Mončio namai-muziejus – ne vien „registrinė“ kultūros vertybė

(Pabaiga. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 50, 51, 56, 57, 58, 59, 61, 62, 63, 64, 65)

Šių metų liepos 10 dieną sukako 15 metų, kai Palangoje, pastate, kurio adresas – S. Daukanto g. 16, duris atvėrė Antano Mončio namai-muziejus. Būtent tą dieną čia oficialiai atidaryta nuolatinė šio menininko kūrinių ekspozicija, kuri pati yra verta kultūros vertybės statuso. O 2010-ųjų sausį pastatas, kuriame įsikūrė Antano Mončio namai-muziejus įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Randa ir dabar

Kaip jau minėjome, dar būdamas gyvas A. Mončys Palangai padovanojo per penkiasdešimt brandžiausių savo darbų. Prieš penkiolika metų, kai buvo atidaryti A. Mončio namai-muziejus, jų buvo jau 137. Pasak muziejaus direktorės Loretos Turauskaitės, A. Mončio kūrinių privačiose kolekcijose, apie kuriuos nebuvo žinota, atrandama ir dabar. Pavyksta „susekti“ ir darbus, apie kuriuos žinota, bet nebuvo žinoma, kur jie saugomi. O kartais net pavyksta išsiaiškinti muziejuje esančių eksponatų, kurių autoriai nebuvo žinomi, kūrėjus bei jų sukūrimo istorijas.

Ypač „derlinga“ svečių, susijusių su A. Mončio kūrybiniu palikimu, buvusi ši vasara – iš dalies gal ir todėl, jog jau dabar kartu su menotyrininku Viktoru Liutkumi pradedama rengtis 2016-aisiais ketinamam įgyvendinti rimtam projektui – parodai, kurioje, be A. Mončio darbų, dalis kurių Lietuvos žiūrovams dar nebus matyta, bus eksponuojami brolių Martelių bei kitų Prancūzijos menininkų, draugavusių ir kūrusių su A. Mončiu, darbai. Bekalbant su V. Liutkumi užsiminta apie A. Mončio skulptūrą „Žvejys“, kuri dabar yra vieno Prancūzijos muziejų nuosavybė, o prieš tai ji stovėjusi to miesto prefekto kabinete. L. Turauskaitei V. Liutkus sakęs, jog žinąs, apie kokią skulptūrą einanti kalba, ir būtų labai gerai susisiekti su tuo prefektu, kad jis patarpininkautų dėl jos atvežimo į parodą. Tačiau šį pareigūną iškėlė į kitą miestą, o kokį – nežinia.

„Ir štai vieną liepos mėnesio dieną sulaukiu svečio iš Prancūzijos. Vaikštome po ekspoziciją, kalbamės. Papasakojau apie projektą, apie „Žveją“. Svečias ir sako: aš esu tas prefektas, kurio kabinete skulptūra stovėjo... Štai kokie sutapimai“, – sako L. Turauskaitė.

Beje, prefektas prisipažinęs, jog labai mėgdavęs ant „Žvejo“, stovėjusio prie jo darbo stalo, pasidėti ranką. Taip jis pasiilsėdavęs. Ir, kaip sakė, tiesiog jausdavęs, jog skulptūra prašyti prašėsi liečiama. Tad koks buvo svečio nustebimas, kai jis tik šią vasarą sužinojęs, jog A. Mončys pats sakydavęs: „Lieskite mano skulptūras“.

Vertingiausi – A. Mončio dovanoti kūriniai

Pastaraisiais metais A. Mončio namų-muziejaus veikla plačiai žinoma visoje Lietuvoje. Vertingiausią muziejaus rinkinio dalį sudaro skulptoriaus A. Mončio 1989–1992 m. Lietuvai dovanoti kūriniai, taip pat A. Mončio fondo sukaupti kūriniai, skulptoriaus asmeniniai daiktai, darbo įrankiai, nuotraukos, baldai, dokumentai, dienoraščio fragmentai.

Nuolatinė ekspozicija veikia pastato antrajame aukšte. Čia, Prancūzijos dvasia dvelkiančioje studijoje, kuri primena skulptoriaus dirbtuvę, pristatomi A. Mončio Prancūzijoje, Vokietijoje sukurti ir Lietuvai dovanoti darbai: skulptūros, piešiniai, grafikos darbai, švilpiai, kaukės, dienoraščio fragmentai, parodų plakatai.
Muziejaus lankytojams sudaryta galimybė vykdyti A. Mončio valią – kūrinius liesti rankomis. Ekspozicijos autorius – architektas Valdas Ozarinskas.

Pastato pirmajame aukšte įkurtos galerijos patalpos, kurių bendras parodinis plotas yra 201 kv. m. Čia nuo 2000 m. rengiamos šiuolaikinio meno parodos, organizuojami edukaciniai užsiėmimai. Nemažai parodų surengiama įgyvendinant kultūrinių mainų projektus. Vien 2000–2002 m. čia įvyko daugiau kaip 35 kultūriniai renginiai, visuomenei pristatyta daugiau kaip 200 menininkų kūryba.

Apie A. Mončį ir jo kūrybą

O pabaigai maloniam skaitytojui pristatome žymių kūrėjų, menotyrininkų bei A. Mončio amžininkų mintis apie garsiojo žemaičio kūrybą ir kūrinius, kuriuos galima išvysti jo vardo namuose-muziejuje. Kartu – ir paties A. Mončio žodžius.

„Šis ramus vyrukas yra tikras velnias. Šitaip nulipdyti ranką, reikia šį tą turėti galvoje”.(Ossip Zadkine. „Dirva”. 1962. Nr. 28)

„Vienas iš mūsų buvo laimingesnis už kitus. Tai – Antanas Mončys, kurio skulptūra puošia bažnyčią Laono mieste”. (Vytautas Kasiulis. „Aidai”. 1953. Nr. 7)

„Per tuos dešimt metų A. Mončys Paryžiaus kritikų tapo apvainikuotas ir jo darbai yra įkėlę koją į muziejus, pilna pas žymiuosius Prancūzijos, Italijos, Belgijos ir Amerikos kolekcionierius. Reikia tikėti, kad ir lietuviai praturtins savo meno kolekcijas, ir galbūt ne viena garsioji Metzo katedra ar Laono bažnyčia bus papuošta jo skulptūromis”. („Dirva”. 1962 m. kovo 7 d.)

„Antanas Mončys yra vienas iš didžiųjų Paryžiaus artistinio salyno skulptorių: tačiau jo pasibaisėjimas reklama ir nuolaidomis, o taip pat ir būtinumas kurti vienam, padaro jį užsispyrusiu nežinomuoju. Tuos, kurie jį vis tik suranda, jis atšaldo savo polėkio būti žinomu stoka ir, su užsispyrimu, tylumoje, jisai pamažu vysto savo nuolat įdomėjančius kūrinius. Jo artimieji – draugai, klientai, kolekcininkai – vertina jį taip, kaip vertinami žmonės, kurie kartu ir stebina, ir sukrečia: Mončys dirba, o visa kita – vien kalbos”. (Parašė Barthélémy, iš prancūzų kalbos išvertė Algirdas J. Greimas)

„Panašus į katedrų skulptorius, Mončys savo kūryboje ieško pusiausvyros tarp plastikos ir emocijos. Jis vėl surado didelius skulptūros ritmus. Tarp visų jaunų „Paryžiaus mokyklos” (de l’Ecole de Paris) skulptorių, Mončys, be abejonių yra tas, prieš kurį atsidaro triumfalinis kelias”. (Jean Bouret. „Dirva”. 1962 . Nr.28)

„Mončys, tapęs paryžiečiu, sugebėjo nepasiduoti jokiai įtakai ir nuolat tobulėti. Jo kūryboje nėra nieko konfidencialaus. Stovyla tai yra užkariauta erdvės vieta. Visur jaučiasi nepaprasta kūrybinė galia. Jis kiečiausiame granite, vary ir pliene yra išreiškęs meilę ir skausmą, aistrą ir lūkestį, vargą ir šaltį. Jo kūryboje, lyg veidrodyje, atsispindi mūsų troškimai. Kiekvienam savo kūriniui Mončys suteikia slaptą energiją ir nepaprastą grožio spinduliavimą”. (Jacque Delpeyron. „Dirva”. 1962. Nr. 28)

„...Antanas Mončys kala iš akmens sunkias ir sodrias formas, slidžiais apvalumais – norisi jas paliesti ranka. Pro medžio blokus jis praleidžia grubią ir godžią šviesą. Mončio impulsas – įgimta plastinė jėga”. (L.L. Sosset. „Beaux Arts.”)

„Šis lietuvis skulptorius su stipria meile ir dideliu mokėjimu išgauna iš medžiagos bekylančias formas. Nutolinęs tragiką, daug nekalba, bet ką sako, sako gerai”. (Stephane Rey. „Le Phare”)

„Antanas Mončys yra gimęs skulptoriumi. Akmens, granito, alebastro, marmuro, medžio meisteris. Įdubimai ir išgaubimai, tiesiosios ir kreivės, voliutos ir tuštumos kartais visiškai uždarytos, ritmas, norma ir harmoningi perėjimai. Nieko barokiško ir nereikalingo. Stiprus, bet elegantiškas. Jo darbais galima gėrėtis iš visų pusių, iš visų matymo taškų, kas turi taip pat didelės svarbos. Šis skulptorius gali mums dar padaryti siurprizų”. (Maurice. Bilcke. „Gazet Van Antwerpen”)

„Visai skirtingai Mončys, kaip menininkas, kuria savo daug grynesnį, griežtesnį pasaulį, kuris, galbūt, iš pradžių yra sunkiau prieinamas, bet vėliau teikiąs daugiau pasitenkinimo. Tai grynos kūrybos pasaulis, kuriame santykiaujančios medžiagos įgauna simultaniškos muzikos savybes. Kaipo toks, Mončys yra Brancusi (ypatingai kaipo medžio skulptorius) ir kubistų dvasinis palikuonis. Ir vis dėlto Mončys, palyginti su Arp’u, Cauvin’u, Gilioli bei kitais, kurie paveldėjo ir tebetęsia šią formalią grynumo idėją skulptūroje, turi tiek talento, kad sukuria visai nuosavą stilių. Jis labiausiai stengiasi organizuoti apimtis į sintezes, sudėtingesnes, negu randama šių laikų skulptūroje. Tuo pačiu jis ieško didžiausio sąveiksmio tarp erdvės ir masių, suderinto su stipria akivaizdine kokybe kūrinio visumoje. Kai kurie Henry Moore kūriniai priartėja prie šios rūšies vidinės – išorinės skulptūros, bet Mončiui čia geriau pasiseka susintetinti formalinių elementų platesnę skalę, tuo būdu pasiekiant savitą vienkartinį, sudėtingai patenkinantį muzikalumą.” (Edward. F. Fray. Naujausieji Antano Mončio darbai. 1962. Šių eilučių autorius gimė Pensilvanijoje, baigė literatūros studijas Princetono universitete (1953) bei meno istoriją Harvardo universitete (1961), kaip kūrinių konservatorius dalyvavo rengiant D. Smito ir H. Arpo parodas Manhatano Gugenheimo muziejuje bei kartu su W Rubin’u ir P. Daix organizavo parodą „Picasso, Braque, pionniers du cubisme”)

„Gero biznieriaus akim žiūrint aš galbūt ne gyvenu, o vargstu, kaip pelė išrūgose, bet savo padėtimi aš su niekuo nenorėčiau mainytis. Ar Prancūzijoje geriau menininkui, negu kituose kraštuose, nežinau. Turbūt daugiausia priklauso nuo paties asmens. Pasisekimo sąvoka čia daugialypė. Jeigu dirbsi galvodamas apie pasisekimą, iš anksto būsi pralaimėjęs. Čia jau tokia sritis. Nereikia skinti vaisių dar žalių, kai jie prinoksta, – patys nukrinta ir būna skanūs”. (Antanas Mončys. „Dirva”. 1962. Nr. 28)