Tiškevičių rūmai – Palangos puošmena nuo XIX a. iki mūsų dienų

Pasivaikščiokime po Tiškevičių laikų Palangą

Liepos 6 dieną Palangoje startavo interaktyvus pažintinis turas „Tiškevičių bulvaras“, pristatantis miesto svečiams ir patiems palangiškiams 20 objektų, ne tik puošiančių kurortą nuo grafų Tiškevičių laikų ir pripažintų saugotinomis kultūros vertybėmis, bet ir tokių, kurie iki mūsų dienų neišliko. Šis projektas – lyg įžanga į rugsėjo viduryje organizuojamus Europos paveldo dienų renginius, kurių tema – „Grafų Tiškevičių epochos ženklai Palangoje“.

Gimę iš meilės
Pats gražiausias ir svarbiausias Palangos akcentas, kurį kūrė grafai Tiškevičiai – istorinę, architektūrinę ir  kraštovaizdinę vertę turinti Palangos dvaro sodyba. 1997 m. ji įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Palangos dvaro sodybos kompleksui priklauso rūmai, parkas, Birutės kalno koplyčia, sarginė, Lurdo grota.
Interaktyviojo pažintinio turo gidas, pravedęs keliaujančius „Tiškevičių bulvaru“ pro Birutės kalną, kur esama dviejų į kultūros vertybių registrą įtrauktų vertybių, brangių lietuvių širdžiai nuo pat jų įkūrimo – jau nekalbant apie paties Birutės kalno praeitį, siekiančią toli gražu ne tik XIX a. pabaigą – XX a. pradžią, kviečia ilgesniam laikui stabtelėti prie dvaro rūmų.
„Gimę“ meduje ir iš meilės – taip norisi vadinti didingus neoklasicistinius Tiškevičių rūmus. Saldi rūmų istorija prasidėjo dar 1893 m., kai žavingasis Feliksas Tiškevičius vedė gražuolę Poznanės kunigaikštytę Antaniną Koržbek-Lack. Medaus mėnesiui pora pasirinko Europą. Būtent šioje kelionėje grafai nusprendė, kad Palangoje atsiras rūmai. Ir jau 1897-1905 m. rūmus bei parką formavo visuotinai pripažinti meistrai: vokiečių architektas F. H. Schwechtenas ir prancūzų landšafto architektas, botanikas E. F. André su sūnumi. Dažnas rūmų svečias ir Tiškevičių šeimos draugas Maironis savo poemoje „Z nad Biruty“ apie rūmus rašė:
„Į vakarą rūmai a giorno nušvinta,
Atvyra plačiai įėjimas į salę,
Pjesikė svetainėje bus suvaidinta“ (...).
„O rūmuose  – teatras. Ten orios matronos
Susėdo su dukrom, skaisčiom tarsi rožės“ (...).
Koncertas šis rūmuos su herbais ant sienų,
Po salės žibintais luomas rinktinis (...)“.
Anuomet pakvietimas ir sudalyvavimas bent viename grafų rūmų vakarėlyje bet kuriam garantavo įsiliejimą į tą visuomenės dalį, kuri buvo laikoma vasarotojų šulu. Ir čia jau nieko nebereikšdavo, turtingas tas žmogus ar ne, neklausdavo jo užsiėmimo ar tautybės.
Nuo 1963 m. rūmuose veikia Gintaro muziejus“, – pasakoja „Tiškevičių bulvaro“ gidas.

Formavosi dviem etapais
Kultūros vertybių registre apie visą kompleksą rašoma, jog iki 1775 m. Palanga išbuvo karališkąja valda. 1782 m. savininku tampa Vilniaus vyskupas Masalskis. Tuo laiku dvaras Palangoje nebuvo įkurtas. 1824 m. Palangos grafystę nusiperka grafas Mykolas Tiškevičius. Dvaro sodyba pradėta formuoti 1848 m., parkas įkurtas 1897-1899 m., rūmai pastatyti 1897 m.
Galutinai sodyba susiformavo tarpukaryje. Pagrindiniai dvaro sodybą formuojantys elementai yra: užstatymas (4 dvaro laikotarpio statiniai), želdynai (parkas, rozariumas, gėlynai), vandens telkiniai, susisiekimo įranga (laiptai, takai, keliai), mažosios architektūros elementai.
Dvaro sodybos vystymęsi išskiriami šie etapai: I-asis – 1848-1902 m., kurio metu pietinėje Palangos dalyje esančiame pušyne įkuriamas parkas pagal žymaus architekto peizažisto projektą, pastatomi 2-jų aukštų rūmai, koplyčia ant Birutės kalno, o jos šiaurinėje papėdėje įrengiamas grotas iš akmenų – Lurdo grota. II-asis – 1922-1924 m., kurio metu atnaujinami karo metu nukentėję rūmai, pastatomi pagalbiniai ir ūkiniai pastatai (arklidės, daržinė, tvartai, ledainė, didelė oranžerija ir kt. – iki mūsų dienų neišlikę).
Apnykusios dvaro sodybos pastatų architektūroje dominuoja pseudorenesansiniai rūmai su aštuoniakampe koplyčia ir išskirtinės vertės gamtovaizdiško tipo parkas (senoji jo dalis) su reikšmingu archeologijos ir istorijos palikimu.
Rūmų pastatas – rusiškos „p“ raidės plano, pusiau atviro dviejų aukštų su cokoliniu aukštu tūrio. Pagrindiniame fasade turi nedidelį portiką, šiauriniame – aštuoniakampę koplyčią, pietiniame – keturių kolonų laikomą balkoną. Per pagrindines šiaurinio fasado duris patenkama į dviaukštį vestibiulį su reprezentacine laiptine ir židiniu. Vidaus planinės struktūros tipas – anfiladinis. Meniniu požiūriu vertingi rūmų interjerai su plastiniu ir polichrominiu (imituojančiu dirbtinio marmuro apdailą) dekoru.

Felikso ir Antaninos
Tiškevičių rezidencija
Leidinyje „Palanga. Kultūros paveldas“ dvaro rūmams skirtojoje dalyje primenama, jog Palangoje ilgą laiką buvo tik poilsiui skirta grafų Tiškevičių vasaros rezidencija. Čia stovėjo paprastas medinis gyvenamasis namas, aplipdytas priestatais ir medinėmis verandomis, šalia buvo oficina ir arklidės. Pastatus supo nedidelis parkas, kurio želdiniai dėl smėlingo grunto nepasižymėjo vešlumu. Dvaras nuolatine rezidencija tapo XIX a. pabaigoje, dvaro savininku tapus Feliksui Tiškevičiui (1869-1933). 1893 m. jis sukūrė šeimą – vedė Antaniną Sofiją Koržbok-Ląck iš Poznanės Didžiosios Kunigaikštystės, šeimos re­zidencijai pasirinko Palangą. F. Tiškevičius atsisakė militarinės karjeros ir su nepaprastu užmoju atsidavė ūkinei veiklai, įgalinančiai panaudoti išsilavinimą, puikų skonį, didžiulius sugebėjimus. Jis ėmėsi pertvarkyti dvarą bei plėsti tėvo įkurtą kurortą. Palangos parkas ir rūmai sukurti dviejų Europoje visuotinai pripažintų meistrų – parkų kūrėjo Edouard Fransua André ir rūmų architekto Franz Heinrich Schwechten, su kuriais Tiškevičiai susipažino Poznanėje.
Rūmams ir parkui vieta parinkta senajame pušyne, netoli legendinio Birutės kalno. Čia nuo seno plytėjo pelkėtos pajūrio lagūnos, tarp kurių kyšojo smėlingos kalvelės. Rūmams statyti buvo pasirinkta smėlio kopa, kurios aplinka paaukštinta iškasto tvenkinio gruntu. Šioje vietoje pagal F. Schwechten projektą iškilo nauji reprezentaci­niai rūmai, turintys renesanso, baroko, klasicizmo bruožų. 1907 m. prie rūmų vakarinio šoninio fasa­do pastatyta koplyčia, galerija sujungta su rūmais.
Rūmų interjeras buvo įrengtas subtiliai ir sko­ningai. Puošniausia rūmų patalpa – vestibiulis, kurio galeriją rėmė kolonos, o į viršų vedė laiptai su meniška laiptų baliustrada. Vestibiulio akcen­tas – tamsaus marmuro židinys. Iš reprezentacinių kambarių prašmatniausia buvo didžioji svetainė. Jos sienas ir lubas puošė lipdiniai, ištaigingas šviesaus marmuro židinys, krištolo sietynas, Liudviko XIV baldai. Įspūdingi buvo ir kiti reprezentaciniai kam­bariai, kuriuos puošė paveikslai, giminės portretai, graviūros, bronzos dirbiniai, marmuro biustai, sie­nos, dekoruotos rytietiškais kilimais, gobelenais, veidrodžiais.
Rūmų bibliotekoje buvo sukaupta daugiau nei 3000 tomų knygų, šeimos archyve buvo saugomi ir 1905 m. Nobelio literatūros premijos laureato Hen­riko Sienkevičiaus, žymaus lenkų poeto, dramatur­go, režisieriaus Lucjano Rydelo laiškai. Šie žymūs kūrėjai yra ne kartą vasaroję pas grafus Tiškevičius, su jais palaikė draugiškus ryšius. Pats F. Tiškevičius surinko unikalų senovės gintaro dirbinių rinkinį. Gintarą pradėjo kaupti 1897-1899 m., supirkdamas iš darbininkų senovės gintaro papuošalus, rastus ka­sant parkui juodžemį prie Būtingės. Vėliau rinkinį papildė 1905-1907 m. gintaro radiniais, aptiktais pajūrio durpyne ties Paliepgiriais. Rinkinyje buvo 297 dirbiniai, iš jų 149 padovanojo Vilniaus mokslo bičiulių draugijai, kurios nariu buvo F. Tiškevičius iki Pirmojo pasaulinio karo. Likusi dalis buvo sau­goma Palangos dvaro rūmuose, o dabar – Gintaro muziejuje.

Gintaro muziejus
Antrojo pasaulinio karo metu ir pirmaisiais pokario metais rūmuose buvo įsikūrusios vokiečių ir sovietų kariuomenių komendantūros. Vėliau įkurti sovietinei Dailininkų sąjungai priklausantys Dailininkų kūrybos namai. Rūmai ir parkas restauruoti 1961-1963 m. pagal architekto Alfredo Brusoko projektą. Užbaigus dar­bus, pirmojo aukšto dviejose salėse 1963 m. ati­daryta pirmoji Gintaro muziejaus (Lietuvos dailės muziejaus padalinys) ekspozicija. Nuo 1971 m. at­naujintuose ir muziejinei veiklai pritaikytuose Pa­langos gintaro muziejaus rūmuose šalia nuolatinės ekspozicijos buvo surengtos kelios dešimtys savo darbuose gintarą naudojančių dailininkų asmeninės parodos. 1986 m. atidaryta naujoji ekspozicija: įrengta 15 salių, kurios užima 750 kv. m per abu rūmų aukštus, parodyta 4,5 tūkst. eksponatų. Muziejaus gintaro rinkinyje yra apie 29 tūkst. eksponatų.
Muziejaus lankytojams išsamiai pristatomas gintaro susidarymas ir jo sandara, supažindinama su Šventosios neolitinių stovyklų radiniais, Palan­gos lobiu, F. Tiškevičiaus rinkiniu, Juodkrantės ak­mens amžiaus gintaro dirbinių lobio kopijomis ir kt. Pristatomos gintaro gydomosios savybės, paro­domi XVII-XVIII a. gintaro dirbiniai, tarpukario gintaro produkcija. Taip pat galima susipažinti su Lietuvos tautodailininkų, profesionalių dailininkų gintaro dirbiniais. Eksponuojamas ir didžiausias muziejuje turimas gintaro gabalas – Saulės akmuo, sveriantis 3524 g.
Lankytojai taip pat gali apžiūrėti grafų Antani­nos ir Felikso Tiškevičių portretus, pasigėrėti žymių Europos dailininkų darbais. Plėtodamas patrauklias, įtaigias ekspozicijas, Palangos gintaro muziejus tapo gausiausiai lankomu muziejumi Lietuvos pajūryje. Per 45-erius metus muziejų aplankė beveik 9 mln. Lietuvos gyventojų ir užsienio svečių (šiemet 50 metų). Vasaros metu Palangos gintaro muziejus tampa svarbia Lietuvos pajūrio muzikinio gyvenimo vieta.

Atgimstantys rūmai
Šiemet, švenčiant Gintaro muziejaus penkiasdešimtmetį, Lietuvos dailės muziejus Europos Sąjungos lėšomis 2013-2014 m. įgyvendina projektą „Palangos gintaro muziejaus reprezentacinių rūmų restauracija ir pritaikymas šiuolaikiniams kultūrinio turizmo poreikiams (antras, baigiamasis, etapas)“. Birželio 20 d. pirmą kartą atidarytas naujas muziejaus įėjimas su lankytojų aptarnavimo erdve pastato cokoliniame aukšte. Projektas galutinai bus įgyvendintas 2014 m. vasarą. Lankytojams pristatyti atnaujinti Tiškevičių rūmai.
Pirmojo aukšto rūmų erdvės jau stebina lankytojus atnaujintais istoriniais rūmų interjerais. Pasak ekspozicijos autoriaus, Lietuvos dailės muziejus direktoriaus R. Budrio, „po daugiau nei 100 metų rūmai vis dar stebina grakštumu, įspūdinga europinės vertės architektūros ir gamtinės aplinkos derme. Siekiant atkurti rūmų autentiką, teko ieškoti patikimų šaltinių. Palangos rūmų projektų techninių brėžinių ir piešinių archyvą pavyko surasti Berlyne, Slaptajame Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyve (Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz), kurį 2007 metų vasarą eksponavome Palangos gintaro muziejuje ir paskelbėme specialiame leidinyje. Išsamų Palangos vasaros rezidencijos apibūdinimą yra pateikusi lenkų architektūros istorikė Małgorzata Omiłanowska, kurį patvirtino ir vienas rūmuose daug metų dirbęs grafų Tiškevičių tarnautojas Konstantinas Kraucovas (1899-1972). Jis 1968 metų birželio 10 d. iš lėto eidamas per rūmus ypač sielojosi, kad didžiajame salone (Židinio menėje) nebėra puošnių baldų, žaliųjų užuolaidų, raudonajame salone, kur paprastai valgyti rinkdavosi visa grafų šeima, nebėra puošniųjų raudonmedžio baldų, o gretimoje didžiulėje pokylių salėje – indaujų, kuriose buvo sudėti herbais papuošti servizai, skirti „šešiasdešimčiai asabų“.
Lankytojams šiemet pristatytos penkios atnaujintos salės: Didysis salonas (dar vadintas Raudonuoju), Grafienės buduaras, Mėlynoji svetainė, Grafo kabinetas, Mažoji svetainė (grafo priimamasis). Šiose reprezentacinėse rūmų salėse atkurta aristokratų rezidencijos aplinka, kurioje eksponuojami XVIII a. pab. – XIX a. didikų rūmų interjerų kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus išsaugotų grafų Tiškevičių ir kitų Lietuvos didikų rūmų kolekcijų.