Adventas – susikaupimo ir laukimo metas

Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame trokštame greitų, daug vargo nereikalaujančių rezultatų. Visi nuolat skubame, lekiame. O štai bažnyčia advento laikotarpiu kviečia mus prisiminti, jog gilūs, prasmingi dalykai reikalauja tam tikro pasiruošimo. „Adventas taip tyliai, greitai ir vėlgi taip nejučia nusileido į mūsų gyvenimus – tai šventėjimo metas, kuomet iš savo širdžių turime išmesti tai, kas jose negera: pyktį, pavydą, nuoskaudas. Reikia laiko, kad mūsų širdys pasiruoštų

Jėzaus gimimo šventei“, – savo parapijiečiams nuolat kartoja Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kunigas Kęstutis Timofejevas.

Keturios Advento savaitės

„Advento laikotarpis pažymi liturginių metų pradžią“, – laikraščiui sakė K. Timofejevas. „Pirmasis Advento sekmadienis yra pirmoji naujųjų liturginių metų diena. Advento laikotarpį išgyvenkime pakiliai, grįžtant prie artimo meilės, darbų, susikaupimo, asmeninės maldos ir to vidinio džiugesio, laukiant Kristaus gimimo šventės. Ir nors kasdienoje regime kalėdinius karnavalus mokyklose, eglių įžiebimus, triukšmingus pasilinksminimus ir aibę kitų įvykių, kurie visiškai nesiderina su Šv. Kalėdų laukimo – Advento dvasia, visgi širdimi tylumoje glauskimės prie gimusios žemėje Dievo Meilės paslapties“, – pabrėžė kunigas.

Kalbėdamas apie Adventą, kaip apie gyvybės pradžios ir laukimo laiką, K. Timofejevas kviečia tikinčiuosius padėkoti Dievui už gyvybės dovaną, o taip pat melstis, kad kiekviena prasidėjusi žmogiškoji gyvybė būtų priimama su meile.

„Advento metu, dienų šurmulyje dažniau sustojame ir susimąstome, kad metų ratas vėl nejučia prabėgo nusinešdamas mūsų skausmus, liūdesį, džiaugsmus. Tas skubantis laikas ir yra nuostabus savo skubėjimu. Tada suvoki, kad negali tos brangios Dievo dovanos – laiko švaistyti. Kiekviena akimirka turi tapti pradžia naujos veiklos, naujo užsibrėžimo, naujo siekio. Visa turi būti įprasminta. Kitaip juk veltui gyveni“, – įsitikinęs pašnekovas.

Smalsu, ar visi krikščionys vienodai prasmingai išgyvena šį laikotarpį? „Besibaigiantys metai buvo sudėtingi visiems. Kai bent vienas žmogus jaučia nepriteklių, išgyvena sunkumą, skausmą – širdį skauda ir kunigui. Žengti šių dienų keliais žmogui labai sunku, tačiau tvirtai tikiu, kad kartu išgyvensime visus užklupusius sunkumus. Juolab neturime pamiršti, kad šioje žemėje esame ne vieni. Dievas nuoširdžiai prašančiam niekada nelieka abejingas, o ir draugas, kaimynas ar pažįstamas, tikiu, visada padės, kai ištiks bėda. Kartu mes – stiprūs, po vieną – silpni. Žvelgdamas į šiandieninę situaciją tikiu, jog daugelis suprato, kad turtai, pinigai yra tokie pat laikini, kaip bekeičiantis kryptį vėjas. O dvasinės vertybės, nors dažno užmirštos, tampa nepajudinama atrama“, – kalbėjo K. Timofejevas.

Vieni kitiems esame dovana

Kalbėdamas apie Jėzaus Kristaus gimimo šventę K. Timofejevas priminė, jog Kalėdose gimsta tas, kurio dar pilnai nepažįstame. „Šis laikas „dovanojęs“ neramumus grąžina mus prie vertybių, kuriomis gyveno mūsų senoliai – tikėjimo, meilės, vilties. Taigi, visuose, kad ir blogiausiuose įvykiuose, gali rasti kruopelytę gėrio. Kviečiu visus to gėrio ieškoti. O ieškant gėrio bei dovanų savo artimiesiems nepamirškime, kad mes patys esame vieni kitiems dovana. Trokštu tikėti, kad mūsų ranka – laiminanti ir visą pakelianti“, – kalbėjo kunigas.

„Kas gimsta ašarotose Motinos ir išplėstose vaiko akyse, kai jose atsispindi išpuošta, bet kukli prakartėlė, o virš jos tyliai sklendžia angelų giesmė? – retoriškai klausia K. Timofejevas. – Kas gimsta laimės linkėjimuose, kuriuos ateinantys metai dar labiau išbarstys? Kas gimsta kunigo veide, kai jis pakyla iš klausyklos, išklausęs šimtus žmonių? Kas gimsta Jūsų širdyje, kai ją išdalinate, kai šalia esantį išklausote, sustiprinate, padrąsinate? Juk gimsta tas, kurio vardas meilė – Kristus! Linkiu šią meilę – Kristų – atrasti visiems parapijiečiams“.