„Vilija“ ir „Pajauta“: skirtingos architektūros vilas jungia Tiškevičių epocha

Pasivaikščiokime po Tiškevičių laikų Palangą

Liepos 6 dieną, Palangoje startavo interaktyvus pažintinis turas „Tiškevičių bulvaras“, pristatantis miesto svečiams ir patiems palangiškiams 20 objektų, ne tik puošiančių kurortą nuo grafų Tiškevičių laikų ir pripažintų saugotinomis kultūros vertybėmis, bet ir tokių, kurie iki mūsų dienų neišliko. Šis projektas – lyg įžanga į rugsėjo viduryje organizuojamus Europos paveldo dienų renginius, kurių tema „Grafų Tiškevičių epochos ženklai Palangoje“.

Dvi vilos, viena epocha
Šalia vieningo stiliaus vilų komplekso J. Basanavičiaus g. 26, 28, 30, 32 ir 34, įkūnijančio savyje Šveicarijos kurortų architektūros įtaką, persipynusią su kaimyninės Prūsijos fachverkinės statybos tradicija ir jos imitacijomis, esama dar vieno vilų komplekso – J. Basanavičiaus g. 20 ir 22. Pastaroji, vadinama vila „Pajauta“ lyg aidu atkartoja „Gražinos“ vardu kartais bendrai pavadinamo aukščiau minėtojo komplekso fachverko motyvus, J. Basanavičiaus g. 20 esanti vila „Vilija“, statyta beveik tuo pačiu metu, atspindi liaudiškosios architektūros tradicijas.
Vilų kompleksas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtrauktas 1997 metais. Jo vertingųjų savybių pobūdis – architektūrinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus) bei archeologinis (lemiantis reikšmingumą).
1998-aisiais Kultūros paveldo centrui komplekso aprašą rengusi architektė Rita Vėlyvienė pažymi, jog teritorija, kurioje stovi vilos, savo forma artima kvadratui, jos plotas – 0,264 ha. Vila J. Basanavičiaus g. 22 yra teritorijos pietvakarinėje dalyje, pagrindiniu fasadu orientuota į gatvę. Šiaurinėje teritorijos dalyje, atokiau nuo gatvės, yra vila J. Basanavičiaus g. 20. Visa teritorija gausi suaugusių lapuočių medžių, kurie, beje, taip pat saugotini. Rytinėje teritorijos dalyje yra du negyvenami pastatai.
Manoma, kad abi vilos statytos grafų Tiškevičių šeimos XX a. pradžioje. Paskutinį kartą jų būklę 2010 m. tikrino paveldosaugos specialistė Sigutė Bendikienė, konstatavusi, jog valstybės saugomų kultūros vertybių būklė yra patenkinama.

Fachverkinė „Pajauta“
Fachverkinių konstrukcijų, medinio karkaso, užpildyto degtomis molio plytomis, dvišlaičiu medinės konstrukcijos su stoglangiais skarda dengtu stogu vila „Pajauta“ J. Basanavičiaus g. 22 yra 14,3 m ilgio, jos plotis su priestatu siekia 8 m, o aukštis – 6,9 m. Statinys vienaukštis, stačiakampio plano ir horizontalaus tūrio. Šiaurinėje pusėje per visą pastato ilgį pristatytas priestatas. Į pirmąjį aukštą yra trys įėjimai iš gatvės pusės, o į mezoniną veda pietvakarių kampe įrengti laiptai bei pastato galuose esantys išoriniai mediniai laiptai. Vidurinėje pirmojo aukšto dalyje patalpos išdėstytos abipus koridoriaus, mezonine – vienoje koridoriaus pusėje.
Vila „Pajauta“ išsiskiria savita architektūrine forma, klasikinio pobūdžio dekoro elementais. Pagrindinis į gatvę orientuotas pietų fasadas yra simetriškas, su dviem mezoninais. Fachverko raštas nesudėtingas, atitinkantis langų išdėstymo ritmą, tarp vertikalių – horizontalūs dalinimai, atskiriantys frizą, su išsikišusių skersinių rąstų galais. Fasado šonuose fachverką pagyvina įstrižainės. Langai ir durys – su lygiais lentų apvadais. Galiniai rytų ir vakarų fasadai – simetriški, panašūs su mezoninais. Ašį paryškina balkonėlis, aptvertas drožinėtų lentučių tvorele bei stogo šlaitus jungiantis drožiniais puoštas skliautukas. Vilos interjeras paprastas, be dekoro elementų.
Kalbant apie pastato stilių bei mokyklą, pažymėtina, jog fachverkinės konstrukcijos būdingos Klaipėdos kraštui, o pati vila esanti kurorto vilos pavyzdys su liaudiška puošyba.
Kadangi yra žinoma, jog kiti J. Basanavičiaus gatvėje esantys fachverkiniai pastatai priklausė S. Tiškevičienei ir jos giminei, manoma, kad ir ši vila galėjo priklausyti grafams Tiškevičiams.
Prie vertingųjų ir saugotinų „Pajautos“ savybių visų pirma priskiriamas jos stačiakampio plano vieno aukšto su mansarda tūris, dvišlaitė stogo forma bei jo medžiaga – skarda ir kiti stogo elementai, t.y. du pietų fasado dvišlaičiai tūriniai stoglangiai, o taip pat šiaurės fasado mezoninas. Vertingoji savybė yra ir aukštų išplanavimas bei stačiakampės langų ir durų angos.
Saugotinos fasadų architektūros tūrinės detalės: karkasinis per visą priestato ilgį šiaurinio fasado priestatas; mediniai rytinių ir vakarinių fasadų balkonai; fasadų apdaila ir puošyba – medinių profiliuotų lentelių balkonų tvorelės; langų bei durų paprasti mediniai apvadai bei profiliuoti sandrikai; stogo skliautus jungianti medinė pjaustinėta jungtis. Vertybės yra ir pastato konstrukcijos: mūrinis pamatas, fachverkinės konstrukcijos sienos, medinės profiliuotais galais gegninės bei medinės sijinės konstrukcijos, o taip pat langų medinės konstrukcijos ir skaidymo tipas – priestato langų skaidymas stambesnis, medinių įstiklintų durų tipas – stiklo skaidymas analogiškas langams.

Liaudies architektūros „Vilija“
J. Basanavičiaus g. 20 esanti medinė dvišlaičiu skardiniu – anksčiau malksnomis dengtu – stogu vila „Vilija“ savo konstrukcija kiek skiriasi nuo liaudiško stiliaus pastatų – ji medinės karkasinės konstrukcijos. Tai tipiškas vasarnamių statybos būdas. Senoji „Vilija“ buvo vienos patalpos, skiautinės konstrukcijos pastatas. Planas – stačiakampio formos, simetrinės kompozicijos, dabar koridorinės sistemos. Nuo 1950-1951 m. prasidėjo vilos rekonstrukcijos: pakeistas patalpų išplanavimas, buvo įrengti atskiri kambariai poilsiautojams. 1957 m. pristatyti priestatėliai. Prie pagrindinio pietų fasado iš abiejų pusių jie sudarė vieningą liniją su veranda. Pastaruoju metu pastatas dar praplėstas į abi puses.
Vila ir vėliau keletą kartų rekonstruota: 1970 m. padidintas pirmas aukštas, 1972 m. rekonstruota pastogė, vietoj vieno kambario įrengti trys bei iškirsti du langai, 1976 m. pristatytas priestatas.
„Vilija“ iki rekonstrukcijos buvo nedidelis pastatas su veranda, dengtas dvišlaičiu stogu, savo išorės formomis primenantis tradicinius liaudies gyvenamuosius pastatus. Pagrindinis fasadas – simetrinis, su veranda viduryje. Verandos fasade įvesta keletas klasikinės architektūros elementų: įėjimas akcentuotas dviem piliastrais, sujungtas dekoratyvia pusapvale arka. Virš durų buvo užrašas: „Vilija“. Tačiau ir po rekonstrukcijos pastatas išsaugojo liaudiško stiliaus vieningumą, todėl jo stilius priskiriamas liaudies architektūrai, būdingai pajūrio kraštui.
Spėjama, kad ir šį pastatą statė grafų Tiškevičių šeima, nes visa J. Basanavičiaus g. su visais statiniais priklausė būtent šiai šeimai.
Šios kultūros vertybės vertingųjų savybių pobūdis – architektūrinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus). Pačios vertingosios savybės – stačiakampio plano, vieno aukšto su mansarda tūris, šlaitinė stogo forma bei skardos dangos tipas. Saugotinos stačiakampės langų ir durų angos bei du trapecijos formos langiukai rytiniame frontone.
Prie  vertingųjų savybių priskiriamos fasadų architektūros tūrinės detalės – veranda pietiniame fasade; fasadų apdaila ir puošyba – pietinio fasado profiliuotas įėjimo apvadas su arkine sąrama, medinio paprasto langų apvado su pjaustinėtais sandrikais tipas; fasado horizontalaus apkalimo medinėmis lentomis tipas; rytinio frontono vertikalaus apkalimo medinėmis profiliuotomis lentomis tipas; pastato kampų medinių apvadų tipas. Taip pat vertingos pastato konstrukcijos: pamatas su cokoliu; medinės karkasinės sienos; medinės perdangos; medinės gegninės profiliuotais galais konstrukcijos bei mediniai langai ir jų skaidymo tipas, medinių dvivėrių įstiklintų durų tipas ir lėkių tipas.