Palangos kurorto įkūrėjo grafo J. Tiškevičiaus palaikai – Kretingos koplyčioje

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 85, 86, 88, 90)

Šių metų spalio 17-oji įeis ir į Kretingos, ir į Palangos istoriją. Tądien Kretingos senosiose kapinėse esančioje grafų Tiškevičių koplyčioje-mauzoliejuje rasti keturi sarkofagai, kuriuose palaidoti 1875 m. savąją rezidenciją iš Lentvario į Kretingą perkėlusio, vasaras Palangos dvare leidusio, o 1877–1880 m. čia kurortą įkūrusio grafo Juozapo Tiškevičiaus (1830–1891), jo žmonos Sofijos ir 5-erių metų anūkės Marijos palaikai. Kas ilsisi ketvirtajame sarkofage – dar paslaptis.
Šis istorinis atradimas kvieste kviečia prisiminti ir grafų Tiškevičių giminės istoriją, tampriai susijusią su Palangos kurorto atsiradimu.

Tęsė vaikai ir vaikaičiai
Kaip jau minėjome, Tiškevičių giminės šaknis ir šakas pernai lapkritį, minint 100-ąsias grafo Alfredo Marijos Tiškevičiaus gimimo metines, priminė šios giminės istorijos tyrinėtojas, Kretingos muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Julius Kanarskas.
Palangos kurorto plėtrą tęsė iš savo tėvo J. Tiškevičiaus ją paveldėjęs vienas iš grafo sūnų Feliksas Tiškevičius, gimęs 1869 m. Lentvario dvare. Augo Lentvaryje ir Kretingoje, mokslo žinių drauge su broliais ir pusbroliais siekė Sankt Peterburge. Tęsdamas šeimos tradicijas, mokėsi karo inžinerijos mokykloje, kurią baigęs tapo Rusijos imperijos kariuomenės karininku.
Po tėvo mirties Feliksas paveldėjo Palangos dvarą su kurortu, Valteriškių, Vilimiškių, Virkštininkų, Virbališkės ir Želvių palivarkais. Iš viso valdoje buvo apie 9504 ha žemės. Netrukus Vokietijos imperijoje F. Tiškevičius sukūrė šeimą: Noištate (dab. Lvuvekas, Lenkija) 1893 m. rugpjūčio 15 d. vedė Antaniną Sofiją Loncką, gimusią ir užaugusią Prūsijos karalystės Poznanės didžiosios kunigaikštystės Posadovo dvare.
Savo šeimos rezidencija jaunieji grafai F. ir A. S. Tiškevičiai pasirinko Palangą. Pasirinkimą apsprendė Antanina Sofija, kuriai labai patiko vaizdingas pajūrio kraštovaizdis. Parvykę į Palangą jaunieji Tiškevičiai ėmėsi pertvarkyti dvarą ir plėsti J. Tiškevičiaus įkurtą kurortą. Statyboms F. Tiškevičius naudojo lėšas, gautas už parduotus paveldėtus miškus Ukrainoje ir Baltarusijoje. Už tuos pinigus pastatė reprezentacinius rūmus, įkūrė Birutės parką, įsteigė Palangos Lurdą, statė vilas, rekonstravo kurhauzą, prie tėvo pastatyto medinio pastato pristatydamas mūrinį priestatą, finansiškai ir statybinėmis medžiagomis parėmė naujos katalikų bažnyčios statybą, investavo juos kurortui plėsti, aptarnavimo infrastruktūrai kurti, vasarotojų gyvenimo sąlygoms ir pramogoms gerinti.
F. Tiškevičiaus laikais paplūdimys buvo įrengtas pagal geriausius užsienio pavyzdžius. Pliaže stovėjo suolai, pavėsinės, stacionarios ir arklių traukiamos kilnojamos persirengimo kabinos, kurias vasarotojų maudymuisi važnyčiotojas nutempdavo į jūrą, o baigus maudytis, partempdavo į krantą. Paplūdimys tuo metu jau buvo pradėtas skirstyti dalimis – bendrąjį ir moterų pliažus.
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, grafai Tiškevičiai 1914 m. išvyko į Vokietijos imperijai priklausančią Poznanės kunigaikštystę ir apsigyveno Posadove pas A. S. Tiškevičienės brolį Stanislovą Antaną Ignotą Lonckį. Po karo sugrįžęs su šeima į Palangą F. Tiškevičius 1922–1924 m. atstatė apgriautus rūmus. Norėdamas gauti lėšų rūmų remontui, grafas turėjo parduoti keletą jam priklausančių vilų ir žemės sklypų kurortinėje zonoje.
Didelį smūgį Tiškevičių galybei smogė Lietuvos žemės reforma. 1923 m. valstybė nusavino didžiąją valdų dalį. F. Tiškevičiui liko tik 150 ha žemės Vilimiškėje, o A. S. Tiškevičienei – tiek pat žemės Virkštininkuose (Vydmantuose). Palangoje Tiškevičiams buvo palikta tik kurortinė zona ir dvaro teritorija, o likusi dalis nusavinta bei išpirkta. Stengdamiesi išlaikyti dvarą, mokėti atlyginimus tarnams, darbininkams, pensijas buvusiems tarnautojams ir samdiniams, grafai Tiškevičiai buvo priversti pardavinėti vilas, žemės sklypus kurorto zonoje, dirbamą žemę.
F. Tiškevičius mirė Paryžiuje1933 m. Po jo mirties Palangą valdė žmona Antanina Sofija (mirė 1953 m. Monrealyje), vėliau – sūnus Stanislovas Marija.

Devyni broliai ir seserys
Iš viso A. S. ir F. Tiškevičiai susilaukė 10 vaikų. Išskyrus Alfredą, visi jie gimė Palangoje. Pirmagimis Juozapas gimė 1893 m., tačiau gyveno tik porą savaičių.
Vyriausioji Alfredo sesuo Marija Teresė gimė 1894 m. Ištekėjusi gyveno Varšuvoje, vaikų neturėjo. Mirė 1935 metais. Antroji Alfredo sesuo Sofija gimė 1896 m. Užaugusi tapo vienuole uršuliete. Gyveno ir mirė 1945 m. Romoje. Trečioji Alfredo sesuo Marija Kristina gimė 1897 m. 1919 m. ištekėjo už Pavlovicų (netoli Poznanės) dvarininko, grafų Lonckių giminaičio Kristupo Leono Mielžinskio (1888–1927), susilaukė sūnų Andriaus Kristupo (1920 m.) ir Felikso Kristupo (1922 m.). Vyrui 1927 m. mirus, vaikus augino viena. Mirė 1932 m. Abu sūnus auginti pasiėmė brolis Jonušas Marija Tiškevičius-Lonckis. Užaugęs Andrius Kristupas valdė Pavlovicų dvarą, po karo pasitraukė į Vakarus, mirė 1988 m. Keiptaune (Pietų Afrikos Respublika). Apie jo brolio Felikso Kristupo likimą žinių nėra. Ketvirtoji Alfredo sesuo Alina Alicija Marija gimė 1899 m. Užaugusi gyveno Varšuvoje, ištekėjo už Vitoldo Šebekos. Kartu su broliu Alfredu dalyvavo Varšuvos sukilime, žuvo 1944 m. spalio 2 d. nuo atsitiktinės kulkos. Penktoji Alfredo sesuo Antanina gimė 1903 m. Slaugydama brolį Alfredą susirgo sunkia liga ir 1921 m. mirė. Tėvai ją palaidojo Palangos rūmų koplyčioje, iš kur jos palaikai 1956 m. buvo perkelti į Palangos miesto kapines.
Vyriausias Alfredo brolis Jonušas Marija Tiškevičius-Lonckis gimė 1900 m. Apie 1925 m. jį įsisūnijo dėdė Stanislovas Antanas Lonckis. 1926 m. Poznanėje vedė grafaitę Elžbietą Zamoiską, paveldėjo Lonckių Posadovo majoratą. Turėjo agronomo išsilavinimą, augino žirgus, buvo Maltos Ordino riteris, Lenkijos kariuomenės kavalerijos atsargos karininkas. Po karo pasitraukė į JAV, gyveno Santa Barbaroje, JAV, kur 1987 m. mirė. Antrasis Alfredo brolis Feliksas Tiškevičius-Lonckis gimė 1905 m. Jį taip pat įsisūnijo dėdė. Valdė Lonckių Noištato (Nove Miasto, vėliau – Lvuvekas) majorat., buvo Lenkijos kariuomenės atsargos karininkas. Vedęs buvo du sykius: 1930 m. Varšuvoje – Jadvygą Ževuską, su kuria 1931 m. susilaukė dukters Janinos Marijos Antaninos Tiškevičiūtės-Lonckos-Šedo. Po II pasaulinio karo pasitraukė į Jungtinę Karalystę, 1949 m. Londone antrąkart vedė anglę Elisabeth Margaret Bristow-Loynes, su kuria susilaukė sūnaus Stepono Antano Tiškevičiaus. Mirė 1970 m. Kempton Hause, Velse. Ketvirtasis Alfredo brolis Stanislovas Marija Tiškevičius gimė 1907 m. Tėvui mirus, 1933–1939 m. valdė Palangos dvarą. 1935 m. Kaune vedė Žeimių (prie Jonavos) dvarininkų Kosakovskių dukrą Vandą Liudviką, Palangoje susilaukė dukters Marijos Teresės. 1939 m. su šeima ir motina išvyko į Lenkiją, o iš jos – Jungtinę Karalystę. Gyveno Londone, 1943 m. susilaukė sūnaus Juozapo Stepono. Po karo šeima išvyko į Kanadą, gyveno Monrealyje, kur 1950 m. duktė Kristina Ona. Vėliau persikėlė į San Franciską, dirbo JAV kongreso bibliotekoje. Mirė 1979 m., palaidotas Vašingtone.

Jauniausias Felikso sūnus
Jauniausias Palangos grafų A. S. ir F. Tiškevičių atžala – sūnus Alfredas Marija Tiškevičius gimė 1913 m. lapkričio 17 d. Krokuvoje, tėvams grįžtant į Palangą iš Romoje vykusio susitikimo su Popiežiumi.
Užaugo Palangoje, mokėsi namuose, padedamas korepetitoriaus, o egzaminus eksternu laikė Panevėžio ir Kauno lenkų gimnazijose (pastarojoje vienerius mokslo metus ir mokėsi). Nuo 1926 m. mokslus ėjo Paryžiuje, Prancūzijoje. Iš pradžių lankė licėjų, o vėliau studijavo Sorbonos universitete. Vasarą grįždavo į Palangą, bendravo su miestelio bendraamžiais, iš kurių išmoko kalbėti lietuviškai (žemaitiškai).
1938 m. baigė Sorbonos universiteto Tarptautinių santykių institutą. Grįžęs į Lietuvą, tarnavo Lietuvos kariuomenės Šančių įguloje Kaune, baigė mechanizuotos kuopos mokyklą ir gavo puskarininkio laipsnį.
1939 m. pradžioje išvyko į Lenkiją ieškotis diplomatinio darbo, o kovo 16 d. Varšuvoje vedė grafaitę Liudviką Mariją Sobanską (1915–2006), kilusią iš garsios lenkų didikų giminės.
Broliui Stanislovui Marijai su šeima ir motina išvykus į Lenkiją, 1939 m. rudenį su žmona parvyko į Lietuvą tvarkyti Palangos dvaro reikalų.
1940 m. gegužės 31 d. prie Lietuvos–Vokietijos sienos vokiečių buvo suimtas, įtariamas bendradarbiavimu su prancūzų žvalgyba, atvežtas į Klaipėdos, po to – į Tilžės kalėjimą, kuriame buvo tardomas 4 mėnesius. Paleistas iš kalėjimo, su žmona ir naujagimiu sūnumi pasitraukė į Lenkiją, įsikūrė žmonos tėviškėje prie Varšuvos, tačiau 1941 m. jų keliai išsiskyrė.

(Bus daugiau)