Palangos kurorto įkūrėjo grafo J. Tiškevičiaus palaikai – Kretingos koplyčioje

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 85)

Šių metų spalio 17-oji įeis ir į Kretingos, ir į Palangos istoriją. Tądien Kretingos senosiose kapinėse esančioje grafų Tiškevičių koplyčioje-mauzoliejuje rasti keturi sarkofagai, kuriuose palaidoti 1875 m. savąją rezidenciją iš Lentvario į Kretingą perkėlusio, vasaras Palangos dvare leidusio, o 1877–1880 m. čia kurortą įkūrusio grafo Juozapo Tiškevičiaus (1830–1891), jo žmonos Sofijos ir 5-erių metų anūkės Marijos palaikai. Kas ilsisi ketvirtajame sarkofage – dar paslaptis.
Šis istorinis atradimas kvieste kviečia prisiminti ir grafų Tiškevičių giminės istoriją, tampriai susijusią su Palangos kurorto atsiradimu.

„Deligas quem diligas!“
Tiškevičių giminės šaknis ir šakas pernai lapkritį minint 100-ąsias grafo Alfredo Marijos Tiškevičiaus gimimo metines priminė šios giminės istorijos tyrinėtojas, Kretingos muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Julius Kanarskas.
„Lietuvos didikų Tiškevičių giminės atstovai Palangos dvarą valdė 116 metų – nuo1824-ųjų iki 1940-ųjų, – priminė J. Kanarskas. – Iš pradžių Palanga buvo antraeilė Tiškevičių valda. Jos reikšmė išaugo XIX a. II pusėje, Juozapui Tiškevičiui (1830–1891) įsteigus kurortą, o klestėjimas prasidėjo paskutiniojo grafų Tiškevičių giminės palikuonio Alfredo tėvams Feliksui ir Antaninai Tiškevičiams įkūrus Palangoje šeimos rezidenciją“.
Istorikas paminėjo, jog Tiškevičiai naudoja herbą Leliva (Leliwa), kurį gavo XVI a. Jo skyde žydrame fone puikuojasi aukso spalvos pusmėnulis ir žvaigždė, o virš skydo kyla riterio šalmas su karūna ir povo plunksnomis. Tai esąs senas lenkų bajorų giminių herbas, kildinamas iš XI a.
Tiškevičių giminės devizas lotyniškai skelbia: „Deligas quem diligas!“ („Išsirink ką myli!“), o grafo J. Tiškevičiaus, kurio palaikai šių metų spalio 17-ąją rasti Kretingos koplyčioje-mauzoliejuje, sūnaus, Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus šeimos šūkis, pasak jo sūnaus Alfredo Tiškevičiaus, buvo „Świeście na bezdrożach życia!“ („Būkite žiburiais gyvenimo klystkeliuose!“).

Šaknys – Ukrainoje
Tiškevičių giminės šaknys glūdi Berdyčive, buvusiame Žitomiro srityje, Vakarų Ukrainoje. 1320 m. didysis kunigaikštis Gediminas dovanojo Berdyčivo valdas Tiškevičių giminės protėviams. Oficialus giminės pradininkas – didžiojo kunigaikščio dvariškis Tiška (Timotiejus) Kalenikovičius (~1425–1501), kurio palikuonys prisiėmė Tiškevičių pavardę.
Lietuviškosios grafų Tiškevičių giminės šakos lopšys buvo Logoisko dvaras netoli Minsko. Jo įkūrėjas – didžiojo kunigaikščio dvariškis Bazilis Tiškevičius, kuris 1567 m. savo šeimos rezidenciją perkėlė iš Berdyčivo į Logoiską. Iš čia giminė pasklido Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Lietuvoje gi žymiausi grafų Tiškevičių dvarai – Astravo (Biržų) dvaras, Trakų Vokės, Lentvario, Užutrakio, Kretingos ir Palangos dvarai.

Palangą paveldėjo
Pirmasis iš grafų Tiškevičių Lietuvos pajūriu susidomėjo pulkininkas Mykolas Juozapas Tiškevičius (1761–1839) – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bajoras, didikas, Lelijos herbo grafas, antrosios Biržų šakos pradininkas.
Būtent pulkininkas M. J. Tiškevičius 1824 m. liepos 13 d. iš generolo Ksavero Niesiolovskio už 177 tūkst. 171 sidabro rublius nusipirko Palangos valdą su Darbėnų, Grūšlaukės ir Palangos dvarais.
Grafas J. Tiškevičius 1830-aisiais gimė Trakų Vokėje. Jaunystėje tapo karininku, tarnavo Vilniaus generalgubernatoriaus Vladimiro Nazimovo adjutantu, vėliau – Rusijos imperijos kazokų daliniuose. Į atsargą išėjo turėdamas pulkininko laipsnį.
J. Tiškevičius iš tėvo paveldėjo Palangos, Darbėnų ir Grūšlaukės dvarus, įsigijo Lentvario, Užutrakio, Karsakų dvarus Lietuvoje ir Dunilovičių, Osovieco ir Ostrožankos dvarus Baltarusijoje, kurie ir davė didžiausias pajamas. Be to, grafas nemažai uždirbo iš miško medžiagos eksporto.
Šeimos rezidenciją J. Tiškevičius įkūrė Lentvario dvare, kuriame prie ežero 1855 m. pastatė šveicariško stiliaus rūmus, pradėjo kurti parką.

Persikėlė į Kretingą
1862-aisiais grafas Juozapas Tiškevičius iš grafo Nikolajaus Zubovo išsinuomojo Kretingos dvarą, kurį 1874 m. už paveldėtojo Gavrilo Zubovo skolas nupirko Sankt Peterburge surengtose varžytinėse.
1875-aisiais į Kretingą perkėlęs šeimos rezidenciją, J. Tiškevičius rekonstravo rūmus, įrengė biblioteką, baltąją (pokylių), raudonąją (muzikos) ir žaliąją sales, didįjį ir mažąjį salonus (valgomuosius), koplyčią, pristatė oranžeriją, kurioje įkūrė vieną didžiausių Europoje privatų Žiemos sodą.
Rūmų apšvietimu 1878 m. atidarė pirmąją Lietuvoje hidroelektrinę, o 1882 m. rūmuose įvedė pirmąją telefono liniją, sujungusią Kretingą su Plunge ir Rietavu.
Rūmuose grafas turėjo numizmatikos rinkinį, medžioklės trofėjų kolekciją, žymesnių giminės narių portretų galeriją. Reprezentacines rūmų sales puošė senoviniai, daugiausia – ampyro stiliaus baldai, tik baltosios salės baldai buvo Liudviko XV, didžiojo valgomojo – secesinio, o mažojo valgomojo – pseudogdansko stiliaus. Ir rūmų salėse, ir koplyčioje kabojo François Bouchero, Anthony van Dycko, Valentino de Boulogne ir kitų Vakarų Europos dailininkų paveikslai, o didžiajame valgomajame buvo 3 dideli religinio turinio gobelenai.
Grafas pertvarkė parką, kurį kūrė dvaro sodininkas Haidukas ir matininkas Vladislovas Šostakas. Parkas buvo geometriško plano, karpomų liepų alėjomis padalintas į 4 stačiakampius, kurių viduryje įrengta po fontaną. Čia augo introdukuoti medžiai ir dekoratyviniai krūmai, gėlynai, stovėjo altanos ir antikinės skulptūros.
Šiaurinėje parko dalyje buvo įrengti 3 kaskadiniai tvenkiniai. Prie pirmojo tvenkinio buvo įruoštas krioklys, supiltas altanos kalnelis, pastatyti didžiuliai akmenys-suolai. Antrajame tvenkinyje dvariškiai mėgo maudytis, irstytis valtele, pasėdėti supiltoje salelėje. Parkas ir sodas buvo pavadinti bendru vardu – Vasaros sodu. Vasarą jame grodavo karinis kazokų, o 1882–1891 m. – dvaro orkestrai.
Vasaras grafo J. Tiškevičius šeima leido Palangoje.

(Bus daugiau)