Kunigiškių senkapis – vietinės reikšmės kultūros vertybė

Palangos savivaldybės teritorija turtinga į Lietuvos kultūros vertybių registrą įrašytomis vertybėmis. Tarp jų – ne vien tie objektai, kurie vertingi savo architektūra ar archeologiniais radiniais. 2012-ųjų spalį Palangoje esančių kultūros vertybių sąrašas papildytas Kunigiškių senkapiu.

Nedidelė kalvelė

Kunigiškių senkapis yra Palangos miesto šiaurės rytų dalyje, plento Palanga–Liepoja rytų pusėje, už Kunigiškių gatvės į kairę, tarp smėlio ir žvyro karjerų. Kaip rašoma Kultūros vertybių registre pateiktoje jo istorijoje, senkapio teritorija – miškeliu apaugusi, grioveliu apribota nedidelė netaisyklingo apskritimo formos kalvelė. Jos šiaurės pusėje stovi kryžius su užrašu „XVIII a. Maro aukoms atminti, Palangos m. senbūviai 2009“. Teritorija Palangos senbuvių iniciatyva aptverta pinta tvorele.

2010 m., 2011 m. teritorijos archeologinių žvalgomųjų tyrimų metu senkapyje – kaip spėja istorikė Janina Valančiūtė, galimai maro kapinaitėse – rasta XVII–XIII a. palaidojimų. Manoma, jog  kapinaitėse galėjo būti laidojama nuo XIV a. pabaigos iki XVIII a. maro epidemijos. Dainiaus Zubricko 2010-aisiais parengtoje „Maro kapavietės prie Kunigiškių karjero, Palangos m. sav., archeologinių žvalgomųjų tyrinėjimų ataskaitoje rašoma: „<...> tuomet, siekiant apsisaugoti nuo maro, (kapinaitės) greičiausiai perkeltos į kitą vietą“.

Spėjama buvus maro kapinaites

Senkapis – spėjama maro kapinaičių vieta – yra buvusio Kunigiškių kaimo, iki XIX a. II pusės priklausiusio Palangos bažnyčios žemėms, iki 1975 m. gyvavusio kaip kaimas, o 1975 m. prijungto prie Palangos miesto istorinėje teritorijoje.

Palangos senbuvių bendruomenė galimai maro kapų (senkapio) vietą nustatė pagal gyventojų prisiminimus ir pavienius neužfiksuotus faktus, kad, karjere kasant smėlį, buvo randama kaulų. Tačiau Palangos senbuvių teiginys, jog „<...> bendruomenės nariai išsiaiškino Istorijos muziejuje, (kad) būtent toje vietoje ir buvo palaidoti nuo epidemijos mirę gyventojai“, istoriniais šaltiniais nepagrįstas. Kaip rašo J. Valančiūtė, pavyzdžiui, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (MLIM) tokių duomenų nėra.

Lokalizavus aprašomą vietą XIX a. II pusės – XX a. I pusės kartografijoje, joje kapinių žymenų nerasta.

1862 m. Juozapo Tiškevičiaus dvaro žemių plane į pietus nuo aprašomo objekto vietos yra užrašas „Pakapie“, bet kapinių žymens nėra.

Teritoriją riboja griovelis

Neradus rašytinių, kartografinių šaltinių apie aprašomą teritoriją, vykdyti archeologiniai žvalgomieji tyrimai. Jais 2010 m. nustatyta, kad teritorijoje yra senkapis, o 2011 m. patikslintos senkapio teritorijos ribos.

2010 ir  2011 m. teritorijos 700 kv. m plote vykdytais archeologiniais žvalgomaisiais tyrimais nustatyta, kad vizualiai senkapio teritoriją atitinka mišku apaugusi 30 x 40 m kalvelė, apribota grioveliu. Jis galėjo būti iškastas kaip apsaugos barjeras maro užkratui plisti. Griovys – vienintelis vizualus orientacinis ženklas, kad tai galėjo būti maro kapinaitės.

Kitų markapį identifikuojančių požymių nerasta: kalvelėje ir beveik po grioviu rasti kapai buvo išdėstyti eilėmis su dominuojančia krikščionybei būdinga orientacija į vakarus.

Archeologinių tyrimų medžiagoje senkapio apsaugos teritorija nurodytas keturkampio formos plotas pagal medžiagoje pateiktas koordinates.

Pripažintas kultūros vertybe

Į Lietuvos kultūros vertybių registrą Kunigiškių senkapis įrašytas 2012-ųjų spalio 26 d. Objektui, užimančiam 2 tūkst. 170 kv. m plotą, suteiktas vietinės reikšmės kultūros vertybės statusas, nurodant, jog jo vertingųjų savybių pobūdis – memorialinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus) bei  archeologinis (lemiantis reikšmingumą).

Prie vertingųjų Kunigiškių senkapio savybių priskiriami žemės ir jos paviršiaus elementai: reljefas, – netaisyklingo apskritimo formos, mišku apaugusi nežymi kalvelė, apkasta grioveliu; bei kapai – archeologinių tyrimų metu rasti palaidojimai, užfiksuoti archeologinių žvalgomųjų tyrinėjimų ataskaitoje.

Saugotina pirminė ir istoriškai susiklosčiusi kultūros vertybės paskirtis– memorialinė.

Privalu išsaugoti artimiausios supančios aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio autentiškumą – apsuptą  spygliuočių ir lapuočių miško aikštelę, kurioje nuo seno buvo kapinaitės, senbuvių vadintos „markapiais“.