Palangos bažnyčia: raudonos plytos ir balto tinko simfonija

Pasivaikščiokime po Tiškevičių laikų Palangą

Šeštadienį, liepos 6 dieną, Palangoje startavo interaktyvus pažintinis turas „Tiškevičių bulvaras“, pristatantis miesto svečiams ir patiems palangiškiams 20 objektų, ne tik puošiančių kurortą nuo grafų Tiškevičių laikų ir pripažintų saugotinomis kultūros vertybėmis, bet ir tokių, kurie iki mūsų dienų neišliko. Šis projektas – lyg įžanga į rugsėjo viduryje organizuojamus Europos paveldo dienų renginius, kurių tema „Grafų Tiškevičių epochos ženklai Palangoje“.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Nuo pirmosios projekto „Tiškevičių bulvaras“ stotelės einama link antrosios. Tai – tobulo grožio neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kurios dangų remiantis bokštas – aukščiausias miesto akcentas – iš tolo pasitinka visus, atvykstančius į Palangą. 1897-1909 metais statytoji bažnyčia pernai baigta atnaujinti iš išorės. Tačiau, kaip yra sakęs jos klebonas Marius Venskus, antrąjį šimtmetį skaičiuojančiai bažnyčiai reikia dar nemažai, kad ji būtų atnaujinta ir iš vidaus.
„Apie 90 tūkst. aukso rublių – tiek kainavo šios neogotikinės Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statybos, – taip pristatoma bažnyčia keliaujantiesiems interaktyviuoju turu. – Pagrindiniai jos fundatoriai – grafai Tiškevičiai – padengė trečdalį šios sumos, taip pat skyrė statybinių medžiagų: medienos ir Palangos dva­ro plytinėje pagamintų plytų. Likusi statybai reikalingų lėšų dalis surinkta rinkliavų metu. 1898-1907 m. pagal architekto K. E. Strandmanno projektą pa­statyta bažnyčia laikoma vienu puošniausių ir didingiausių K. E. Strandmanno kūrinių“.

Rūpinosi J. Šniukšta,
finansavo Tiškevičiai
Kada buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia ar koplyčia Palangoje, žinių neturima. Yra nuomonių, kad ji čia galėjo būti net XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje. Palangos bažnyčios statyba susijusi su Žemaitijos vyskupo Merkelio Giedraičio (1576-1609) veikla ir jo pastangomis platinti katalikų tikėjimą. Jis siuntė į pajūrį kunigus skelbti krikščioniškąjį tikėjimą, ragi­no Palangos seniūną Simoną Vainą statyti bažnyčią Palangoje. Šiai iniciatyvai pritarė karaliaus Stepo­no Batoro našlė Ona Jogailaitė ir 1590 m. fundavo, t. y. įsteigė Palangos parapinę bažnyčią bei suteikė jai išlaikymą. Jos fundaciją 1597 m. patvirtino val­dovas Zigmantas Vaza. Tais metais buvo pastatyta pirmoji bažnyčia.
1762-1767 m. tuometinio Palangos klebo­no Motiejaus Vilčinskio rūpesčiu buvo pasta­tyta nauja bažnyčia, nes senoji jau buvo gero­kai apirusi. Statybą finansavo Palangos seniūnas Kristoforas Mirbachas. Pastatas buvo medinis, kryžiaus plano, bazilikinio tūrio, pama­tai mūriniai. Viduje buvo penki barokiniai altoriai. Frontone buvo nutapyta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, o koplyčių frontonuose – Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Roko paveikslai. Bažnyčia konsekruota 1768 m. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Roko vardais. Kartu buvo pašventintas ir didysis altorius. Vėliau minimo altoriaus vietoje (dabartinio Palangos bažnyčios šventoriaus pietvakarinė dalis) buvo pa­daryta paminklinė lenta su įrašu: „Čia 1767 metų bažnyčios altoriaus vieta“.
1898-1907 m. prelato Juozapo Šniukštos rūpesčiu, pagal architekto K. E. Strandmanno projektą pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia, kuri buvo viena puošniausių ir didingiausių iš jo projektuotų bažnyčių.
Didžiausia Palangos naujosios bažnyčios staty­bos mecenatė (sumokėjo trečdalį statybos išlaidų) buvo Palangos grafų Tiškevičių šeima, kuri taip pat skyrė statybinių medžiagų: medienos ir dva­ro plytinėje pagamintų plytų. Kita dalis statybai reikalingų lėšų surinkta rinkliavų metu.

Neogotikos šedevras
K. E. Strandmanno projektuotoji Palangos bažnyčia yra vienbokštė, lotyniško kryžiaus formos, su penkiasiene apside. Jos detalių, ornamentų, nerviūrų sukūrimui panaudotos 18 profilių plytos. Bažnyčios eksterjerą formuoja tankiai laiptuotais kontraforsais suskaidytos sienos, apsidė transeptas ir aukštas bokštas.
Kvadratinio plano bokšto kampus remia dvigubi laiptuoti kontraforsai, kurie bokšto viršuje perauga į mažus bokštelius. Tarp šių bokštelių yra aukšti laiptuoti frontonai su laikrodžio ciferblatais visose pusėse.
Virš bokšto kylanti vario skarda aptaisyta aštuoniakampe 24 metrų aukščio smaile, horizontalia smulkių trikampių skydelių eile sudalinta į du tarpsnius. Vakariniame bokšto šone sustorinto mūro iškyšoje įrengtas didysis portalas. Perspektyviniame smailios arkos apvado šonuose įkomponuotos kolonėlių eilės, o virš durų smailės trikampyje yra baltai tinkuota apskrita niša.
Bokšto tarpsnyje virš portalinės arkos šviečia puošnus langas-rožė, sudarytas iš 9 savarankiškų apskritimų. Bokštas padalintas tarpsniais, kuriuos vieną nuo kito skiria raudonų plytų ornamentai baltai tinkuotose juostose – įvairiai supintos arkutės, tvorelės, kryžiukai, dobilo lapai. Ornamentinės juostos kartojasi ir bažnyčios sienų kompozicijose.
Be aptartų bažnyčios išorę formuojančių neogotikos elementų – bokšto, kontraforsų, transepto, langų, neogotikos turtingumui sukurti čia tarnauja daugybė pasikartojančių detalių: ornamentinės juostos baltai tinkuotuose plotuose, apskritos nišelės, arkučių, dantukų eilės ir t.t.
Bažnyčios interjerą formuoja kolonos ir skliautai. Tinkuotoje baltoje vidaus erdvėje raudonų plytų struktūriniai elementai – kolonos, skliautų nerviūros – kuria pakilią, dvasingą nuotaiką. Raudonų plytų briaunuotos kolonos, prie sienų prigludę pilioriai stiebiasi į viršų, kur nuo pilkų cementinių kapitelių nerviūromis išplinta į kryžminius skliautus, suformuoja trachėjas. Kilimo aukštyn įvaizdį sustiprina raudonų plytų langų apvadai su akcentuotomis smailiosiomis dalimis, aklilangiai smailiais apvadais, pseudoarkos, ornamentinės juostos.

Įtraukta į
Kultūros
vertybių
registrą
Bažnyčios kompleksas, kurį sudaro bažnyčia ir šventoriaus tvora, į Kultūros vertybių registrą įtrauktas 1997 m. gruodžio 31 d.
Kiek anksčiau, 1993 metų vasario 5 d., į minėtąjį registrą buvo įrašytos Palangos bažnyčioje esančios vertybės: vitražai, trys altoriai su horeljefais bei sakykla su keturiomis horeljefinėmis skulptūromis.
Vėliausiai, 2009-ųjų spalio 26-ąją, Kultūros vertybių registran įtrauktas centrinį altorių puošiantis paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu (Bochnios Švč. Mergelė Marija)“ su Švč. Mergelės Marijos bei Vaikelio Jėzaus karūnomis ir aptaisais.
Neogotikiniai marmuriniai altoriai, sakykla, baliustrada prie didžiojo altoriaus 1904 m. buvo užsakyti Prancūzijoje, bažnytinių dirbinių meistro Fransua Dominyko Monnos dirbtuvėse Tulūzoje. Joje greičiausiai buvo pagamintos Švč. Jėzaus Širdies bei Maloningosios Dievo Motinos figūros.
Šoniniai altoriai atvežti 1907 m. Pirmasis užsakyto didžiojo altoriaus variantas buvo sunaikintas dar nespėjus jo atvežti į Palangą. Po Pirmojo pasaulinio karo tose pačiose dirbtuvėse pagamintas kitas didysis altorius.
Ankstesnės bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslas „Švč. Mergelė Marija su vaikeliu“ nutapytas XVII a. ir įkomponuotas naujame didžiajame altoriuje. Pa­veikslas ir jo puošmenos – karūnos ir aptaisai – Pa­langos bažnyčios religinė ir meninė relikvija, kuri liudija parapijoje puoselėtą Dievo Motinos kultą ir vaizdžiai atspindi Švč. Mergelės Marijos garbini­mo tradicijas Lietuvoje. Tai yra ir ypatingo paveik­slo mecenatų – sutuoktinių Stanislavo ir Elžbietos Vainų – asmeninio pamaldumo ir jų indėlio stipri­nant katalikų tikėjimą prie Baltijos jūros ženklas. Paveikslas 2006-2008 m. restauruotas Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centre.
Klebono M. Venskaus teigimu, būtent šis paveikslas, minimas nuo 1677 metų, ir yra didžiausia vertybė. Vitražai pagaminti S. G. Zelenskio dirbtuvėje Krokuvoje, įstatyti 1914 m.
Du barokiniai altoriai – Šv. Roko ir Viešpaties At­simainymo – buvo perkelti iš senosios bažnyčios ir išliko iki mūsų dienų. Deja, senieji paveikslai neišliko. Dabar esantis nežinomo dailininko Šv. Roko paveikslas buvo nutapytas 1909 m., o buvusiame Viešpaties Atsimainymo altoriuje dabar esan­tis Šv. Juozapo atvaizdas į bažnyčią pateko tik 1982 m.