Pasivaikščiokime po Tiškevičių laikų Palangą

Šeštadienį, liepos 6 dieną, Palangoje startavo interaktyvus pažintis turas „Tiškevičių bulvaras“, pristatantis miesto svečiams ir patiems palangiškiams 20 objektų, ne tik puošiančių kurortą nuo grafų Tiškevičių laikų ir pripažintų saugotinomis kultūros vertybėmis, bet ir tokių, kurie iki mūsų dienų neišliko. Šis projektas – lyg įžanga į rugsėjo viduryje organizuojamus Europos paveldo dienų renginius, kurių tema „Grafų Tiškevičių epochos ženklai Palangoje“.

Švieskite gyvenimo
bekelėse!
Prieš laikraščio puslapiuose pradėdami kelionę po startavusio projekto stoteles, trumpai prisiminkime grafų Tiškevičių šeimos istoriją, ir, žinoma, kiek ši istorija susijusi su Palanga. Šios istorinės ekskursijos vadovu pabus archeologas, istorikas, Kretingos muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Julius Kanarskas, kurio straipsnio „Grafai Tiškevičiai XVI – XX a.“, publikuoto 2003 m. žurnalo „Žemaičių žemė“ 4 Nr., citatas jūsų dėmesiui ir pateiksime:
„Grafai Tiškevičiai - garsi Lietuvos didikų giminė, kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusiškų žemių bajorų. Pirmieji Tiškevičiai buvo stačiatikiai. 1597 m. jie tapo unitais, o XVII a. dauguma jų priėmė katalikybę.
Tiškevičiai iškilo XVI a., o didžiausią politinę galią įgijo XVII a. Jie gavo grafo titulą, buvo skiriami vaivadomis, kaštelionais, maršalkomis, seniūnais, raštininkais, iždininkais, lauko etmonais. XIX a. Tiškevičiai tapo turtingiausiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemvaldžiais.
Kaip ir visi didikai, Tiškevičiai turėjo savo giminės šūkį ir skiriamąjį ženklą - herbą. Šūkis skelbė Deligas quem diligas! (Išsirink, ką myli!). Kai kurios Tiškevičių linijos turėjo dar ir savo šūkius. Pasak Palangos grafo Alfredo Tiškevičiaus, jų devizas buvęs Swiešcie na bezdrożach życia! (Švieskite gyvenimo bekelėse!).
Tiškevičiai naudojo Lelijos herbą. Jo skyde žydrame fone puikuojasi aukso spalvos pusmėnulis, atsuktas ragais į viršų, bei virš jo esanti šešiakampė (kartais naudojama ir penkiakampė) žvaigždė. Virš skydo kyla riterio šalmas su karūna, o virš jo - povo plunksnos, kurių fone kartojasi pusmėnulis su žvaigžde. Tai senas lenkų bajorų giminių herbas, kildinamas iš XI a. Jį Tiškevičiai gavo XVI a., susigiminiavę su Lenkijos karalystės bajorais.

Juozapas Tiškevičius ir jo sūnūs
Etnografinėse Lietuvos žemėse pirmasis įsikūrė Lenkijos kariuomenės pulkininkas Juozapas Tiškevičius (1724-1815). Jis 1811 m. nusipirko Biržų dvarą ir įkūrė majoratą. Taip atsirado grafų Tiškevičių giminės Logoisko šakos Biržų atšaka.
Juozapo sūnus Lenkijos kariuomenės pulkininkas Mykolas Tiškevičius (1761-1839) pirmasis susidomėjo Lietuvos pajūriu. Jis 1824 m. liepos 13 d. nusipirko Palangos valdą su Darbėnų, Grūšlaukės ir Palangos dvarais. Trečiasis jo sūnus - Ašmenos apskrities bajorų vadovas Juozapas Tiškevičius (1805-1844) - valdė Palangą, Vokę ir Voložiną (Gudijoje). Savo valdas jis paliko sūnums Mykolui, Jonui ir Juozapui, kuriems Rusijos imperatorius 1861 m. patvirtino grafo titulą.
Juozapas Tiškevičius (1835-1891) gimė Vokėje ir buvo jauniausias Ašmenos apskrities bajorų vadovo Juozapo Tiškevičiaus ir Onos Zabielaitės sūnus. Užaugęs tapo karininku. Tarnavo Rusijos kariuomenės kazokų daliniuose.
Iš tėvo paveldėjo Palangos dvarą. Įsigijęs Lentvarį, jame 1850 m. įsirengė šeimos rezidenciją, kurioje 1855 m. prie ežero pastatė šveicariško stiliaus rūmus. Dalį paveldėto kapitalo panaudojo plėsdamas valdas, kurdamas pramonės įmones.
Vėliau jo žvilgsnis nukrypo į pajūrį. Apie 1862 m. iš Zubovų išsinuomojo šalia Palangos esantį Kretingos dvarą, kurį 1874 m. nusipirko varžytinėse. 1875 m. į Kretingą perkėlė šeimos rezidenciją.
Palangoje, kairiajame Rąžės krante, grafas įkūrė kurortą su kurhauzu, gydyklomis ir maudyklėmis.
Apie 1862 m. J. Tiškevičius vedė Sofiją Horvataitę. Jie susilaukė 9 vaikų - 6 sūnų ir 3 dukterų. Vyriausias sūnus Juozapas mirė 1867 m., būdamas ketverių metų. Kiti sūnūs užaugę garsino Tiškevičių giminės vardą, prisidėjo prie Lietuvos kultūros, pramonės vystymo, buvo aktyvūs visuomeniniame gyvenime.
Išėjęs į atsargą, Juozapas Tiškevičius nesiskyrė su kariška uniforma ir žirgu, ant kurio mėgo jodinėti po savo valdas. Mirė 1891 m. gegužės 27 d. Pašarvotas buvo Palangoje, o amžino poilsio atgulė Kretingoje, kur jo karstas buvo pastatytas senųjų parapijos kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, o 1893 m. perkeltas į Tiškevičių šeimos koplyčios rūsį.
Po grafo mirties Kretinga atiteko vyriausiajam sūnui Aleksandrui, Lentvaris - Vladislovui, Užutrakis - Juozapui, Palanga - Feliksui, fabrikai ir rūmai Vilniuje - Antanui. Kretingos dvaro Dimitravo, Jazdų ir Kumponų palivarkai atiteko grafo dukroms Elenai Klotildai, Sofijai ir Marijai. Palangos dvaro Darbėnų ir Grūšlaukės palivarkai liko našlei Sofijai Tiškevičienei, kuri mirė sulaukusi gilios senatvės - 1919 m. lapkričio 24 d. Palangoje, o palaidota greta vyro Kretingos kapinėse.
Iš Juozapo dukterų būtina paminėti Mariją Tiškevičiūtę (1871-1941). Ji garbino žirgų sportą, mėgo literatūrą, pati bandė rašyti. 1896 m. Laumės Lelivaitės slapyvardžiu „Tėvynės sarge“ paskelbė istorinę apysaką „Viskantas“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Kretingos vienuolyno kunigas K. Kazlauskas. Spaudos draudimo metais grafaitė gabeno uždraustą literatūrą. Pasinaudodama tuo, kad rusų muitininkai ir žandarai jos karietos netikrindavo, Klaipėdoje iš sutartos vietos paimdavo lietuviškos spaudos siuntą ir parveždavo į Kretingą arba Palangą. Ji buvo pažįstama ir susirašinėjo su poetu, kunigu J. Mačiuliu-Maironiu, kuris vasarodamas Palangoje būdavo dažnas Tiškevičių svečias. Marijai jis dedikavo poemą „Znad Biruty“ (1904 m.). Iš tėvo Marija paveldėjo prie Minijos, netoli Jokūbavo, buvusį Kumponų palivarką ir „Baltąją“ vilą Palangoje. 

Feliksas Tiškevičius
Jauniausias sūnus Feliksas Tiškevičius (1870-1932) rūpinosi tolesne Palangos kurorto plėtra, statė naujas vilas, mieste įrengė artezinį šulinį, įkūrė krautuvę, pastatė kurhauzą, kuriame veikė viešbutis, skaitykla, biliardinė ir kazino. 1897-1902 m. nuošaliau nuo kurorto, netoli Birutės kalno, pastatė naujus dvaro rūmus (dab. Gintaro muziejus) ir įkūrė parką, kurį suprojektavo prancūzų parkų architektas-dendrologas Edouard’as Fransua André. Kurdami parką, Tiškevičiai surinko unikalią senovės gintarinių papuošalų kolekciją, kuri aukštai buvo įvertinta Paryžiaus parodoje. 1936 m. šią kolekciją grafienė Antanina Tiškevičienė padovanojo Kretingos muziejui. Šiandien ji eksponuojama Palangos gintaro muziejuje.
Grafas buvo pagrindinis naujos Palangos bažnyčios fundatorius, suteikė patalpas „Saulės“ draugijos mokyklai, dovanojo pastatą Palangos gimnazijai. Feliksui mirus, anot jo sūnaus, Palangą valdė Felikso žmona Antanina Tiškevičienė. Jų sūnus Stanislovas Tiškevičius (1907-1974) 1940 m. pasitraukė į Vakarus, po karo apsigyveno JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje. Varšuvoje gyvenęs jo brolis Alfredas Tiškevičius, (1913 – 2008) puikiai kalbėjo lietuviškai, vasaromis atvykdavo į Palangą pasigydyti ir pailsėti. 1997 metais jam suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.
 
Palangos miesto garbės pilietis Alfredas
Tiškevičius
1996-aisiais metais Alfredą Tiškevičių kalbino Lietuvos dailės muziejaus Skaitmeninių leidinių centro vedėja Danutė Mukienė. Grafų Tiškevičių palikuonis pasakojo, jog atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, tuometiniam Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininkui V. Landsbergiui parašė laišką, kuriame pažymėjo, kad jis yra pasiruošęs, tai, kas jam pagal įstatymą priklauso (yra dar gyvų  brolio įpėdinių, gyvenančių JAV , jie taip pat turi teises į dalį tėvų turto), padovanoti Lietuvai - Palangos parką ir jo tėvo Felikso Tiškevičiaus statytus rūmus.
„Šis mano raštas pirmiausia gimė todėl, kad aš buvau labai susirūpinęs Palangos rūmų ir parko tolesniu likimu, - D. Mukienei pasakojo A. Tiškevičius. - Gerai suprantu, kad bet kam parduoti tokį statinį ir tokioje vietoje negalima, nes, jei čia įsikurtų svetimšalis, jis gali įkurti kokius lošimo namus, kazino. Ekonominė situacija Lietuvoje tada buvo sunki ir negalėjai atmesti galimybės, kad vieną dieną Lietuvos Vyriausybė, norėdama iš to pastato gauti kiek galint daugiau pelno, sudarys kokią akcinę bendrovę ir rūmus perduos jai. Aš norėjau, kad Palangos rūmuose ir toliau veiktų Gintaro muziejus. Tai buvo geriausia išeitis.“
O paklaustas apie Palangos parko įkūrimą, A. Tiškevičius prisiminė: „Kai tėvelis vedė, jie su mano mama atvažiavo į Palangą. Mamai ši vietovė labai patiko (taip pat, kaip ir mano dabartinei žmonai) ir jie čia ilgam įsikūrė. Tada Palanga buvo žvejų kaimas. Ją mažai kas žinojo kaip kurortą. Tik paskui pradėjo važiuoti svečiai iš Varšuvos, nes dabartiniai Lenkijos kurortai tada priklausė Vokietijai, o Varšuva buvo prie Rusijos, kaip ir Lietuva, Palanga. Čia nebuvo jokios sienos. Iš Liepojos arkliukais poilsiautojus į Palangą atveždavo. Pradžioje pas mano tėvus pavasaroti atvažiuodavo pažįstami, giminės, o paskui tėvai, pamatę, kokią trauką turi Palanga ir kaip čia gerai galima pavasaroti, ėmė statyti vilas, didinti savo ūkį. Kurortas ėmė plėstis. Tada jie padidino ir Kurhauzą. Medinė Kurhauzo dalis buvo pastatyta mano senelio Juozo laikais, o tėvas pastatė mūrinę dalį. Čia buvo brangus kurortas. Į jį atvažiuodavo ilsėtis rašytojai, artistai, kiti pasiturintys žmonės.“
Interaktyvaus turo metu, aplankant 20 objektų, primenančių grafų Tiškevičių epochą Palangoje, galima suvokti, kaip gimė, kilo ir plėtėsi Palangos kurortas.

(bus daugiau)

 

„Palangos tiltas” vykdo Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo projektą „Palangos kultūros paveldo vertybės.