Palangos kurortas: jūra – visiems, išrankiesiems – šiltosios maudyklės

Pasivaikščiokime po Tiškevičių laikų Palangą

Liepos 6 dieną Palangoje startavo interaktyvus pažintinis turas „Tiškevičių bulvaras“, pristatantis miesto svečiams ir patiems palangiškiams 20 objektų, ne tik puošiančių kurortą nuo grafų Tiškevičių laikų ir pripažintų saugotinomis kultūros vertybėmis, bet ir tokių, kurie iki mūsų dienų neišliko. Šis projektas – lyg įžanga į rugsėjo viduryje organizuojamus Europos paveldo dienų renginius, kurių tema „Grafų Tiškevičių epochos ženklai Palangoje“.

Šiltosios maudyklės – nuo XX a. pradžios
Visais laikais Palanga poilsiautojus traukė visų pirma pačia jūra. Tačiau joje gi visus metus nesimaudysi. Tai dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje puikiai suprato ir kurorto įkūrėjai grafai Tiškevičiai, pasirūpinę, kad Palangos svečiai įvairiomis su maudynėmis susijusiomis procedūromis galėtų mėgautis visus metus.
Šiltąsias – o ir šaltąsias – maudykles pristatantis „Tiškevičių bulvaro“ gidas pasakoja: „Dar XIX a. pr. Palanga ėmė garsėti nauju būdu gydyti visas ligas be gydytojo. Manyta, kad vien buvimas kurorte gali padėti įveikti nervinius susirgimus ar išsekimą. Matyt, Palangos gamtos gydomųjų savybių įtikintas, šiame pastate 1901–1903 m. grafas Feliksas įrengė pašiltinto jūros vandens, mineralines bei gydomųjų žolių vonias su procedūromis. Šiltosios maudyklės veikė visus metus, nes naudojo ne tik jūros, bet ir angliarūgšte prisodrinto vandens vonias. 1910–1912 m. maudyklėse veikė 24 vonios: 6 – pirmos klasės, 14 – antros klasės, 4 – trečios klasės. Dažnas aristokratas ar ligotas poilsiautojas per visą atostogų laiką į jūros vandenį net neįlįsdavo – lepindavosi tik šildomose maudyklėse“.

Skyrė išrankesniems
poilsiautojams
Šiltųjų maudyklių įkūrimo Palangoje istoriją išsamiai pristato Albinas Mingėla 2007 m. leidinyje „Žemaičių žemė“ publikuotame straipsnyje „Kokią Palangą norėjo matyti grafas Feliksas Tiškevičius ir kunigaikštis Mykolas Oginskis? Palangos šiltosios maudyklės: įgyvendinti ir nerealizuoti projektai“.
Palangos kurorto vystymosi istorijoje išskirtinė vieta tenka šiltosioms maudyklėms. Dar grafų Tiškevičių laikais, įvertinus užsienio šalių kurortų teikiamas paslaugas poilsiautojams ir palyginti šaltą mūsų pajūrio klimatą, trumpą kurortinio sezono laikotarpį, buvo nutarta, kad išrankesniems poilsiautojams būtina statyti šiltąsias maudykles. Anot kultūros paveldo tyrinėtojų, vienos iš jų čia buvo pastatytos 1901–1903 m. Atsiradus tokioms maudyklėms, dažnas į Palangą atvykstantis, aristokratiško gyvenimo būdo besilaikantis ar ligotas poilsiautojas per visą lankymosi Palangos kurorte laiką į jūros vandenį net neįlįsdavo – lepindavosi tik šildomose maudyklėse, kurios dažniausiai būdavo aprūpinamos jūros vandeniu. Šiose maudyklėse buvo teikiamos ir gydomosios procedūros.
1901–1903 m. tokios maudyklės buvo pastatytos Palangos Kęstučio gatvėje ir veikė daugelį dešimtmečių. Iš pradžių šios maudyklės, kaip ir žemė po jomis, priklausė Palangos grafų Tiškevičių šeimai. Jos vadintos tiesiog „Šiltosiomis maudyklėmis“. Čia buvo įrengtos pašiltinto jūros vandens, mineralinės bei gydomųjų žolių vonios, o 1952 m. – balneologinė (vandens-purvo) gydykla.
Po Pirmojo pasaulinio karo Tiškevičiai šias maudykles pardavė. 1922 m. jų šeimininku tapo Palangos notaras Jonas Kentra, vėliau pastatas atiteko jo dukrai Bronislavai Kentraitei-Petronaitienei. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas buvo nacionalizuotas.
Anot kultūros paveldo specialistų, šis iki mūsų dienų išlikęs statinys vertingiausias savo architektūra. Jis taisyklingo stačiakampio formos, plotas – 0,15 ha.
1910–1912 m., dar grafams Tiškevičiams valdant, išaugus poilsiautojų skaičiui ir jų poreikiams, pastatas buvo rekonstruotas: pristatyti du korpusai – rytinis ir vakarinis. Po rekonstrukcijos maudyklėse buvo įrengtos 24 vonios. Pastatas buvo pertvarkytas ir Kentrų valdymo metais – po 1929 m. remonto čia veikė 25 vonios. XX a. II p. pastatas dar kartą rekonstruotas. Tada buvo sunaikinti kiemo (pietiniai) korpusai, rytiniame ir vakariniame korpusuose pakeistas išplanavimas, dalis sienų konstrukcijų, langų ir durų angos. Vėliau priestatas buvo išplėstas pietų kryptimi.

Įkūrė konsorciumą
Prieš keletą metų Vokietijoje (Berlyno archyve) aptikus dalį Palangos Tiškevičių rūmų projektuotojo Franzo Heinricho Schwechteno projektų, rasta nemažai ir kitokių brėžinių, piešinių, susijusių su Palangos kurorto raida. Juos ėmė tyrinėti Lenkijos mokslų akademijos dailės instituto direktoriaus pavaduotoja Malgorzata Omilanowska. Ji rašo, kad „XIX a. pabaigoje Palangoje visuomeninio gyvenimo centras buvo teritorijoje tarp vandens gydomųjų procedūrų namų, kurhauzo, įrengto kelis kartus perstatytame jau minėtame sename, dar Juozapo Tiškevičiaus pastatytame vasarnamyje. Bet netrukus smarkiai augančiam kurortui jis tapo per mažas.
Šaltos maudynės nekėlė problemų: jos vykdavo arba tiesiai ant paplūdimio smėlio pastatyto medinio maudynių namo – „rūmų“ architektūros su bokšteliais – kabinose, arba medinėse būdelėse ant ratų, kurias įkinkyti arkliai įtraukdavo į jūrą. Silpnesnės sveikatos vasarotojams, kuriems būdavo paskirtos maudynės pašildytame vandenyje, vasarą Palangoje būdavo įrengiamos laikinos vonios progimnazijos patalpose. Feliksas Tiškevičius neturėjo tiek lėšų, kad galėtų pats vienas finansuoti visas augančio kurorto naujoves, todėl jis įkūrė „finansinį konsorciumą“, kurio dalininkais, be Tiškevičių šeimos narių, tapo ir Mykolas Oginskis iš Plungės. Tada jau būtinų įrengimų statyba tapo įmanoma. Vonių pastato projektuotoju buvo pasirinktas Tiškevičių jau patikrintas Franzas Schwechtenas. Pirmą projekto versiją jis parengė 1900 m. balandžio ir gegužės mėnesiais. Jis pasiūlė karkasinės konstrukcijos vieno aukšto pastatą smarkiai ištęsto stačiakampio formos, kurio korpusą puoštų centre esantis rizalitas ir trumpi šoniniai sparnai. Archyve išliko du sprendimo variantai, kurie skiriasi tokiais elementais, kaip langų ritmas, karkasinės konstrukcijos piešinys ir stogo forma, koreguota projekte. Viename iš piešinių trikampis frontonas, vainikuojantis centrinį rizalitą, yra papuoštas „besileidžiančia saulute“, tačiau sunku būtų daryti prielaidą, kad tą puošybos elementą F. Schwechtenas susiejo su Zakopanės stiliumi, apie kurį jis akivaizdžiai nieko nežinojo.
1902 m. F. Schwechtenui buvo užsakyta antra vonių pastato projekto versija. Šį kartą pastatas buvo suprojektuotas kaip mūrinis Vienos secesijos stiliaus formos pastatas. Jo planas ir korpusas liko tokie patys, kaip ir pirmoje versijoje, pakito tik technika ir forma. Eskiziniame piešinyje, atliktame 1902 m. rugsėjo mėnesį, yra daugiau secesinių elementų. 1902 m. gruodžio mėnesio projekte tos detalės užleidžia vietą renesansinės kilmės elementams.
Tuo pačiu metu vyko kurhauzo, t. y. vandens gydomųjų procedūrų namų, projektavimo darbai. 1901 m. buvo nuspręsta jį statyti prie pat jūros kranto. Projektas buvo užsakytas Stanislawui Witkiewicziui, mat, užsakovų nuomone, tam pastatui labiausiai tiko Zakopanės stilius.
Deja, visi tie projektai taip ir liko popieriuje. 1902 m. kovo mėnesį Mikolajus Oginskis staiga mirė Nicoje, nepalikęs jokio įpėdinio. Visų jo finansinių planų ir sumanymų įgyvendinimas nutrūko. Nei gydyklos, nei šildomų vonių pastatas taip ir nebuvo pastatyti, tačiau tai nesustabdė tolesnės kurorto plėtros“.
Šioje istorijoje įdomu ir tai, kad minėti nerealizuoti projektai buvo kuriami tuo metu, kai Palangoje buvo statomos minėtosios, kelis dešimtmečius Palangos kurortui tarnavusios šildomos maudyklės.

Bus daugiau
 

„Palangos tiltas“ vykdo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projektą: „Palangos kultūros paveldo vertybės”.