Inga Šviesaitė: „Ir žurnalistika, ir apranga siunčia žinią“

Ar kada nors girdėjote, jog žurnalistas, kuriam nuo įtempto rašymo jau išsausėjo akys, apkurto ausys, pašlijo nervai ir atsirado kupra, staigiai „mestųsi“ į dizainą? Mažai perdedant, būtent tokia Ingos Šviesaitės istorija. Mergina triūsė žurnalistikoje ir Palangoje, nors prisipažįsta, kad jos sielai artimesnė yra Klaipėda, kur ji neseniai įkūrė savo dizaino studiją.
– Inga, papasakok apie save daugiau. Kokia veikla šiuo metu užsiimi?
– Esu nerimstanti siela, gyvenanti savo fantazijų pasaulyje. Šiuo metu reziduoju „Kultūros fabrike“ Klaipėdoje, čia įkūriau savo dizaino studiją, kurioje kuriu. Nesenai pristačiau rūbų kolekciją iš lino „Penktas elementas“. Taip pat bendradarbiauju su fotografais, padedu stiliaus, idėjų klausimais.
Iki šio žingsnio mano ieškojimų kelias buvo labai ilgas, kuris, galima sakyti, prasidėjo Palangoje. Baigusi lietuvių kalbos ir režisūros studijas susižavėjau žurnalistika. Būtent šiame mieste pradėjau rašyti, susipažinau su fantastiška Palangos miesto bendruomene, kuri kardinaliai pakeitė mano nuomonę apie Palangą. Iki tol kurortas man siejosi su niūriais J. Basanavičiaus gatvės vaizdais, šaltu alumi ir karštais čeburekais. Tačiau palangiškiai atskleidė ir kitą šio miesto veidą: Antano Mončio muziejų, nepakartojamą Botanikos parką, susipažinau su nuostabiais kūrėjais ir veikliais žmonėmis. Jei ne Palanga, niekada nežinočiau, kad turite tokį „išprotėjusį“ menininką Vytautą Kusą, kad netikėtai vaikštinėjant vienoje iš mažų gatvelių, bekarpantį savo namo gyvatvorę galima sutikti Rolandą Rastauską ar „Ramybės“ kultūros centre susirasti naujų draugų, tokių kaip rašytojas Vytautas Landsbergis. Galėčiau vardinti be galo, bet viena aišku – nuo tada dalį savęs atidaviau šiam miestui.
– Ką veiki laisvalaikiu?
– Pastaruoju metu mano laisvalaikis itin ribotas, tad jį norisi leisti tinkamai ir turiningai. Kaip ir daugelis mėgstu lankytis parodose, spektakliuose, dalyvauti įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse, esant laisvai minutei – laiką leisti su gera knyga, filmu arba virtuvėje. Tiesa, tenka pripažinti, kad pastariesiems dalykams laiko lieka labai mažai.
Šių metų pradžioje pradėjau lankyti lindyhopo šokių studiją „Hop Hop“. Jau spėjau sudalyvauti varžybose ir net parsivežti medalį, tačiau šią veiklą teko trumpam pristabdyti, nes patyriau kelio traumą. Taip pat esu jaunimo teatro „Be durų“ aktorė.
Esant galimybei keliauju. Naujos vietos, skirtingos kultūros, įdomūs žmonės mane įkvepia naujiems ieškojimams.
– Žurnalistika ir apranga. Kaip manai, kokių panašumų turi šios dvi sąvokos?
– Be abejonės, abiem sferom reikia kūrybiškumo. Puikus straipsnis ir gražus drabužis turi turėti gerą skonį, savo stilių. Tiek žurnalistika, tiek apranga orientuota į tikslinę auditoriją, neša žinią, deklaruoja požiūrį.
– Kaip būdama žurnalistė sugalvojai imtis drabužių kūrybos?
– Prabudo mano moteriškasis pradas. Idėja kurti unikalius ir vienetinius drabužius kilo iš nepasitenkinimo masinių kultūrų siūlomomis paslaugomis ir prekėmis, jos dažnai būna nekokybiškos. „MANO“ – tai daugiau nei rūbas. Tai kokybiško gyvenimo filosofija.
– Kaip atradai šį slaptą talentą? Kas paskatino tokiam žingsniui?
– Nežinau ar labai jau slaptas tas talentas. Viskas prasidėjo nuo labai trapaus ir neapčiuopiamo mano gyvenimo tarpsnio. Norėjosi materialesnio santykio su tuo, ką darau, materialesnio rezultato. Teko atsisakyti prabangos bijoti ir pradėti veikti. Taip gimė „MANO“.
– Nuo ko pradėjai?
– Pradėjau nuo svajonės. Susikūriau vaizdinį, kaip Klaipėdos senamiestyje įsikuriu dirbtuves, kuriu drabužius ir skleidžiu kokybiškesnio, įdomesnio gyvenimo viziją.
Tada beliko gilintis į siuvėjo amatą, savarankiškai skaityti tikslinę literatūrą, dalyvauti įvairiuose kūrybinėse dirbtuvėse, seminaruose.
– Ar buvo sunku?
– Niekas negimsta mokytas, tačiau praktika ir darbas yra ilgas kelias tobulėjimo link. Kiekviena diena – iššūkis, kurį įveikusi jaučiuosi ne tik stipresnė, daugiau žinanti, bet ir laimingesnė.
– Kuo išskirtinė „MANO“ drabužių linija?
– Tai rankų darbo vienetiniai drabužiai. Vargu ar rasite du identiškus. Visus juos siuvu su meile ir tokius, kokių norėčiau pati. Stilius, estetika, kokybė, paprastumas, funkcionalumas – tai „MANO“ kodinis raktas.
– Kodėl „MANO“?
– Kai kilo mintis sukurti prekės ženklą „MANO“, norėjosi, kad jis atspindėtų mano idėjas ir požiūrį. Vyko ilgi svarstymai, kaip jis turėtų atrodyti ir kokią idėją skleisti. Su Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedros dėstytojo Mindaugo Petrulio ir jo studentės Vestinos Petrauskaitės pagalba gimė logotipas, kuris, tikiuosi, asocijuosis ne tik su mano kūryba, bet ir gražia gyvenimo filosofija.
– Kuri žmonėms, kurie nori turėti tik jiems skirtą drabužį. Kas yra įkvėpimo šaltinis?
– Gyvenimas yra pats didžiausias ir geriausias įkvėpimo šaltinis.
– Kokie ateities planai?
– Esu svajotoja, todėl ir planai labai dideli. Kas kartą jie keičiasi ir auga.
– Neplanuoji grįžti į žurnalisto vėžias?
– Žurnalistikai niekada nesakau „ne“. Man patinka rašyti, bendrauti, pažinti.