Kultūros vertybės – ne tik šimtmečius skaičiuojantys objektai

Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Lietuvos kultūros vertybių registras pasipildė dviem Palangos objektais, kurių amžius nesiekia ir pusšimčio metų. Kultūros vertybėmis pripažinti 1969 m. pastatytas architekto Algimanto Lėcko projektuotasis viešbutis „Žilvinas“ ir ilgamečio Palangos miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio projektuotoji Vasaros skaitykla, iškilusi 1965 m. ir duris atvėrusi 1966 m. Kodėl gi nuspręsta juos saugoti ir kokiais kriterijais vadovautasi siūlant šiems vadinamuoju sovietmečiu statytiems objektams suteikti kultūros vertybių statusą?

Naujos redakcijos aprašas

Kaip „Palangos tiltui“ sakė Palangos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė, paveldosaugininkė Kristina Litvinienė, Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijus tvirtina kultūros ministras. Dabartinis kultūros ministras Šarūnas Birutis pernai birželį patvirtino nuo tų pačių metų liepos pirmosios įsigaliojusį naujos redakcijos Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašą.

Šis dokumentas reglamentuoja nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimą, atranką, reikšmingumo lygmens nustatymą, jų kriterijus bei šių kriterijų taikymą, nustatant kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes ir jų reikšmingumą, atrenkant nekilnojamąsias kultūros vertybes, kurioms reikalinga apsauga, apibrėžiant kultūros paveldo objektų teritorijų ar vietovių ribas ir teikiant juos įregistruoti į Kultūros vertybių registrą bei tikslinant duomenis Registre įrašytoms nekilnojamosioms kultūros vertybėms.

Aprašu privalo vadovautis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos, juridiniai ir fiziniai asmenys, rengiantys ir teikiantys Vertinimo taryboms reikalingus duomenis, Registro tvarkytojas, registruojantis nekilnojamąsias kultūros vertybes Registre ar keičiantis įregistruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių duomenis, institucijos, inicijuojančios saugomų vietovių steigimą ir steigiančios saugomas vietoves, bei kiti juridiniai ir fiziniai asmenys, atliekantys nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą.

Vertinimo kriterijai ir jų taikymas

„Siūlomų įtraukti į Kultūros vertybių registrą objektų ar vietovių vertinimas tiesiogiai susijęs su laikmečio kultūriniu tapatumu – poreikiu išsaugoti kultūros paveldo objektą ar vietovę. Vertinimas atliekamas vadovaujantis ne vyraujančiais įsitikinimais, bet remiantis pagarba ir pakantumu kitoms kultūrinio tapatumo formoms“, – sakė K. Litvinienė.

Iš ko gi susideda pats objektų vertinimo procesas? Kaip aiškino paveldosaugininkė, esama keturių šio proceso dalių: tikrinamas objektų amžiaus cenzas ir autentiškumo požymiai, nustatomas būsimos kultūros vertybės reikšmingumas, taip pat jo lygmuo: nacionalinis, regioninis arba vietinis  bei apibrėžiama teritorija.

„Suteikus kultūros vertybei nacionalinį lygmenį, objektai ar vietovės pripažįstami reikšmingais Lietuvos visuomenei, ir šiuo atveju siūloma objektą ar vietovę skelbti kultūros paminklu. Regioninis lygmuo reiškia, jog objektai ar vietovės pripažįstami reikšmingais įvairioms bendruomenėms apskrities ar kelių gretimų apskričių teritorijoje, o vietinis – jog objektai ar vietovės pripažįstami reikšmingais vietos bendruomenei vienos konkrečios savivaldybės administruojamoje teritorijoje“, – aiškino specialistė.

Objekto teritorijos ir vietovės ribos apibrėžiamos vadovaujantis istoriniais ir fiziniais tyrimais, atsižvelgiant į objekto užimamą plotą, objekto, jo teritorijos, vietovės nustatytas vertingas savybes ir jų naudojimui reikalingą plotą taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis.

„Kalbant apie objektų amžiaus cenzą, pabrėžtina, jog vertintiniems archeologinio vertingųjų savybių pobūdžio objektams ar vietovėms šis cenzas siekia iki 1800 metų, povandeninio vertingųjų savybių pobūdžio objektams ar vietovėms – daugiau nei 100 metų. Vertintini etnokultūrinio, istorinio ir sakralinio vertingųjų savybių pobūdžio objektai ar vietovės turi būti „vyresni“ nei 25 metų, o mitologinio, architektūrinio, urbanistinio, želdynų, inžinerinio, memorialinio, dailės, kultūrinės raiškos vertingųjų savybių pobūdžio objektams ar vietovėms turi būti daugiau nei 50 metų“, – vardijo K. Litvinienė.

Gali būti ir „jaunesni“

Atskirai minimi tie objektai ir vietovės, kurie „neįtelpa“ į aukščiau išvardintus amžiaus cenzo kriterijus.

„Atskirai vertinamos tos galimos kultūros vertybės, kurios susijusios su akivaizdžiais išsivadavimo iš okupacinio režimo ir Lietuvos valstybingumui ypač svarbiais įvykiais arba siūlomi įtraukti į Kultūros vertybių registrą objektai sukurti kaip jau įrašytų ar įrašomų į registrą objektų ir vietovių naujadarai, pratęsiantys istorinių struktūrų, erdvių ir estetikos formavimo tradicijas bei papildantys jų vertingąsias savybes“, – kalbėjo paveldosaugininkė.

Taip pat atskirai vertinami tie objektai, kurių projektų parengimo laikas atitinka amžiaus cenzą, tačiau projektai įgyvendinti daugiau kaip prieš 25 metus, prisilaikant projektuose numatytų sprendinių – medžiagų, konstrukcijų, technologijų ir kt.

„Į kultūros vertybės statusą gali pretenduoti ir jau mirusių autorių kūriniai, apdovanoti tarptautinėmis, Lietuvos Respublikos valstybinėmis, kitų valstybių premijomis, įgyvendinti prieš 25 ir daugiau metų. Taip pat kultūros vertybe gali būti paskelbti objektai, kurie yra akivaizdūs konkretaus istorinio laikmečio, pripažintų meninio stiliaus ar srovės, pažangiausių bei meniškiausių laikmečio architektūrinių sprendimų atstovai. Atsižvelgiama ir į gautus organizacijų, atstovaujančių vietos bendruomenėms, prašymus, kuriuose nurodoma, kad vietovės ar objektai reikšmingi tos bendruomenės narių istorinei sąmonei ir tapatumui arba reikšmingi, nes yra susiję su svarbiomis visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybėmis“, – akcentavo K. Litvinienė.

Penki autentiškumo požymiai

Prieš įrašant objektą į Kultūros vertybių registrą reikalinga objekto autentiškumo požymių patikra, kuri atliekama vadovaujantis istoriniais ir fiziniais tyrimais.

„Autentiškumo požymių patikra reikalinga nustatyti objekto ar vietovės amžių, kai jis nėra aiškus, kai kyla abejonių dėl objekto ar vietovės dalių ir elementų atitikties amžiaus cenzui“, – aiškino K. Litvinienė.

Reikšmingumas, atsižvelgiant į vertingųjų savybių visumą, objektui ar vietovei nustatomas pagal penkis kriterijus: tipiškumo – charakteringumo kriterijus, geriausiai iliustruojantis vystymosi etapus ar atskirą konkretų objekto ar vietovės tipą; svarbumo – įtakos kriterijus, rodantis svarbą visuomenės ir valstybės vystymosi, kultūros sklaidos procesams; retumo – kiekybinis kriterijus, kuriuo apibūdinamas negausiai išlikęs ar nedažnai pasitaikantis objektas ar vietovė; unikalumo – kokybinis ir kiekybinis kriterijus, kuriuo apibūdinamos nepasikartojančios, išskirtinės objekto ar vietovės savybės.

Pažymėtina, jog atitinkantys amžiaus cenzą ir autentiški archeologinio vertingųjų savybių pobūdžio objektai ar vietovės ir po vandeniu ar iš dalies po vandeniu esantys archeologiniai objektai ar vietovės yra laikomi reikšmingais ir šiems objektams ir vietovėms atranka nevykdoma. Archeologinio vertingųjų savybių pobūdžio objektai ar vietovės ir po vandeniu ar iš dalies po vandeniu esantys archeologiniai objektai, nustačius reikšmingumo lygmenis, teikiami įrašyti į registrą. Kitiems povandeninio vertingųjų savybių pobūdžio nekilnojamiesiems ar kilnojamiesiems daiktams turi būti nustatomas reikšmingumas, reikšmingumo lygmenys ir vykdoma jų atranka.

„Objektas ar vietovė gali turėti daugiau negu vieną reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių pobūdį, todėl kiekvienam objektui ar vietovei taip pat nustatomas svarbiausias reikšmingumą lemiantis vertingųjų savybių pobūdis“, – paminėjo paveldosaugininkė.

Atranka ir jos kriterijai

Objektų, siūlomų įrašyti į Kultūros vertybių registrą, atranka vykdoma kompleksiškai lyginant panašius to paties reikšmingumo lygmens objektus ar vietoves – žinomus neįrašytus ir įrašytus į registrą – pagal reikšmingumo vertingųjų savybių gausą bei atsižvelgiant į penkis kriterijus. Pirmiausia žiūrima autentiškumo – pirmenybė teikiama tiems objektams ir vietovėms, kuriuose autentiškumo yra daugiau. Atsižvelgiama į išsaugojimo tikimybę – pirmenybė teikiama tiems objektams ir vietovėms, kurie jau yra saugomose teritorijose. Vertinamos galimų kultūros vertybių panaudojimo, eksponavimo, lankymo galimybės – pirmenybė teikiama tiems objektams ir vietovėms, kuriems, atsižvelgiant į objekto, vietovės pirminę funkciją ir paskirtį, yra galimas jų pritaikymas šiuolaikiniam gyvenimui pagal visuomenės ekonominės, socialinės, kultūrinės veiklos poreikius bei galimybes. Taip pat pirmenybė teikiama tiems objektams ir vietovėms, kurios yra atviros lankymui ir kur yra lankymą užtikrinančios infrastruktūros sąlygos.

Paisoma asmeninės valdytojų iniciatyvos – svarbi valstybei nepriklausančių objektų ir vietovių valdytojų asmeninė iniciatyva ir konkretūs pasiūlymai bei įsipareigojimai objektą ar vietovę išsaugoti.

Svarbus kriterijus – objekto būklė: esamos situacijos apibūdinimas bei būtinų atlikti tvarkybos darbų kaštų dydžio pagrįstumas, atsižvelgiant į objekto ir vietovės reikšmingumą.

„Objektų ir vietovių privalo būti atrinkta tiek ir tokių, kad būtų užtikrintas atitinkamo reikšmingumo vertingųjų savybių pobūdžio ar pobūdžių pakankamo pavyzdžių kiekio išsaugojimas, atsižvelgiant į galimų stichinių nelaimių ar kitų nelaimingų atsitikimų padarinius ir išsaugojimo užtikrinimo galimybes – visuomenės suinteresuotumą, teisinę bazę, finansinius išteklius ir kitus aspektus“, – sakė Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė K. Litvinienė.

(Bus daugiau)