Palangos kurorto įkūrėjo grafo J. Tiškevičiaus palaikai – Kretingos koplyčioje

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 85, 86, 88)

Šių metų spalio 17-oji įeis ir į Kretingos, ir į Palangos istoriją. Tądien Kretingos senosiose kapinėse esančioje grafų Tiškevičių koplyčioje-mauzoliejuje rasti keturi sarkofagai, kuriuose palaidoti 1875 m. savąją rezidenciją iš Lentvario į Kretingą perkėlusio, vasaras Palangos dvare leidusio, o 1877–1880 m. čia kurortą įkūrusio grafo Juozapo Tiškevičiaus (1830–1891), jo žmonos Sofijos ir 5-erių metų anūkės Marijos palaikai. Kas ilsisi ketvirtajame sarkofage – dar paslaptis.
Šis istorinis atradimas kvieste kviečia prisiminti ir grafų Tiškevičių giminės istoriją, tampriai susijusią su Palangos kurorto atsiradimu.

Pastatė ir tiltą į jūrą
Kaip jau minėjome, kurortu virstanti Palanga tapo Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus šeimos vasaros rezidencija, į kurią sezono metu suvažiuodavo artimi ir tolimi grafų giminės, artimieji, draugai. Kurortinis sezonas prasidėdavo gegužės mėnesio pradžioje, o pasibaigdavo rugpjūčio viduryje. Pirmoji iš rezidencijos Kretingoje atvykdavo J. Tiškevičiaus šeimyna, lydima vežimų, prikrautų skrynių, dėžių, ryšulių, netgi baldų, maisto produktų.
Kairiajame Rąžės krante pastatęs Kurhauzą J. Tiškevičius ir toliau plėtė Palangos kurortą. Iškilo pirmosios vilos poilsiautojams, pradėjo kilti maudyklės
Dalį kapitalo J. Tiškevičius investavo į pramonę ir prekybą. Vilniuje įkūrė garinį malūną, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką. O Palangoje J. Tiškevičius pastatė uostą, kurio funkcijas atliko tiltas į jūrą, bei plytinę. Nuo Palangos tilto garlaivis į Liepoją plukdydavo plytas, o iš Liepojos į Palangą atplukdydavo poilsiautojus.
„Grafas Juozapas didelę dalį lėšų 1880–1890 m. investavo į Palangos uosto-prieplaukos laivams statybą ir eksploataciją. Pastatydinęs tiltą į jūrą, įsigijo 12 vagonų talpos garlaivį „Phoenix“, kuris du kartus per savaitę plaukiojo tarp Palangos ir Liepojos, gabendamas poilsiautojus, prekes ir plytas. Prekes iki tilto ir tiltu Tiškevičiai gabendavo arklių traukiamu geležinkeliuku-siauruku. Deja, garlaivis kursavo tik porą metų – greitai pasirodė, kad prieplauka kaipmat užnešama smėliu, o audrų metu tapdavo netinkama prisišvartuoti“, – tokią virtualaus gido pasakojamą tilto istoriją ir šiandien gali išgirsti palangiškiai bei Palangos svečiai, keliaujantys pernai sudarytu pažintiniu turu „Tiškevičių bulvaras“.

Uostas – neilgai, tiltas – iki šiandien
„Neilgas buvo Tiškevičiaus uosto gyvavimas, tačiau jis spėjo pagarsėti skenduoliu, nes čia atplaukė danų burlaivis ir nuskendo, o smiltys jį palaidojo, ir 1898 m. dar jo griaučių dalis kyšojo šalia tilto iš po smėlio“, – rašoma knygoje „Palanga. Tiltas į jūrą“.
Cituojamas ir A. Raulinaičio 1961–1962 metais parengtas darbas „Palangos ir jos parkų istorija“, kuriame autorius rašo, jog „Tiškevičiaus pastatytas jūros tiltas Vilimiškės plytų eksportui vasarą buvo naudojamas pasivaikščiojimams. Tam, kad per lietų žmonės galėtų pasislėpti nuo lietaus, jo pradžioje buvo įrengta pastogė – altana. Net tramvajus buvo pravestas. Jis važiuodavo tais pačiais bėgiais, kuriais sezono metu veždavo plytas iš Vilimiškės į tiltą (molą) ir uostą. Vasaros metu atvirais vagonėliais vežiodavo svečius“.

Paskutinėn kelionėn – iš Palangos
Grįžkim prie J. Tiškevičiaus šeimos istorijos.
Apie 1862 m. J. Tiškevičius vedė Sofiją Horvataitę, kuri pagimdė jam 9 vaikus: 6 sūnus ir 3 dukras. Vyriausias sūnus Juozapas mirė 1867 m., būdamas ketverių metų. Kiti sūnūs užaugę garsino Tiškevičių giminės vardą, prisidėjo prie Lietuvos kultūros ir pramonės vystymo, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.
Išėjęs į atsargą J. Tiškevičius nesiskyrė su kariška uniforma ir žirgu, ant kurio mėgo jodinėti po savo valdas. Mirė 1891 m. gegužės 27 d. Pašarvotas buvo Palangoje. Paskutinėn kelionėn į Kretingą išvežtas ant katafalko, kurį traukė 4 juodai apdengti arkliai, o iš šonų žygiavo fakelais nešini 4 juodai apsirengę vyrai. Jį lydėjo mėgiamiausias žirgas, šeimos nariai ir artimieji. Aprengtas paradine pulkininko uniforma, grafas gulėjo įstiklintame karste, ant kurio buvo padėta uniforminė kepurė ir kardas.
Kretingoje karstas buvo pastatytas senųjų parapijos kapinių šv. Jurgio koplyčioje. 1893 m. sūnui Aleksandrui pagal švedų architekto Karolio Eduardo Strandmano parengtą projektą kapinėse pastačius šeimos koplyčią, palaikai perkelti į jos rūsį.

Tęsė vaikai ir vaikaičiai
Palangos kurorto plėtrą tęsė iš savo tėvo J. Tiškevičiaus ją paveldėjęs vienas iš grafo sūnų Feliksas Tiškevičius, gimęs 1869 m. Lentvario dvare. Augo Lentvaryje ir Kretingoje, mokslo žinių drauge su broliais ir pusbroliais siekė Sankt Peterburge. Tęsdamas šeimos tradicijas, mokėsi karo inžinerijos mokykloje, kurią baigęs tapo Rusijos imperijos kariuomenės karininku.
Po tėvo mirties Feliksas paveldėjo Palangos dvarą su kurortu, Valteriškių, Vilimiškių, Virkštininkų, Virbališkės ir Želvių palivarkais. Iš viso valdoje buvo apie 9504 ha žemės. Netrukus Vokietijos imperijoje F. Tiškevičius sukūrė šeimą: Noištate (dab. Lvuvekas, Lenkija) 1893 m. rugpjūčio 15 d. vedė Antaniną Sofiją Loncką, gimusią ir užaugusią Prūsijos karalystės Poznanės didžiosios kunigaikštystės Posadovo dvare.
Savo šeimos rezidencija jaunieji grafai F. ir A. S. Tiškevičiai pasirinko Palangą. Pasirinkimą apsprendė Antanina Sofija, kuriai labai patiko vaizdingas pajūrio kraštovaizdis. Parvykę į Palangą jaunieji Tiškevičiai ėmėsi pertvarkyti dvarą ir plėsti J. Tiškevičiaus įkurtą kurortą. Statyboms F. Tiškevičius naudojo lėšas, gautas už parduotus paveldėtus miškus Ukrainoje ir Baltarusijoje. Už tuos pinigus pastatė reprezentacinius rūmus, įkūrė Birutės parką, įsteigė Palangos Lurdą, statė vilas, rekonstravo kurhauzą, prie tėvo pastatyto medinio pastato pristatydamas mūrinį priestatą, finansiškai ir statybinėmis medžiagomis parėmė naujos katalikų bažnyčios statybą, investavo juos kurortui plėsti, aptarnavimo infrastruktūrai kurti, vasarotojų gyvenimo sąlygoms ir pramogoms gerinti.
F. Tiškevičiaus laikais paplūdimys buvo įrengtas pagal geriausius užsienio pavyzdžius. Pliaže stovėjo suolai, pavėsinės, stacionarios ir arklių traukiamos kilnojamos persirengimo kabinos, kurias vasarotojų maudymuisi važnyčiotojas nutempdavo į jūrą, o baigus maudytis, partempdavo į krantą. Paplūdimys tuo metu jau buvo pradėtas skirstyti dalimis – bendrąjį ir moterų pliažus.
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, grafai Tiškevičiai 1914 m. išvyko į Vokietijos imperijai priklausančią Poznanės kunigaikštystę ir apsigyveno Posadove pas A. S. Tiškevičienės brolį Stanislovą Antaną Ignotą Lonckį. Po karo sugrįžęs su šeima į Palangą F. Tiškevičius 1922–1924 m. atstatė apgriautus rūmus. Norėdamas gauti lėšų rūmų remontui, grafas turėjo parduoti keletą jam priklausančių vilų ir žemės sklypų kurortinėje zonoje.
Didelį smūgį Tiškevičių galybei smogė Lietuvos žemės reforma. 1923 m. valstybė nusavino didžiąją valdų dalį. F. Tiškevičiui liko tik 150 ha žemės Vilimiškėje, o A. S. Tiškevičienei – tiek pat žemės Virkštininkuose (Vydmantuose). Palangoje Tiškevičiams buvo palikta tik kurortinė zona ir dvaro teritorija, o likusi dalis nusavinta bei išpirkta. Stengdamiesi išlaikyti dvarą, mokėti atlyginimus tarnams, darbininkams, pensijas buvusiems tarnautojams ir samdiniams, grafai Tiškevičiai buvo priversti pardavinėti vilas, žemės sklypus kurorto zonoje, dirbamą žemę.
F. Tiškevičius mirė Paryžiuje1933 m. Po jo mirties Palangą valdė žmona Antanina Sofija (mirė 1953 m. Monrealyje), vėliau – sūnus Stanislovas Marija.

(Bus daugiau)