Pasivaikščiokime po Tiškevičių laikų Palangą

Liepos 6 dieną Palangoje startavo interaktyvus pažintinis turas „Tiškevičių bulvaras“, pristatantis miesto svečiams ir patiems palangiškiams 20 objektų, ne tik puošiančių kurortą nuo grafų Tiškevičių laikų ir pripažintų saugotinomis kultūros vertybėmis, bet ir tokių, kurie iki mūsų dienų neišliko. Šis projektas – lyg įžanga į rugsėjo viduryje organizuojamus Europos paveldo dienų renginius, kurių tema „Grafų Tiškevičių epochos ženklai Palangoje“.

Seniausia tradicija –
saulės palydos
„Viena iš seniausių ir labiausiai žinomų tradicijų kurorte – saulės palydos į jūrą ant pėsčiųjų tilto. Tie, kurie atvykę į Palangą neturi galimybės čia sulaukti saulėlydžio, jaučia būtinybę tiltą aplankyti bent jau dieną. Tiltas į jūrą, kaip ir Birutės, Naglio kalnas, Birutės parkas, Tiškevičių rūmai, – neatsiejama kurorto dalis, vienas jo simbolių“, – taip apie tiltą, kuris, ne kartą statytas ir perstatytas, nėra ta vertybė, kuri įtraukta į oficialų Kultūros vertybių registrą, tačiau yra tikra nemeluota vertybė kiekvienam palangiškiui ir miesto svečiui, rašoma 1997 metais publikuotame leidinyje „Palanga. Tiltas į jūrą“.
Interaktyviojo pažintinio turo organizatoriai turi parengę tokį šios ekskursijos po Tiškevičių laikų Palangą stotelės aprašymą: „Grafas Juozapas didelę dalį lėšų 1880-1890 m. investavo į Palangos uosto – prieplaukos laivams statybą ir eksploataciją. Pastatydinęs tiltą į jūrą, įsigijo 12 vagonų talpos garlaivį „Phoenix“, kuris du kartus per savaitę plaukiojo tarp Palangos ir Liepojos, gabendamas poilsiautojus, prekes ir plytas. Prekes iki tilto ir tiltu Tiškevičiai gabendavo arklių traukiamu geležinkeliuku – siauruku. Deja, garlaivis kursavo tik porą metų – greitai pasirodė, kad prieplauka kaipmat užnešama smėliu, o audrų metu tapdavo netinkama prisišvartuoti.
1899 m. buvusiame grafų prekių sandėlyje šalia tilto parodytas pirmasis viešas lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“.

Tilto ir uosto istorija
B. Kviklys „Mūsų Lietuvos“ IV-ajame tome rašo, kad Palangos uostas galėjęs būti jau XII amžiuje. Nuo to laiko jis tai plėsdavosi, tai apskritai buvo uždaromas. Po švedų karų 1705 m. taikos sutartimi Lietuvai buvo uždrausta turėti Palangos uostą, kad šis nekonkuruotų su švedų valdytais Kuršo ir Vidžemės uostais. Tačiau Palangos uostas dar veikė ir XVIII-XIX a.
XIX a. pabaigoje Tiškevičiai bandė bent iš dalies atgaivinti Palangos uosto tradicijas. Jie pastatė ant jūros kranto vieną ilgą molą iš akmenų ir polių. Į pačią jūrą buvo nutiestas kelių šimtų metrų ilgio tiltas, jo galas užriestas į šiaurę, tuo bandant sudaryti laivams kiek saugesnę nuo bangų prieplauką.
Tačiau uostui vienas molas nieko nereiškia: reikalingi bent du, išmūryti iki reikiamos gilumos. Greitai bangos užnešė prieplauką, laivininkystė buvo nutraukta, ir nuo 1892 m. tiltas liko tik vasarotojų mėgiama lankymo vieta. Po II pasaulinio karo tiltas buvo suremontuotas.

Tiltas „užlaužtu galu“
1893 m. „Obzor Kurliandskoj gubiernii“ rašė, kad Palangos grafas Juozapas Tiškevičius 1889 metų viduryje įsigijo 1871 metais Švedijoje statytą 12 vagonų talpos, apie 360-ies nominalinių jėgų galingumo garlaivį „Feniksą“, kuris kelis kartus per savaitę su prekėmis plaukdavo į Liepoją.
Šią informaciją sukonkretina I. Končius bei V. Ruokis 1926 m. išleistoje knygelėje „Palangos kraštas“. Jie rašo, kad Palangoje „savotišką įspūdį daro jūron iškištas ilgas laužtu galu tiltas, kurio tikslas buvo padėti išvežti javus ir plytas ir pervežti kitokias prekes“. Knygos autoriai nurodo, kad pradžioje pastatytojo tilto galas buvęs ten, kur XX a. trečiame dešimtmetyje matėsi nupjautų stulpų kelmai – ši vieta tuo metu buvo beveik sausumoje. Būtent čia tiltas buvęs užlaužtas į šiaurę, kad laivai galėtų pasislėpti nuo audrų. Antras tilto galas siekęs pirmąją nuo jūros vilą, kur buvo įtaisyta daržinė-sandėlis prekėms krauti. Anot knygos autorių, „šį uostelį bangos netrukus užpylė smėliu – daugiausia dėl to, kad tarp stulpų buvo priversta akmenų. Kad tiltas galėtų tarnauti toliau kaip uosto įrenginys, tiltą reikėjo pailginti, o jo galą užlaužti toliau jūroje, tačiau ir šį kartą bangos prinešė smėlio, pasidarė seklumos, net dugnas iškilo žuvėdroms sustoti“.
Po kurio laiko ten vėl buvo gilu, nes, kaip rašo knygelės autoriai, akmenis ištraukė bažnyčiai statyti. Ištraukus akmenis, laivams nebebuvo kur pasislėpti, nors ir anksčiau tas tiltas laivus nuo audrų beveik neapsaugodavo, ir jie ieškodavo užuovėjos Klaipėdoje.
 

„Feniksas“, geležinkelis, ir... rinkliava
Kaip nurodoma „Palangos krašte“, Palangos uostą Tiškevičiai užbaigė statyti 1890 m., o jau nuo 1892 m. jis buvo naudojamas tik praeiviams pasismaginti. Iš šio uosto laivas „Feniksas“ plaukdavo į Liepoją ir atgal – iš pradžių po du kartus per savaitę, o vėliau – po vieną. „Feniksu“ į Liepoją dažniausiai buvo vežamos Vilimiškės plytinėje (kur XX a. paskutiniais dešimtmečiais buvo įrengta kavinė „Laumės gryčia“) pagamintos plytos. Iki jūros tilto prekes Tiškevičiai atveždavo geležinkeliu, kurį palangiškiai vadindavo siauruku.
Bene daugiausiai žinių apie šį geležinkelį pateikia L. Noreikia 1914 metų „Vairo“ žurnale. Čia rašoma, kad nuo grafo Tiškevičiaus „plytų degyklos aplink senąjį jo sodą lig tilto ir tiltu lig pat jo galo ėjo mažas geležies keliukas, arklių traukiamas, kuriuo iš degyklos veždavo ir kraudavo į aną laivą plytas. Antroji to keliuko šaka ėjo Ronžės paupiu, buvusios vadinamos švedų stovyklos viduriu ir senuoju sodu lig Tiškevičiaus arklidžių ir sandėlių, netoli Ronžės upės tilto ant Liepojos – Klaipėdos kelio“.
Kai tiltas tapo tik poilsiautojų pramogų vieta, jo gale buvo pastatyta pavėsinė, ir grafo Tiškevičiaus įgaliotas žmogus imdavo rinkliavą iš sezoninio bilieto neturinčių tilto lankytojų.

Uostas – neilgai, tiltas – iki šiandien
„Neilgas buvo Tiškevičiaus uosto gyvavimas, tačiau jis spėjo pagarsėti skenduoliu, nes čia atplaukė danų burlaivis ir nuskendo, o smiltys jį palaidojo, ir 1898 m. dar jo griaučių dalis kyšojo šalia tilto iš po smėlio“, – rašoma knygoje „Palanga. Tiltas į jūrą“.
Cituojamas ir A. Raulinaičio 1961-1962 metais parengtas darbas „Palangos ir jos parkų istorija“, kuriame autorius rašo, jog „Tiškevičiaus pastatytas jūros tiltas Vilimiškės plytų eksportui vasarą buvo naudojamas pasivaikščiojimams. Tam, kad per lietų žmonės galėtų pasislėpti nuo lietaus, jo pradžioje buvo įrengta pastogė – altana. Net tramvajus buvo pravestas. Jis važiuodavo tais pačiais bėgiais, kuriais sezono metu veždavo plytas iš Vilimiškės į tiltą (molą) ir uostą. Vasaros metu atvirais vagonėliais vežiodavo svečius.
Beje, Palangos tiltas ir uostas su jo sandėliais bei pakhauzais suvaidino nemenką vaidmenį Lietuvos kultūros, o ypač – teatro istorijoje. Pirmasis lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“ – buvo suvaidintas netoli tilto buvusiame uosto prekių sandėlyje – pakhauze, kuris stovėjo apie 50 metrų į rytus nuo dabartinio paminklo, kuriame įamžinta šio spektaklio vieta.
Pirmasis lietuviškas spektaklis Palangoje, tilto prieigose, suvaidintas 1899 m. rugpjūčio 8 dieną.
 

„Palangos tiltas“ vykdo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projektą: „Palangos kultūros paveldo vertybės”.