Pirmoji Palangos kurorto svetainė – Kurhauzas

Pasivaikščiokime po Tiškevičių laikų Palangą

Šeštadienį, liepos 6 dieną, Palangoje startavo interaktyvus pažintinis turas „Tiškevičių bulvaras“, pristatantis miesto svečiams ir patiems palangiškiams 20 objektų, ne tik puošiančių kurortą nuo grafų Tiškevičių laikų ir pripažintų saugotinomis kultūros vertybėmis, bet ir tokių, kurie iki mūsų dienų neišliko. Šis projektas – lyg įžanga į rugsėjo viduryje organizuojamus Europos paveldo dienų renginius, kurių tema - Grafų Tiškevičių epochos ženklai Palangoje.

Pirmoji stotelė: Kurhauzas

Gan simboliška, kad pirmoji projekto „Tiškevičių bulvaras“ stotelė – atgimstantis – gaila, kad tik perpus – Kurhauzas (beje, „kurhauzas“ vokiškai reiškia „svetainė“). Simboliška, nes pastatas, laikomas pirmuoju poilsiniu kurorto statiniu, po dešimties metų stūksojimo degėsių bei griuvėsių pavidalu šių metų pabaigoje turėtų atverti visuomenei restauruotosios mūrinės dalies duris bei tapti viena pagrindinių reprezentacinių Palangos miesto erdvių.

Šį kartą skaitytojams nesiūlysime plačios 1992-aisiais metais į Kultūros vertybių registrą įrašytos ir valstybės saugomos kultūros vertybės  savybių apžvalgos – prie Kurhauzo mūsų laikraščio puslapiuose dar grįšime prieš iškilmingą juostelės kirpimą.

Dabar gi visų pirma pateikiame tą informaciją, kurią gali sužinoti keliaujantieji „Tiškevičių bulvaru“.

Taigi pirmoji stotelė -  Kurhauzas: 

„Daugiau nei prieš 100 m. šioje vietoje grafų Tiškevičių šeima pradėjo šlovingą Palangos kurorto istoriją.  1824 m. caro kariuomenės pulkininkas Mykolas Tiškevičius nupirko Palangą už 177 171 sidabro rublį. Apie 1877 m. grafo Juozapo iniciatyva imtas statyti pirmasis Palangos poilsinės pastatas – Kurhauzas, tapęs besikuriančio kurorto centru ir simboliu. Grafai Tiškevičiai čia ėmė formuoti savitą gyvenimo ir laisvalaikio stilių – rengė Lietuvos muzikos žvaigždžių koncertus, šokių ir labdaros vakarus, spektaklius, kurie pritraukdavo poilsiautojų elitą. Kurhauze veikė erdvus restoranas, kavinė, salė koncertams, salė pramogoms, skaitykla, 23 kambariai. Patalpas apšvietė elektros šviesa, veikė telefonas, kasdien grojo džiazo kolektyvas, veikė aukščiausios kokybės virtuvė. Visais laikais Kurhauzas traukė akį savo atvirais, gausiai ornamentuotais prieangiais, balkonais bei terasomis. 2002 m. legendinis pastatas buvo visiškai suniokotas ugnies ir tik 2012 m. pradėtas restauruoti.”

Pirmasis kurorto 

viešbutis – restoranas

„Kurhauzą 1877 m. pastatė (ko gero, būtų teisingiau sakyti, kad pradėjo statyti) Palangos grafas Juozapas Tiškevičius, - 2007 m. žurnale „Žemaičių žemė“ publikuotame straipsnyje „Kurorto raidos fragmentai“ rašo Antanas Prušinskas. – Kurhauzais kaimyninėse užsienio šalyse tais laikais būdavo vadinami kurortų viešbučiai, pramogų centrai – taip šis pavadinimas prigijo ir Palangos pirmajam viešbučiui-restoranui.” 

A. Prušinsko teigimu, iš pradžių tai buvo vieno aukšto statinys, o vėliau (1880 m.) jis gerokai išplėstas. XX a. pr. dar kartą išplėstas – pristatytas antrasis aukštas. Šio pastato rekonstrukcija vyko etapais. Šiaurinis korpusas pertvarkytas iki 1905 m. Anot tyrinėtojų, tais metais svarbiausios kurhauzo patalpos buvo šios: didžioji salė, skaitykla, kavinė, biliardinė, bufetas.

Kurhauze daugelį metų vykdavo koncertai, buvo rodomi mėgėjiški spektakliai, vykdavo šokiai.

1909–1914 m. pastatytas kurhauzo pietinio korpuso antras aukštas. Tuo laiku pagrindinis įėjimas iš vakarų fasado perkeltas į pietinį. Šios rekonstrukcijos metu aukščiau buvo iškelti jungiamojo korpuso prieangio stogeliai, panaikinti rytinio prieangio lėkiai.

Po rekonstrukcijos pastatą sudarė 3 pagrindinės dalys: mūrinis restoranas, dalis, jungusi jį ir anksčiau buvusį vasarnamį (po rekonstrukcijos – viešbutį). Pietiniame korpuse veikė restoranas, šiauriniame – biblioteka-skaitykla, jungiamajame korpuse – salonas, antrame aukšte buvo kambariai svečiams.

Pastatas ir vėlesniais laikais buvo ne kartą rekonstruojamas. 1930–1940 m., siekiant padidinti jo naudingą plotą, buvo pertvarkoma vakarinė dalis. 1940 m. panaikintos kurhauzo vakarinėje pusėje

buvusios verandos, o jų vietoje pristatytas vieno aukšto priestatas. Minėtų rekonstrukcijų metu pastatas buvo įgavęs sudėtingą formą ir planą.

Gerokai savo išvaizdą jis pakeitė per 1971–1976 m. rekonstrukciją. Jos metu buvo pakeistas kurhauzo vidaus išplanavimas, interjeras. Beveik nepakitę išliko tik pietinio ir šiaurinio korpusų planai, o jungiamojo korpuso planas buvo itin stipriai pakoreguotas.

Visais laikais šis pastatas traukė akį savo atvirais, gausiai ornamentuotais prieangiais, balkonais, terasomis; jo architektūra buvo būdinga kurortinės paskirties pastatams ir gražiai įsikomponuodavo

į aplinką. Jis buvo originalus savo kompozicinėmis priemonėmis – planu, tūriu, fasadų sprendimu. 

Pirmoji kurorto svetainė

Vienas šilčiausių straipsnių apie seniausią kurorto svetainę – šviesios atminties Audros Lukauskytės  „Ar turi vardą Palangos Kurhauzas?“, publikuotas šiai neeilinei mūsų miesto asmenybei dedikuotoje Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos iniciatyva išleistoje knygoje „Audra Lukauskytė: Publikacijos. Atsiminimai. Bibliografija“. 1999-aisias rašytame straipsnyje autorė rašo: „Daugiau nei šimtmetį Palangos kurorte skamba žodis „kurhauzas“. Vieniems tai – senosios ir romantiškosios Palangos prisiminimas, kitiems – jaunystės šėlsmo vieta, tretiems – ištisas vardynas. Kiekvienas laikmetis formavo savąjį Palangos kurorto svetainės įvaizdį.“

Nemažai istorinių šaltinių nagrinėjusi straipsnio autorė pateikia citatų iš anksčiau publikuotų atsiminimų apie svarbiausią kurorto svetainę. 

1929 m. Palangos kurorto inspekcijos leidinyje „Palangos jūros maudyklės: Lietuvos gydymo ir poilsio vasaros kurortas“ reklamuojamas Kurhauzas ir šalia esančios grafui F.Tiškevičiui priklausančios vilos: „Kurhauzas atidarytas nuo birželio 1d. iki rugpjūčio 31 d. Yra salė koncertams, salė pramogoms, skaitykla, valgomoji salė su 2 kabinetais, 23 kambariai, 3 verandos, elektros šviesa, telefonas, kasdien jazz-band, pirmos rūšies virtuvė.” 

Čia poilsiauti suvažiuodavo ir jaunos Lietuvos valstybės visuomenės veikėjai, karininkai, inteligentija.

„Sezono metu nuo gegužės 1 d. iki spalio mėn. 15 d. nuo vasarotojų imamas kurorto laikymo reikalams tam tikras mokestis šiomis normomis: vienam mėnesiui asmeniui – 10 litų, visam sezonui – 20 litų, šeimynai iš trijų ir daugiau asmenų vienam mėnesiui – 15 litų, šeimynai iš trijų ir daugiau asmenų vienam sezonui – 40 litų.“ Valstybės tarnautojai ir moksleiviai rinkliavą mokėjo per pusę.  Nuo rinkliavos buvo atleidžiami kariai, invalidai, vaikai iki 10 m. amžiaus, vietos gyventojai, viena šeimos tarnaitė, ekskursijos, atvykusios į kurortą ne ilgiau kaip trims dienoms, ir visi kiti, atvykę ne ilgiau kaip dviem dienoms.

Kurorto svetainė buvo pagrindinė poilsiaujančios publikos sambūrių vieta: koncertai, aukštuomenės pokyliai, kurorto ponios ir pono rinkimai, tuometinių Lietuvos muzikos žvaigždžių koncertai, šokių vakarai, kuriuose lankydavosi Lietuvos valstybės ministrai su žmonomis, aukšto rango karininkai ir jų damos. Pasižiūrėti šokančiųjų ateidavo ir garbusis poetas Maironis, užsukdavo kuklusis V.Mykolaitis-Putinas. Kurhauze koncertavo Lietuvos operos korifėjai K.Petrauskas, A.Kučingis, A.Sodeika, J.Mažeika, S.Šimkaus orkestras ir daugelis kitų muzikos kolektyvų bei atlikėjų. Senosios kartos palangiškiai ir svečiai dar ir dabar mena, kaip Kurhauze su didžiuliu pasisekimu dainuodavo lietuviškosios estrados pradininkas Antanas Šabaniauskas (1903–1987). A.Šabaniauskas Palangoje dažniausiai koncertuodavo kartu su Kauno vyrų oktetu. Jo koncertai tapo neatsiejama prieškarinės Palangos muzikos gyvenimo dalimi. O jaunosios jo gerbėjos, kurios dabar jau sulaukė garbaus amžiaus, mena, kaip per Kurhauzo langus stengdavosi nors akimirką pamatyti šią lietuvių estrados žvaigždę.