Pro sargo namelį – į vieną gražiausių Europoje Birutės parką

Pasivaikščiokime po Tiškevičių laikų Palangą

Liepos 6 dieną Palangoje startavo interaktyvus pažintinis turas „Tiškevičių bulvaras“, pristatantis miesto svečiams ir patiems palangiškiams 20 objektų, ne tik puošiančių kurortą nuo grafų Tiškevičių laikų ir pripažintų saugotinomis kultūros vertybėmis, bet ir tokių, kurie iki mūsų dienų neišliko. Šis projektas – lyg įžanga į rugsėjo viduryje organizuojamus Europos paveldo dienų renginius, kurių tema – „Grafų Tiškevičių epochos ženklai Palangoje“.

Sargo namelis
„Tiškevičių bulvaru“ vedantis interaktyvus gidas, jau pravedęs pro Birutės kalną ir pavedžiojęs po grafų Tiškevičių rūmus, kuriuose jau penkiasdešimt metų įsikūręs Gintaro muziejus, siūlo pasivaikščioti po patį parką.
„Į Palangos Birutės parką galima patekti per 12 skirtingų, specialiai įrengtų įėjimų. Sargo namelis, pastatytas apie 1902 m. dar grafo Felikso rūpesčiu, ženklina vieną iš jų. Sarginėje kurį laiką gyveno pirmieji parko darbuotojai. Pasakojama, kad kai kurie iš jų dar žinoję tikslią vietą, kur ieškoti stebuklingųjų parko pušų, suaugusių viena stora šaka. Senieji palangiškiai tikėję mistine raminančia, gydančia jų galia, kuri atsiskleisdavo landant po šaka tarp abiejų pušų arba trinantis į pušį, ir lyg burtažodį kartojant pagijimo ar susitaikymo su mylimuoju norą“,  – pasakoja gidas.
Beje, apie patį sargo namelį, dar vadinamą sargine, duomenų nėra itin daug. Kultūros vertybių registre bei Palangos dvaro sodybos dosjė minima, jog Palangos dvaro sodybos šiaurės rytų kampe esančio neoromantizmo bruožų turinčio statinio autorius nežinomas. Pastatas yra stačiu kampu susikertančių dviejų stačiakampių plano, vieno aukšto su pastoge ir cokoliniu aukštu pusiau atviro tūrio. Vidaus planinė struktūra – mišri. Per pagrindines šiaurinio fasado duris patenkama į nedidelį holą su laiptais į pastogę. Pirmajame aukšte yra vienas kambarys, pastogėje – du kambariukai bei juos jungianti patalpėlė.
Kalbant apie sarginės fasadų kompoziciją ir dekorą, pažymėtina, jog pagrindinis ir rytų fasadai – tūriniai decentralizuoti, o vakarinis ir pietų fasadai – plokštuminiai decentralizuoti. Cokolinis aukštas atskirtas išsikišančiu lygios plokštumos karnizu. Kampai papuošti plačiais, negiliai rantytais apvadais. Trikampės pastogių plokštumos užbaigtos dantytais apvadais. Langų ir durų angos stačiakampės. Keturi rytinio fasado langai sukomponuoti taip, kad sudaro vieno didelio lango įspūdį, kurį viršuje pabrėžia laužytas profiliuotų traukų karnizas. Analogiškai sukomponuoti ir vakarinio fasado langai. Išilgine kryptimi sudėtų papildomų gegnių galus remia medinės konsolės.

Pradėtas kurti
1848-aisiais
Pro sarginę, stovinčią prie pagrindinio įėjimo į parką, patenkame į šį nuostabų gamtos ir žmogaus rankų kurtą Palangos kampelį.
Vienas labiausiai žinomų, gražiausių, turtingiausių, nuolat tvarkomų ir bene gausiausiai lankomų peizažinių parkų Lie­tuvoje – Birutės parkas – pradėtas kurti 1848-aisiais metais, įrengiant taip vadinamą Įrenginių parką, kuris prasidėjo nuo buvusio Kurhauzo. Simboline parko įkūrimo data laikomi 1897-ieji metai.
Pats parkas – peizažinio plano su geometriniais parteriais rūmų aplinkoje. Planinėje ir erdvinėje struktūroje išryškinti natūralios pajūrio gamtos elementai. Švelniai vingiuojančios alėjos atveria nesikartojančius nedidelių želdiniais apsuptų erdvių daugiaplanius reginius. Pagrindinės alėjos ir takai nutiesti erdvių pakraščiais. Alėjos nesikerta, bet viena į kitą įsilieja. Pietinėje rūmų pusėje – pusapskritimio plano rozariumas, šiaurinėje pusėje – taip pat geometrizuotas parteris su gėlių bordiūru. Parke gausu tūrinių biokonstrukcinių elementų: masyvai (giraitės), retmės, medžių grupės, vienišiai, akcentuojantys medynų ir atvirų erdvių pakraščius, eglaičių basketai, krūmų eilės.
Kalbant apie želdynų dendrologinę sudėtį, dera paminėti, jog parke priskaičiuojama apie 500 medžių, krūmų ir vijoklių rūšių. Pagrindinės medžių rūšys: paprastosios pušys, paprastosios eglės, mažalapės ir didžialapės liepos, juodalksniai. Esama nemažai vadinamųjų svetimžemių medžių, tarp kurių – raudonasis ąžuolas, popieržievis beržas, geltonžiedis kaštonas, sidabrinis klevas, grakščioji liepa, kladrastis. Pagrindinės krūmų rūšys – erškėtrožė, alyvos, buksmedžiai.
Vakariniame pakraštyje parko riba eina Baltijos pajūriu, pačiame parke esama dirbtinių vandens telkinių: prūdas su sala senojoje dalyje; prūdas ir vandens surinkimo grioviai naujai prijungtoje dalyje (pietų pusėje).
Pagrindinis kelių ir takų tinklas, suformuotas pagal peizažinio parko išplanavimo principus, išliko nepakitęs, o šiuo metu yra baigiamas renovuoti.
Parkas pilnai išplanuotas ir baigtas apsodinti tik pastačius rūmus. Nuo 1960 m. jis vadintas Palangos botanikos parku. Nuo 1966 m. pradėtas metodiškai tvarkyti,  praplėstas į pietų pusę, į buvusį Skautų šilą. 2011-ųjų gruodį parkui grąžintas Birutės parko vardas.

Rūpinosi F. Tiškevičius, kūrė E. Andrė
Šiuo metu parkas užima apie 101,3 ha plotą, iš jų medynai – 60 ha, pievos – 24,5 ha, gėlynai – 0,5 ha, vandens telkiniai – 1,16 ha. Parkui priklausantys pliažai ir parkai jūros pakrante driekiasi 1,5 km. Įvairios dangos takai ir keliai tęsiasi 18 km. Palangos botanikos parko teritorijoje yra 8 įvairios paskirties pastatai, 7 skulptūros, daug mažosios architektūros formų, įrengta laistymo sistema, veikia dekoratyvinis apšvietimas.
Šventojo Birutės miško teritorijoje parkas įkurtas grafo Felikso Tiškevičiaus rūpesčiu. Parko plano projekto autorius –­ garsus prancūzas architektas Edouard’as Fransua André (1840-1911), kuris kartu su sūnumi René Edouard’u André (1867-1942) kelias vasaras praleido Palangoje ir vadovavo parko įkūrimo darbams. Jiems talkino iš Belgijos atvykęs parkų želdintojas Buyssen’as de Coulon’as. Šio parko kultūrinę vertę ir meninę sėkmę nulėmė ne vien E. F. André talentas, bet ir parkui parinktos vietos gamtinis ir istorinis unikalumas bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir įtaigumas.
Parke didelė vaizdų ir nuotaikų įvairovė. Rūmai įkomponuoti tarp parko tvenkinio ir istoriškai garsios lietuvių šventovės – legendinio Birutės kalno, nuo kurio atsiveria gražus reginys į jūrą. Pagrindinis šio parko formantas, kaip anksčiau, taip ir dabar yra buvęs reliktinis pušynas. Meistriškai išvedžioti takai, aikštelėse įrengti gėlynai. Čia, buvusioje Tiškevičių dvaro žemėje, iki šiol nesunaikintas išliko šimtametis šventu laikytas Birutės pušynas, supantis 21 metrą virš jūros lygio iškilusią, legendomis apipintą Birutės kalną. Kaip tik netoli jo, ant vienos iš nedaugelio parko teritorijoje esančių pakilumų, 1897 m. grafai Tiškevičiai pasistatė neorenesansinio stiliaus rūmus. Išryškinant parko peizažų kontrastus apie parko rūmus išplanuotos reguliarios erdvės. Prieš šiaurinį fasadą – didysis parteris, į kurį nusileidžiama laiptais. Jame įrengti gėlynai ir fontanas, stovi „Laiminančio Kristaus“ skulptūra. Iš pietų pusės rūmus juosia pusapvalios formos rožynas, kuris taip pat laiptais sujungtas su rūmų terasomis. Medeliai į Palangą atvežti iš Berlyno, Karaliaučiaus, kitų Europos botanikos sodų. Dabar vyraujanti parko medynų rūšis, kaip ir anksčiau, yra pušis. Drėgnesnėse vietose auga juodalksnių ir eglių grupelės.
Parkas pergyveno du pasaulinius karus, daugybę stichinių ir kitų nelaimių, buvo plečiamas ir restauruojamas. Tačiau, nepaisant to, kaip patvirtino ir 1996 m. parką aplankiusi Edouar’o André asociacijos pirmininkė Florence Andre Kaeppelin, išskyrus kai kurias detales, Palangos parkas išsaugojo A. André parkų dvasią.