A. Mončio namai-muziejus – ne vien „registrinė“ kultūros vertybė

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 50, 51, 56, 57, 58, 59, 61, 62, 63, 64)

Šių metų liepos 10 dieną sukako 15 metų, kai Palangoje, pastate, kurio adresas – S. Daukanto g. 16, duris atvėrė Antano Mončio namai-muziejus. Būtent tą dieną čia oficialiai atidaryta nuolatinė šio menininko kūrinių ekspozicija, kuri pati yra verta kultūros vertybės statuso. O 2010-ųjų sausį pastatas, kuriame įsikūrė Antano Mončio namai-muziejus, įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Daugialypės asmenybės atšvaitai

Dar būdamas gyvas A. Mončys Palangai padovanojo per penkiasdešimt brandžiausių savo darbų. Apie jų „keliones“ ir Antano Mončio namų-muziejaus kūrimą straipsnyje „Antano Mončio sugrįžimas į Lietuvą“ prieš penkiolika metų muziejaus atidarymo proga rašė Genovaitė Paulikaitė, kurios publikacijos ištraukas žemiau cituojame.

Kaip rašė G. Paulikaitė, A. Mončio asmenybės turtingumą atskleidžia jo kūryba. Tapyba. Keramika. Medžio ir akmens skulptūros. Jo kūrybinio palikimo išsaugojimo fondas rūpinasi, kad kuo daugiau skulptoriaus darbų sugrįžtų į Lietuvą. Atidarymo metu muziejuje jų buvo 137. Paieškos nesiliauja, nes, pasak Birutės Turauskienės, jų turėtų būti gerokai daugiau, negu surasta. Pats Antanas seseriai yra sakęs, kad anksčiau per metus labdarai padaryti prašydavę tik vieno darbo, o vėliau tekdavę po du daryti. Sužinoję, kad kuriamas muziejus, nemažai žmonių patys parašė, atsiuntė pirktus ar dovanomis gautus A. Mončio kūrinius.

„Prieš kurį laiką gavome Vlado Vaitkaus, gimnazijoje Frikiu vadinto, laišką. Jis mums persiuntė 1973 metais Paryžiuje įsigytus du Antano darbus“, – prieš penkiolika metų rodydama neseniai gautus brolio kūrinius, pasakoja B. Turauskienė.

Išsibarstę po pasaulį...

„Kadangi dėdė vasaromis dėstytojaudavo Vokietijoje buvusioje vasaros akademijoje, kurią globojo turtinga verslininkė Anė Liza Rivier, nemažai darbų buvo pas ją. Tuos kūrinius ji mums iš karto perdavė. Yra, be abejo, ir tokių žmonių, kurie nenori su dėdės darbais atsisveikinti. Kiek žinau, nemažai A. Mončio darbų yra pas Karoliną Paliulienę. Jų šeima labai globojo dėdę. Dabar šie darbai, atrodo, puošia Jono Masiulo knygyną Panevėžyje, o pati Karolina džiaugiasi, kad Antano Mončio darbų esama ir kitame Lietuvos pakraštyje, – mintimis su G. Paulikaite dalijosi Loreta Birutė Turauskaitė. Pora darbų buvo pas arkivyskupo Audrio Bačkio tėvus. Ir pats A. Bačkis turi A. Mončio sukurtą skulptūrėlę, kurią jam brolis padovanojo jo įšventinimo į kunigus proga. Tai iš seno namo seno rąsto išskaptuota skulptūrėlė, ant kurios iškalti Evangelijos pagal Matą žodžiai. Kur bevažiuotų, su šia skulptūrėle arkivyskupas nesiskiria. Daug neaiškumų dėl A. Mončio sukurtos šv. Pranciškaus skulptūros, kurią iš Amerikos ruošiamasi perkelti į Vilniuje besikuriančią Pranciškonų meno galeriją. B. Turauskienės nuomone, jei ši skulptūra negali būti perduota muziejui, ji turėtų būti įkurdinta bent Kretingos pranciškonų vienuolyne, kuris dar mena gimnazisto A. Mončio žingsnius.

Kaip rašė G. Paulikaitė, nepavyksta surasti A. Mončio jaunystėje nupieštų portretų.

„Antanas į savo darbus labai daug šilumos įdėdavo. Ne kartą rašė, kad jam visada labai sunku su savo darbu atsisveikinti, – apie brolio kūrybą pasakojo B. Turauskienė. – Pirmiausia jis susigyvendavo su medžiaga, kad vienas kitą pajustų. Paskui atsiduodavo medžiagai. Prisimenu, kartą pasakojo jis apie „Retežio” sukūrimą. Sakėsi, kad tada, kai tą darbą kūręs, prisiminęs mamos ratelį. Jai brolis buvo padaręs labai gražią verpstę ir smeigtuką, prie kurio buvo pritvirtinta grandinėlė. Kai mama verpdavo, grandinėlė judėdavo. „Dirbau kaip pašėlęs, nei valgyti, nei miegoti benorėjau. Rodos, net iškritusius spalius matau. Viskas taip vieningai susijungė”, – laiške seseriai apie skulptūros sukūrimą rašė Antanas.

Randa ir šiandien

„Pirmuosius dėdės darbus pamačiau, rodos, 1965 metais. Neprisimenu konkrečiai kas, bet iš Paryžiaus parvežė mums kelis dėdės dovanotus darbelius. Labai neįprasti ir saviti jie man tada atrodė. Ir dar, prisimenu dėdės padarytą gintarinę sagę. Ji visai ne tokia, kokias kūrė mūsų meistrai. Nuo kiekvieno dėdės darbo sklinda šiluma. Todėl man labai gera, kad, atėjusi į darbą, pirmiausia pamatau dėdės kūrinius. Išeidama – vėl aš juos matau“, – prieš 15 metų džiaugėsi A. Mončio muziejaus direktorė L. B. Turauskaitė.

Pasak jos, A. Mončio kūrinių privačiose kolekcijose, apie kuriuos nebuvo žinota, atrandama ir dabar. Pavyksta „susekti“ ir darbus, apie kuriuos žinota, bet nebuvo žinoma, kur jie saugomi. O kartais net pavyksta išsiaiškinti muziejuje esančių eksponatų, kurių autoriai nebuvo žinomi, kūrėjus bei jų sukūrimo istorijas.

„Dėstydamas Paryžiuje dėdė studentų turėjo labai daug, ir jie be galo jį mylėjo. Jo dirbtuvėse mokydavosi ar tobulindavosi paties įvairiausio amžiaus skulptoriai ir iš Olandijos, ir iš Prancūzijos, ir iš Vokietijos – visų šalių net neišvardysi. Nekart yra buvę – jau kai turėjome muziejų – ateina, atvažiuoja lankytojai, prieina ir prisistato kaip buvę A. Mončio studentai“, – pasakoja L. Turauskaitė.

Biustas „atrado“ autorę

Muziejaus direktorė prisiminė netikėtą susitikimą su viena iš buvusių A. Mončio studenčių, kuris įvyko 2012-ųjų kovą.

„Palangos ir Bergeno miesto Riugene (Vokietija) bendradarbiavimas užpernai pavasarį mums suteikė galimybę pirmą kartą rytinėje Vokietijos dalyje pristatyti A. Mončį bei jo kūrybą. Palangos savivaldybei ir Kultūros ministerijai parėmus, Bergene, Riugeno saloje 2012 m. kovo 1-ąją buvo atidaryta paroda „A. Mončys. Eskizai ir mažosios skulptūros“. Į jos atidarymą be Palangos ir Bergeno delegacijų atvyko antroji dėdės žmona Margrit von Haller, duktė Sabina, atgabenusi į parodą 11 skulptūrų iš savo kolekcijos, daug menininkų iš įvairių šalių. Kartu su Margrit ir Sabina atvyko Isabelle de Lajarte, dėdės bendraamžė, kuri, kaip paaiškėjo iš pokalbio, savo laiku buvo jo studentė. Kai išsikalbėjome, ji prisipažino savo laiku sukūrusi A. Mončio biustą, bet nebežinanti, kur jis yra. O pas mus, muziejuje, yra saugomi du biustai, vieno iš jų autoriaus mes nežinojome. Paklausiau, iš kokios medžiagos ji kūrė – nupasakojo kaip atrodo, kas padaryta. Tada ir sakau: žinokit, kad tas biustas ir yra tas antrasis muziejuje, kurio autorius buvo nežinomas. Grįžusi į Palangą nufotografavau, nusiunčiau nuotraukas poniai Isabelle. Tad ir mums, ir jai buvo didžiausias džiaugsmas, kad biustas atsirado, ir ne bet kur, o būtent A. Mončio muziejuje“, – prisimena L. Turauskaitė.

(Bus daugiau)