Kalėdų krepšelis Anglijoje ir Lietuvoje: nesulyginami kontrastai

„Ale žinai, drauguži, šiemet vėl turėsime pilnutėlį šventinį stalą. Mūsų Kalėdos kaip ir kasmet bus itin gardžios bei pilnos patiekalų“, – gyrėsi viena marijampolietė, ne vienus metus su savo didele šeimyna gyvenanti Anglijoje. Ir kas tiesa, tas tiesa. Kol mums lietuviams katalikams prieškalėdinis adventas – susikaupimo mintyse bei saike metas, anglams dviejų savaičių prieškalėdinis laikotarpis yra pats geriausias būdas dar labiau ištempti ir taip jau nemenko tūrio pilvus.
Sakote, vargšai emigrantai tik suskrudusiais „hamburgeriais“ maitinasi, penkiolika galvų vienu tualetu name naudojasi bei „zuikiais“ viešuoju transportu važinėja? Emigrantai – dvasios ubagai, paliko savo kraštą sunkiu metu vardan gardesnio duonos kąsnio? Netiesa! Tiesiog Anglijos lietuviai, perpratę vietinių maisto produktų kainas, akcijas bei kitas įmantrybes, Kalėdas pasitinka vietinių nuotaikomis. „Pirk arba mirk“ („Shop until you drop“) – taip šiomis dienomis gyvena Anglija. Bendradarbė anglė giriasi išleidusi pusantro tūkstančio svarų namiškių kalėdinėms dovanoms. Dukra nori naujausio kompiuterio, kita – išmaniojo telefono. Kaimynas „papigiai“ gavo septynių dienų kelionę į Tenerifę dviems: „tik“ už septynis šimtus svarų. Tad išleisti, kad ir šimtą-kitą svarų prieškalėdiniam maisto pirkimui „britnikams“ – vieni juokai.
Štai, atidžiai patyliukais stebiu jauną anglų porelę, perkančią vietiniame „Morrisons“ supermarkete. Vienas didžiausių ir seniausių maisto parduotuvių tinklas, kurio šeimyninio verslo pradžia siekia dar devynioliktojo amžiaus pabaigą, nuo pirkėjų lūžte lūžta. Ir ypač artėjant Kalėdoms. Iš pažiūros sveikos mitybos porelė skubėdama kraunasi nuskenuotus produktus į maišelius, kurių net nespėju skaičiuoti. Kiek visa tai? „Šimtas šešiasdešimt svarų“, – išpyškina pardavėja. „Gal daugiavaikė šeima, vajetau, kiek daug maisto perka“, – sau tariu mintyse ir tuojau pat save subaru, prisimindamas seną lietuvišką posakį, jog svetimų kąsnių skaičiuoti nevalia. Ir dar Advento metu. Kuomet dviejų asmenų šeimai savaitės pilnavertėms maisto išlaidoms pilnai pakanka keturiasdešimties-penkiasdešimties svarų (nerūkantiems ir negeriantiems, – aut.), tokia didžiulė maistui išleidžiama suma daro įspūdį. Ekonomistai tuojau pat darytų atitinkamas išvadas apie koreliacijas tarp šeimos maisto krepšelio ir šalies ekonomikos tvirtumo. O socialinei atskirčiai jautrūs egalitarai nepamirštų pabrėžti, jog daugybėje pasaulio vietų trūksta maisto ir geriamo vandens – viso to, kas mums, išlepusiems vakariečiams, atrodo tiesiog „menkniekis“. Štai, bičiulių pora, grįžusi iš Kenijos, sugraudina pasakojimais apie nuostabią gamtą, atvirasielius bet neįtikėtinai skurstančius vietos gyventojus. Prabangius turistų viešbučius saugo automatais ginkluoti sargybiniai, jog vietiniai jų neapiplėštų. Prie viešbučių langų savo galveles kaišioja afrikiečių vaikai, kurie godžiai stebi, kaip gardžiai valgo dėdės ir tetos iš Anglijos ar Vokietijos...
Tačiau ne apie badaujančius Kenijos vaikus šis trumpas biliūniškai lyrinis nukrypimas. Ir ne vien apie pasaulio pabaigai besirengiančius anglus ar pas juos gyvenančius lietuvių emigrantus, kurie gruodžio mėnesiais atsiduoda pirkimų aistrai. Tiesiog šiuo metu pasaulis taip surėdytas, jog vienoje jo dalyje žmonės gyvena geriau, kitoje – daug prasčiau. Sakote, lietuvis biudžetininkas daug mažiau ir įtempčiau dirba nei jo kolega anglas? Lietuvis mokytojas prasčiau išmoko vaikus, gydytojai gydo prasčiau ir ugniagesiai mažiau gaisrų gesina? Nieko panašaus, tai tėra neoliberalūs paistalai. Lietuvių mokytojų išmokyti vaikai gana sėkmingai studijuoja geriausiuose Anglijos universitetuose, o mūsų gydytojai pelno pagarbą visoje Vakarų Europoje. Jeigu viešąjį sektorių laikysime kaip tiesiogiai pelno nenešantį (kas taip tikrai nėra), tuomet didžiausią pelną ir naudą visuomenei neša tik tie, kurie seka „rinkos balsu“. Taip mums teigia laisvarinkininkai. Taip „pirk-parduok“ filosofija įsišaknijo mūsų galvose pakankamai giliai. Kas kuria tą visagalę rinką ir žmoniškuosius išteklius? Juk tai tie patys žmonės ir yra rinkos subjektai, kūrėjai. O kol žmonės aklai pasiduoda „rinkos balsui“ ir pamina žmogiškus santykius, tol dėdės su nupieštais ūseliais iš autobusų stotelių reklaminių skydų seka mums pasakas apie generuojančias „ikanomikas“ bei per naktį patrigubėjančius atlyginimus.
Kodėl lietuviai nekovoja su maisto monopolijomis? Su socialine neteisybe? Žurnalistas Rytas Staselis viename iš paskutinių straipsnių taikliai pastebi, jog didumoje esame bailių visuomenė, o tai reiškia, jog drąsūs žmonės pas mus nepalaikomi. „Tu pakovok, o aš už tavo nugaros pažiūrėsiu, kaip čia viskas baigsis“, – taip mąsto dauguma mūsų. Ir kol šis amebiškas visuomenės prisitaikymas tęsis, tol jauni ir ne tik jauni žmonės masiškai emigruos iš savojo krašto, o Marytei iš Marijampolės ar Jonui iš Raseinių Kalėdos bus šviesesnės ir jaukesnės kokiam Bristolyje ar Bergene.
„Pasaulis taip surėdytas...“ – nedisciplinuotai brūkštelėjau eilutėmis aukščiau. Atleiskit. Niekas nei teisingesnės visuomenės, nei gero gyvenimo nesukurs – tik mes patys. Būsim surėdyti taip, kaip patys viską surėdysim. Tada ir mūsų Kalėdų krepšelis bus pilnesnis, tarpusavio santykiai geranoriškesni, ir šypsenų bent jau prieš didžiąsias šventes padaugės.