Palangos kurorto įkūrėjo grafo J. Tiškevičiaus palaikai – Kretingos koplyčioje

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 85, 86)

Šių metų spalio 17-oji įeis ir į Kretingos, ir į Palangos istoriją. Tądien Kretingos senosiose kapinėse esančioje grafų Tiškevičių koplyčioje-mauzoliejuje rasti keturi sarkofagai, kuriuose palaidoti 1875 m. savąją rezidenciją iš Lentvario į Kretingą perkėlusio, vasaras Palangos dvare leidusio, o 1877–1880 m. čia kurortą įkūrusio grafo Juozapo Tiškevičiaus (1830–1891), jo žmonos Sofijos ir 5-erių metų anūkės Marijos palaikai. Kas ilsisi ketvirtajame sarkofage – dar paslaptis.
Šis istorinis atradimas kvieste kviečia prisiminti ir grafų Tiškevičių giminės istoriją, tampriai susijusią su Palangos kurorto atsiradimu.

Palangą paveldėjo
Kaip jau minėjome, pirmasis iš grafų Tiškevičių Lietuvos pajūriu susidomėjo pulkininkas Mykolas Juozapas Tiškevičius (1761–1839) – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bajoras, didikas, Lelijos herbo grafas, antrosios Biržų šakos pradininkas.
Būtent pulkininkas M. J. Tiškevičius 1824 m. liepos 13 d. iš generolo Ksavero Niesiolovskio už 177 tūkst. 171 sidabro rublius nusipirko Palangos valdą su Darbėnų, Grūšlaukės ir Palangos dvarais.
Grafas J. Tiškevičius 1830-aisiais gimė Trakų Vokėje. Jaunystėje tapo karininku, tarnavo Vilniaus generalgubernatoriaus Vladimiro Nazimovo adjutantu, vėliau – Rusijos imperijos kazokų daliniuose. Į atsargą išėjo turėdamas pulkininko laipsnį. 
J. Tiškevičius iš tėvo paveldėjo Palangos, Darbėnų ir Grūšlaukės dvarus, įsigijo Lentvario, Užutrakio, Karsakų dvarus Lietuvoje ir Dunilovičių, Osovieco ir Ostrožankos dvarus Baltarusijoje, kurie ir davė didžiausias pajamas. Be to, grafas nemažai uždirbo iš miško medžiagos eksporto.
Šeimos rezidenciją J. Tiškevičius įkūrė Lentvario dvare, kuriame prie ežero 1855 m. pastatė šveicariško stiliaus rūmus, pradėjo kurti parką.

Pradėjo kurti Palangos kurortą
Iš tėvo paveldėjęs Palangą grafas J. Tiškevičius laikomas Palangos kurorto įkūrėju.
1875 m. šeimos rezidenciją grafas iš Lentvario perkėlė į Kretingą.
Palangoje, kairiajame Rąžės krante įsigijęs sklypą vasaros rezidencijai su iškilmių sale statyti, J. Tiškevičius 1877–1880 m. padėjo pagrindus kurortui – pastatė vasarotojams svečių namus – Kurhauzą.
Pietinė Kurhauzo dalis pastatyta 1877 metais. Išlikusioje XIX a. litografijoje matyti, kad korpusas buvo vienaukštis su dvišlaičiu stogu ir pagrindiniu įėjimu iš vakarų pusės. Fasadai sukomponuoti klasicistinės architektūros principais ir puošti šio stiliaus detalėmis. Dabartinį savo veidą prieš metus restauruotoji J. Tiškevičiaus pradėtoji statyti mūrinė Kurhauzo dalis įgijo vėliau, XX a. pradžioje. Iki 1905 m. buvo pristatytas šiaurinio korpuso antrasis aukštas. 1909–19014 m. statomas pietinio korpuso antrasis aukštas, pristatyta į antrąjį aukštą vedanti laiptinė ir apsidės formos (apsidė – iš graikų k. apsis (kilm. apsidos) – lankas, skliautas, – išsikišusi pusapvalė arba daugiakampė kulto pastato (ir jo vidaus) dalis, dengta puskupoliu arba pusskliaučiu) vienaukštis priestatas rytinėje pastato dalyje.
O grafo J. Tiškevičiaus laikais, 1877 m. pastačius svečių namus, vasarotojams tuometiniame mūriniame vieno aukšto pastate buvo įrengtas pirmasis kurorto restoranas „Casino“. Pagal užsienio pavyzdį, kur kurhauzais buvo vadinami kurortų viešbučiai, pramogų centrai, šis pavadinimas prigijo ir pirmajam Lietuvos pajūrio kurorto restoranui, ir viešbučiui. XIX amžiaus pabaigoje, dar J. Tiškevičiui gyvam tebesant, Palangai plečiantis, Kurhauzas tapo kurorto centru. Čia jau ir po Palangos kurorto įkūrėjo mirties ilgą laiką veikė skaitykla, kavinė, biliardinė, bufetas, čia buvo rengiami koncertai, šokiai, rodomi mėgėjiški spektakliai. Lankytojų mėgstama pramogų vieta nuolat plėtėsi.

Pastatė ir tiltą į jūrą
Kurortu virstanti Palanga tapo Kretingos grafų Tiškevičių šeimos vasaros rezidencija, į kurią sezono metu suvažiuodavo artimi ir tolimi grafų giminės, artimieji, draugai. Kurortinis sezonas prasidėdavo gegužės mėnesio pradžioje, o pasibaigdavo rugpjūčio viduryje. Pirmoji iš rezidencijos Kretingoje atvykdavo J. Tiškevičiaus šeimyna, lydima vežimų, prikrautų skrynių, dėžių, ryšulių, netgi baldų, maisto produktų.
Kairiajame Rąžės krante pastatęs Kurhauzą, J. Tiškevičius ir toliau plėtė Palangos kurortą. Iškilo pirmosios vilos poilsiautojams, pradėjo kilti maudyklės.
Dalį kapitalo J. Tiškevičius investavo į pramonę ir prekybą. Vilniuje įkūrė garinį malūną, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką. O Palangoje J. Tiškevičius pastatė uostą, kurio funkcijas atliko tiltas į jūrą, bei plytinę. Nuo Palangos tilto garlaivis į Liepoją plukdydavo plytas, o iš Liepojos į Palangą atplukdydavo poilsiautojus.

Tiltas „užlaužtu galu“
1893 m. „Obzor Kurliandskoj gubiernii“ rašė, kad Palangos grafas J. Tiškevičius 1889 metų viduryje įsigijo 1871 metais Švedijoje statytą 12 vagonų talpos, apie 360-ies nominalinių jėgų galingumo garlaivį „Feniksą“, kuris kelis kartus per savaitę su prekėmis plaukdavo į Liepoją. 
Šią informaciją sukonkretina I. Končius bei V. Ruokis 1926 m. išleistoje knygelėje „Palangos kraštas“. Jie rašo, kad Palangoje „savotišką įspūdį daro jūron iškištas ilgas laužtu galu tiltas, kurio tikslas buvo padėti išvežti javus ir plytas ir pervežti kitokias prekes“. Knygos autoriai nurodo, kad pradžioje pastatytojo tilto galas buvęs ten, kur XX a. trečiame dešimtmetyje matėsi nupjautų stulpų kelmai – ši vieta tuo metu buvo beveik sausumoje. Būtent čia tiltas buvęs užlaužtas į šiaurę, kad laivai galėtų pasislėpti nuo audrų. Antras tilto galas siekęs pirmąją nuo jūros vilą, kur buvo įtaisyta daržinė-sandėlis prekėms krauti. Anot knygos autorių, „šį uostelį bangos netrukus užpylė smėliu – daugiausia dėl to, kad tarp stulpų buvo priversta akmenų. Kad tiltas galėtų tarnauti toliau kaip uosto įrenginys, tiltą reikėjo pailginti, o jo galą užlaužti toliau jūroje, tačiau ir šį kartą bangos prinešė smėlio, pasidarė seklumos, net dugnas iškilo žuvėdroms sustoti“.
Po kurio laiko ten vėl buvo gilu, nes, kaip rašo knygelės autoriai, akmenis ištraukė bažnyčiai statyti. Ištraukus akmenis, laivams nebebuvo kur pasislėpti, nors ir anksčiau tas tiltas laivų nuo audrų beveik neapsaugodavo, ir jie ieškodavo užuovėjos Klaipėdoje.
 
„Feniksas“, geležinkelis, ir... rinkliava
Kaip nurodoma „Palangos krašte“, Palangos uostą Tiškevičiai užbaigė statyti 1890 m., o jau nuo 1892 m. jis buvo naudojamas tik praeiviams pasismaginti. Iš šio uosto laivas „Feniksas“ plaukdavo į Liepoją ir atgal – iš pradžių po du kartus per savaitę, o vėliau – po vieną. „Feniksu“ į Liepoją dažniausiai buvo vežamos Vilimiškės plytinėje (kur XX a. paskutiniais dešimtmečiais buvo įrengta kavinė „Laumės gryčia“) pagamintos plytos. Iki jūros tilto prekes Tiškevičiai atveždavo geležinkeliu, kurį palangiškiai vadindavo siauruku. 
Bene daugiausiai žinių apie šį geležinkelį pateikia L. Noreika 1914 metų „Vairo“ žurnale. Čia rašoma, kad nuo grafo Tiškevičiaus „plytų degyklos aplink senąjį jo sodą lig tilto ir tiltu lig pat jo galo ėjo mažas geležies keliukas, arklių traukiamas, kuriuo iš degyklos veždavo ir kraudavo į aną laivą plytas. Antroji to keliuko šaka ėjo Ronžės paupiu, buvusios vadinamos švedų stovyklos viduriu ir senuoju sodu lig Tiškevičiaus arklidžių ir sandėlių, netoli Ronžės upės tilto ant Liepojos – Klaipėdos kelio“.
Kai tiltas tapo tik poilsiautojų pramogų vieta, jo gale buvo pastatyta pavėsinė, ir grafo Tiškevičiaus įgaliotas žmogus imdavo rinkliavą iš sezoninio bilieto neturinčių tilto lankytojų.