Lietuviškų spektaklių istorija pradėta rašyti mūsų mieste

Pasivaikščiokime po Tiškevičių laikų Palangą

Liepos 6 dieną Palangoje startavo interaktyvus pažintinis turas „Tiškevičių bulvaras“, pristatantis miesto svečiams ir patiems palangiškiams 20 objektų, ne tik puošiančių kurortą nuo grafų Tiškevičių laikų ir pripažintų saugotinomis kultūros vertybėmis, bet ir tokių, kurie iki mūsų dienų neišliko. Šis projektas – lyg įžanga į rugsėjo viduryje organizuojamus Europos paveldo dienų renginius, kurių tema – „Grafų Tiškevičių epochos ženklai Palangoje“.

Įamžinta steloje
Tikri palangiškiai žino – ar bent jau turėtų žinoti, jeigu rūpinasi ne vien tuo, kaip vasarą priimti svečius, – ir didžiuojasi, kad šiais metais Lietuvos kultūros sostine tapusi ir su kiekviena diena įrodanti, kad tapo ne vien dėl skambaus pavadinimo, Palanga turi gilias kultūros tradicijas. Ir gali didžiuotis, jog būtent čia, mūsų mieste, pradėta rašyti lietuviškų spektaklių istorija. Pradėta rašyti 1899 metų rugpjūčio 8-ąją, kai grafo Juozo Tiškevičiaus pastatytojo tilto į jūrą prieigose stovėjusiame pakhauze suvaidinta Antano Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“.
Interaktyviojo pažintinio turo „Tiškevičių bulvaras“ organizatoriai keliaujantiems jų parengtu maršrutu, perėjusiems iki šiol pristatytąsias stoteles ir atėjusiems iki visų laikų lankomiausios kurorto vietos – tilto į jūrą – primena: atkreipkite dėmesį į Jūratės ir Kastyčio skvero šiauriniame pakraštyje kukliai stovintį paminklą, kuriame iškaltos raidės byloja, jog, anot turo organizatorių, „1899 m. buvusiame grafų prekių sandėlyje šalia tilto parodytas pirmasis viešas lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“.
Šis Lietuvos kultūros istorijai svarbus įvykis pirmąkart įamžintas 1969-aisiais – tada ant nedidelės kalvelės, senojo prie medinio „Šachmatinės“ pastato, buvo atidengta medinė paminklinė skulptorės V. Vildžiūnaitės sukurtoji stela, kurioje įrėžti žodžiai visiems priminė, kad „Čia buvusioje daržinėje 1899 m. rugpjūtį įvyko pirmas lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“.
Pasitinkant Palangos spektaklio 90-metį, 1989-ųjų rugpjūčio mėnesį Jūratės ir Kastyčio skvere atidengta Regimanto Midvikio sukurta granitinė stela, įamžinusi vietą, kur vyko pirmasis lietuviškas viešas spektaklis. Šis paminklas 1993 m. vasarį įtraukas į Kultūros vertybių registrą.

Šventykla, kur vyko spektaklis
Šiandien, prabėgus šimtui keturiolika metų ir vienai dienai nuo pirmojo lietuviško spektaklio premjeros Palangoje, norime garbiam skaitytojui priminti šį istorinį įvykį. Ir priminti norime pacituodami mūsų miesto kultūrinio gyvenimo metraštininkės, šviesios atminties Audros Lukauskytės straipsnį „Pirmam lietuviškam spektakliui „Amerika pirtyje“ – 100 metų“, 1999-aisiais publikuotą „Žemaičių žemėje“.
„1931 m. Stasė Vaineikienė apie spektaklį rašė: „1899 m. vasarvidžiu pasklido gandas, kad ruošiamas Palangoje lietuvių spektaklis. Lietuvių spektaklis tais laikais buvo toks prasimanymas, kuriuo nė vienas nenorėjo tikėti.
Į Palangą suvažiavo svečių iš Rusijos – rusų, iš Lenkijos – lenkų, iš Lietuvos... Lietuvos lenkų, bet lietuvių iš niekur neatvažiuodavo, o čia buvo kalbama apie lietuvių spektaklį.
Daug kas susimąstęs kraipė galvas. <...>
– Kas tą spektaklį surengs, kur veikalai, kur artistai? Ir ką tie „chamai“ sugebės parodyti tokiai publikai, kuri vasaros metu susirenka į Palangą ne tiek sveikatos, kiek pramogų ieškoti? – kalbėjo visur.
O spektaklį ruošė tyliai, be triukšmo, susipratusi maža saujelė lietuvių inteligentų. Tais laikais rusų valdžios persekiojamas už lietuvybę daktaras Liudas Vaineikis buvo ištremtas iš Lietuvos. Nenorėdamas nutolti nuo savo krašto, prašė valdžią leisti įsikurti Palangoje, nes Palanga tuomet priklausė Kuršo gubernijai. Gyvendamas Palangoje, norėjo būti naudingas savo kraštui. Vaineikis tatai, susikvietęs keletą savo draugų, ir ruošė spektaklį. Uždavinys buvo sunkus, labai trukdomas valdžios, o labiausiai Palangos policmeisterio Nikitinskio, kurio griežtai buvo prižiūrimas Vaineikis. Leidimas ne be didelių kliūčių buvo gautas iš Kuršo gubernatoriaus <...>, ir leido tiktai todėl, kad manė, jog Palangoj nesą lietuvių.
Vieną gražią dieną išvydome iškabintus įvairiaspalvius skelbimus: 1899 m. rugpjūčio 8 d. bus vaidinama „Amerika pirtyje“. Vieni džiaugėsi, kiti su panieka šypsojosi. Argi teisybė, arba tikrenybė, ne sapnas? Taip, juoduoja stambios lietuviškos raidės – „Amerika pirtyje“.
Ir vis dėlto suvaidins. <...>
Vienos dvi su drauge N.M. ištisas valandas kalbėjome, buvome kupinos nepaprasto jausmo ir laukėme spektaklio dienos kaip didžiausios šventės.
Slankiojome pajūry apie tą šventyklą, kur turėjo vykti žadėtas spektaklis, ir laukėme, laukėme...
Paprasta daržinė mūsų vaizduotėje pavirto šventykla. Ji buvo visai arti prie jūros, prie pat jūros tilto, į jos sieną plakdavosi jūros bangos. <...>
Nuo to laiko jūra nuseko, tiltas trumpinamas, ir vieta, kurioje stovėjo daržinė, dabar yra tolokai nuo jūros krašto, užnešta smėlio kopomis. Ten buvo pirmas lietuvių spektaklis. Tuščia ir nyku, tartum užmirštas kapas.
Jau iš pat ryto buvo pastebėta, kad daug daugiau, kaip paprastai, privažiavo kaimiečių, ne vien iš artimųjų kaimų, bet buvo daug darbėniškių, kretingiškių ir net salantiškių. Plačiai buvo pasklidęs gandas, kad vaidins komedijas lietuviškai. <...>
Po pirmojo skambučio visi skubėjome į vidų. Žmonių prisirinko pilnutėlė daržinė, o ji buvo tokia didelė. Prasidėjus vaidinimui, salėje buvo pavyzdingiausia tvarka ir tyla. <...>
Artistai mėgėjai suvaidino taip realiai, kad tartum tikrenybėje, o ne scenoje atrodė tas vaizdas.
Bent mano atmintyje iki šios dienos išliko tokio realaus vaidinimo įspūdis. Bekampis,
Agota, Vincas ir Antanas, rodos, paimti iš kaimo ir perkelti į sceną.
Po vaidinimo žiūrovai jautėsi patenkinti, tartum kartu išgyveno matytą veikalą, plojo triukšmingai ir ilgai. Įvyko, išvydome pirmą lietuvių vaidinimą viešai, nekliudė priešai, matyt, negalėjo, grįžome patenkinti. Tėvas tylėjo nepaprastai sujaudintas.“

Lietuviškos knygos ir lietuviško žodžio gynėjai
Palangos spektaklio organizatoriai – žymūs XIX a. pabaigos visuomenės ir kultūros veikėjai, nacionalinio judėjimo dalyviai. Tai lietuviškos knygos gynėjai, kurie spaudos draudimo metais veikė carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje. Tarp vienuolikos pirmojo lietuviško spektaklio Palangoje organizatorių ir dalyvių yra ir lietuviškosios spaudos platintojų: Augustinas Janulaitis, Vladislovas Mongirdas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jadvyga Juškytė, Povilas Višinskis, Petras Avižonis, Liudas Vaineikis.
Pirmojo viešo lietuviško spektaklio organizatoriai tuo laiku pasinaudojo vienintele politine galimybe nuo scenos prabilti lietuviškai. Palanga praėjusio amžiaus pabaigoje priklausė Kuršo gubernijai. Tuo laiku šiame Rusijos ir Prūsijos pasienio miestelyje apsigyveno daktaras, aktyvus lietuviškos spaudos platintojas Liudas Vaineikis. Apie jį būrėsi palangiškiai – lietuviškos spaudos gabentojai, su juo bendradarbiavo ir kituose miestuose bei kaimuose gyvenantys tautinio judėjimo dalyviai. Palangos spektaklyje taip pat dalyvavo žmonės, artimai susiję su daktaro L.Vaineikio veikla, gerai jam žinomi lietuvių visuomenės veikėjai.
Bendradarbiaudami su L. Vaineikiu ne tik realizavo galimybę suvaidinti lietuvišką veikalą, viešai prabilti lietuvių kalba, bet, pasinaudodami palangiškio daktaro pažintimi su pasienio karininkais, per netoli nuo Palangos esantį Nemirsetos pasienio postą parsigabendavo lietuviškų raštų.
„Iš viso mūsų būrys, gal sakytumėm „štabas“, susidėjo iš aštuonių scenos veikėjų: Jakševičiūtės (Venclauskienės), Juškytės Jadvygos, studento Višinskio Povilo, Janulaičio Augustino, pirklio Empacherio, studento Mongirdo (bene Vlado), Gabalio ir Kuizino, paskum d-ro Jonušio, suflerio, d-ro Žalnierūkyno, kasininko, salės tvarkdario d-ro Vaineikio ir režisieriaus – manęs pačios“, – rašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

Pirmąkart lietuviškai
„Rugpjūčio 8 d. 1899 metais Palangos miestelyje ant viešos scenos pirmą kartą suskambėjo lietuvių kalba. Keturakio 3 veiksmų komedija „Amerika pirtyje“ davė pradžią lietuvių teatrui. Pirmą sykį lietuvių kalba spausdintos afišos, tebesant dar uždraustai spaudai, išsiplatino ne tik po visus Lietuvos kampus, bet ir svetur, kur plakė lietuvio širdis. Tat buvo pavojingas, bet milžino darbas būrelio tautiečių, suradusių taką, kuriuo imta vesti tamsybėje paskendusius brolius aikštėn į šviesą. Tuos mūsų scenos pranokėjus mes turime pažinti; tą šviesią savosios kultūros atgijimo valandą mes turime atnaujinti savo mintyse ir priaugančiai kartai parodyti, kokiais takais teko pranokėjams krisleliais atgauti savo teises iš prievartos nasrų. Reikia ir tam scenos pranokėjų būreliui parodyti, ką mes, jų sekėjai, tuo dešimties metų tarpu esame padarę. Todėl, manyčiau, kad metas mums, scenos veikėjams, kompozitoriams ir mėgėjams artistams, kaip nors suėjus krūvon, pasikalbėti apie mūsų scenos reikalus ir sutaisyti lietuvių teatro atgijimo šventės programą“, – taip mintį paminėti pirmojo lietuviško spektaklio Palangoje dešimtmetį išdėstė Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis.“
Straipsnyje „Pirmam lietuviškam spektakliui „Amerika pirtyje“ – 100 metų“, kurio tik nedidelę dalį pacitavome, tačiau kurį šiandien reikėtų ir vertėtų visą perspausdinti, A. Lukauskytė išsamiai pasakojo apie mažne kiekvieną pirmojo spektaklio dalyvį, cituoja amžininkų prisiminimus ir vardija, kaip buvo minimos spektaklio metinės. Ir pabrėžia, kad Palanga turi džiaugtis bei didžiuotis, kad turi „Grubujį“ teatrą, kurio vadovas režisierius Virginijus Milinis bei visas teatro kolektyvas ne tik palaiko Palangoje užgimusią lietuviškų spektaklių tradiciją, bet ir primena mums tiek patį spektaklį, tiek jo premjeros sukaktis.