Kultūros vertybės – ne tik šimtmečius skaičiuojantys objektai

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 28, 29, 30, 31, 32, 34)

Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Lietuvos kultūros vertybių registras pasipildė dviem Palangos objektais, kurių amžius nesiekia ir pusšimčio metų. Kultūros vertybėmis pripažinti 1969 m. pastatytas architekto Algimanto Lėcko projektuotasis viešbutis „Žilvinas“ ir ilgamečio Palangos miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio projektuotoji Vasaros skaitykla, iškilusi 1965 m. ir duris atvėrusi 1966 m. Kodėl gi nuspręsta juos saugoti ir kokiais kriterijais vadovautasi, siūlant šiems vadinamuoju sovietmečiu statytiems objektams suteikti kultūros vertybių statusą?

Išgirdo po kelerių metų

2007-ųjų rudenį vykusio Lietuvos architektų rūmų, Lietuvos architektų sąjungos bei Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos iniciatyva surengto pasitarimo metu išsakytos mintys dėl tarybiniais metais suprojektuotų ir pastatytų vertingų architektūros objektų Palangoje išsaugojimo, įrašant juos į Lietuvos Kultūros vertybių registrą, buvo išgirstos. Ir ne tik išgirstos, bet ir po kelerių metų įgyvendintos.

Pernai liepos 11 d. regioninio reikšmingumo lygmens kultūros vertybės statusas Palangos miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos teikimu suteiktas viešbučio „Žilvinas“ pastatui. Kultūros vertybių registre nurodoma, jog šio objekto vertingųjų savybių pobūdis – kraštovaizdžio bei architektūrinis – beje, būtent pastarasis yra lemiantis vertybės reikšmingumą ir netgi retas.

Šių metų sausio 7 d. vietinio reikšmingumo lygmens kultūros vertybe pripažinta Vasaros skaitykla, kurios lemiantis objekto reikšmingumą bei taip pat retu pripažintas vertingųjų savybių pobūdis – architektūrinis.

Pirmoji kregždė – „Žilvinas“

Kuo gi ypatingas, kodėl gi saugotinas „Žilvinas“?

„Suprojektuotas sovietmečiu, kapitalistiniame pasaulyje išplitusių pažangių naujosios architektūros idėjų įtakoje, Lietuvoje šis pastatas yra unikalus tiek savo architektūrine forma, tiek konstrukciniu sprendimu, bei itin žavi subtiliu santykiu su gamta, ypač reikšmingu konkrečioje situacijoje, – pažymoje nekilnojamojo kultūros paveldo objekto reikšmingumo požymiams nustatyti rašo atestuota nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė Vilija Andriulionienė. – Išskaidytas ir virš žemės pakeltas pastato tūris jautriai įkomponuotas tarp esamų medžių ir neužstoja augančių želdynų, paprastos formos ir natūralios medžiagos nekonkuruoja su gamtine aplinka, o horizontalios langų juostos ir lodžijos vizualiai sumažina pastato aukštį bei užtikrina gamtinės aplinkos ir patalpų vidaus ryšį. Neatsitiktinai pastato architektūrinis ir konstrukcinis sprendimas yra aukštai vertinamas tiek atitinkamos srities specialistų, tiek plačiosios visuomenės“.

V. Andriulionienė pateikia ir kelias ištraukas, jos nuomone, įrodančias neabejotiną šio statinio reikšmingumo pripažinimą.

„Ruošdamiesi šalies Architektų sąjungos valdybos išplėstiniam plenumui (tema „Lietuvos architektūros vystymosi kryptys“), architektūros teorijos, kritikos ir propagandos komisija apklausė architektus projektuotojus, mokslo, mokymo ir administracinių įstaigų darbuotojus. Vienas anketos klausimų turėjo tikslą nustatyti geriausius dviejų pastarųjų dešimtmečių Lietuvos architektūros pavyzdžius. Įdomus didelis atsakymų glaustumas. Įvairių architektų kartų nuomonės beveik nesiskyrė. Tai šeši kūriniai-favoritai: V. Čekanausko Dailės parodų rūmai, G. Baravyko ir V. Vieliaus Revoliucijos muziejus, A. Lėcko poilsio namai „Žilvinas“, A. ir V. Nasvyčių Centrinio pašto pastatas, G. Baravyko Santuokų rūmai ir J. Šeiboko Ryšių kompleksas.“ („Architektūros kritikai gerinti“. Statyba ir architektūra, 3(275), 1982).

„Įvertinus 1960-1990 m. pastatų – naujojo Lietuvos architektūros paveldo – kultūrinę, visuomeninę, meninę, stilistinę reikšmes, užtikrinti jų išsaugojimo valstybinį statusą. Vieni iš ryškiausių to laikmečio pastatų yra Vilniaus sporto rūmai (arch. Z. Liandzbergis, E. Chlomauskas), M. Žilinsko paveikslų galerija Kaune (arch. E. Miliūnas, arch. K. Kisielius), poilsio namai „Žilvinas“ (arch. A. Lėckas) Palangoje ir kt.“ (XVIII LAS suvažiavimo rezoliucija „Dėl naujojo Lietuvos architektūros ir urbanistikos paveldo išsaugojimo“. 2011-04-29).

„Namas atitinka vieną iš Le Korbiuzje postulatų, teigiančių, kad pastatas turi užimti kuo mažesnį žemės plotą. „Žilvinas“ tarytum kabo ore, nes jis pakeltas ant trijų stulpų-laiptų narvelių. Jis skęsta medžių lapijoj ir pats atrodo kaip medis, žmogaus žvilgsniui visai neužstoja gamtos. Architektūros ir gamtos simbiozės pavyzdys. Kurorte, kur landšaftas yra vienas reikšmingiausių komponentų, tai labai svarbu“ (iš interviu su buvusiu Palangos miesto vyriausiuoju architektu Leonu Mardosu; A. Žemaitytė. „Palangos vasaros“. Literatūra ir menas, 1981 m. rugsėjo 12 d.).

Akcentuojama išskirtinė architektūra

Kaip jau minėta, Kultūros vertybių registre A. Lėckos projektuotasis viešbutis „Žilvinas“ įrašytas šių metų liepos 11 dieną. Jam suteiktas registrinio regioninio objekto statusas. Prie vertingųjų naujosios vertybės savybių pobūdžių priskiriamas kraštovaizdis (pastatas įsikūręs 16 tūkst. 139 kv. m. plote), itin akcentuojamas lemiantis reikšmingumą bei retas architektūrinis pobūdis.

Saugotinu pripažintas statinio aukštingumas – trijų aukštų pastatas, stogo forma sutapdintas stogas. Taip pat ir jo tūrinė erdvinė kompozicija: pastatas daugiatūris, sudarytas iš trijų vienodų tam tikra tvarka sujungtų dviaukščių korpusų, pakeltų virš žemės ant trijų atramų, sutapdintų su laiptinių tūriais. Pabrėžtina, jog virš žemės pakeltas pastato tūris jautriai įkomponuotas tarp esamų medžių.

Prie vertingųjų savybių priskirtas aukštų išplanavimas – pirmąjį pastato aukštą sudarančios trys atskirai stovinčios kvadratinio plano laiptinės, kituose dviejuose aukštuose aplink kiekvieną laiptinę veidrodiniu principu išdėstyti vienodos planinės struktūros viešbučio kambariai. Beje, planinė struktūra nepakitusi nuo pastato eksploatavimo pradžios; būklė gera.

Saugotinas fasadų architektūrinis sprendimas: naujosios architektūros idėjas atspindintis pastatas, unikalus tiek savo architektūrine forma, tiek konstrukciniu sprendimu, subtiliu santykiu su gamta;   fasadų apdaila – dekoratyvinis betonas; raudonų keraminių plytų mūro kolonų apdailos tipas (po keturias kolonas prie kiekvienos laiptinės); pakelto tūrio apačios medinių dailylenčių apkalos tipas su įmontuotais kvadratiniais šviestuvais; lodžijų atitvarų tipas (pirminės atitvaros buvo iš vientisos plokštės, dabartinės sumontuotos iš atskirų dailylenčių horizontaliai).

Privalu išsaugoti ir konstrukcijas – monolitines gelžbetonines konstrukcijas ir atitvaras – diafragmas iš monolitinio gelžbetonio; funkcinę įrangą – gelžbetoninius vidaus laiptus (po vienerius keturių maršų laiptus kiekviename korpuse); inžinerinę įrangą – vidinio lietaus vandens nuvedimo sistemą.

Prie vertingųjų savybių priskirti ir mažosios kraštovaizdžio architektūros statiniai – atraminės sienelės iš skaldytų akmenų mūro.

Kaip jau minėta, itin didelis dėmesys turi būti skiriamas želdynams ir želdiniams, išlaikant  teritorijos apželdinimo charakterį, kuris nepakitęs nuo objekto pastatymo.

Prie vertingųjų savybių priskiriama pirminė ir istoriškai susiklosčiusi objekto paskirtis – poilsio namai.

Kultūros vertybių registre įrašyta ir pastato statybos data – 1969 m., pabrėžiama, jog jo projekto autoriai – vienas žymiausių XX amžiaus pabaigos lietuvių architektų A. Lėckas (1934-2009) bei konstruktorius Kęstutis Augustinas.

(Bus daugiau)