A. Mončio namai-muziejus – ne vien „registrinė“ kultūros vertybė

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 50, 51)

Šių metų liepos 10 dieną suko 15 metų, kai Palangoje, pastate, kurio adresas – S. Daukanto g. 16, duris atvėrė Antano Mončio namai – muziejus. Būtent tą dieną čia oficialiai atidaryta nuolatinė šio menininko kūrinių ekspozicija, kuri pati yra verta kultūros vertybės statuso. O 2010-ųjų sausį pastatas, kuriame įsikūrė A. Mončio namai – muziejus įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Sugrįžęs į Žemaitiją

Kaip jau rašėme, vertingiausią muziejaus rinkinio dalį sudaro skulptoriaus Antano Mončio 1989–1992 m. Lietuvai dovanoti kūriniai, taip pat A. Mončio fondo sukaupti kūriniai, skulptoriaus asmeniniai daiktai, darbo įrankiai, nuotraukos, baldai, dokumentai, dienoraščio fragmentai.

Trumpai prisiminkime skulptoriaus biografiją.

A. Mončys gimė 1921 m. Mončių kaime (Kretingos r., 37 km nuo Palangos). Mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Ją baigęs, 1941–1943 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą.

1944 m. pasitraukė į Vakarus. Susidarius galimybei, čia toliau studijavo dailę: 1947–1949 m. – skulptūrą Freiburgo meno ir amatų mokykloje, o po to, kai apgynė skulptoriaus diplomą ir gavo Prancūzijos valdžios stipendiją, Paryžiuje – tuo metu garsioje Osipo Zadkine studijoje.

A. Mončys yra dirbęs kartu su žymiais menininkais Marku Šagalu (March Shagal), broliais Marteliais.

Parodose savo kūrybą A. Mončys pradėjo eksponuoti 1952 m. Galimybę susipažinti su jo darbais yra turėję Anglijos, Belgijos, Italijos, JAV, Kanados, Monako, Prancūzijos, Vokietijos meno gerbėjai ir žinovai. Lietuvoje su užsienyje sukurtais A. Mončio darbais pirmą kartą išsamiau susipažinome 1989 m. išeivijos menininkų kūrybos parodoje, kuri veikė Vilniuje ir Kaune.

Skulptorius mirė Paryžiuje 1993 m. liepos 10 d. Palaidotas Grūšlaukės kapinaitėse, kur ilsisi ir jo tėvų palaikai.

Kūrybingas nuo pat vaikystės

Tai, ką dabar pateikiame, tik chrestomatinis A. Mončio biografijos pristatymas. O ką apie savo gyvenimą yra pasakojęs jis pats? Koks jis buvo – nuo vaikystės, praleistos Žemaitijoje, iki paskutiniosios kelionės atgal, pas savo tėvelius? Apie Antaną Mončį „Palangos tiltui“ pasakojo jo sesuo, ilgametė pedagogė Birutė Turauskienė Mončytė ir dukterėčia Loreta Turauskaitė, kuri vadovauja A. Mončio namams – muziejui nuo jo įkūrimo dienos.

Būsimasis pasaulinio garso skulptorius modernistas gimė ir užaugo Kretingos rajone, Mončių kaime, netoli Grūšlaukės. Antanas, gimęs 1921 m., buvo vyriausias vaikas ir vienintelis sūnus keturias atžalas užauginusių Antano Mončio bei Barboros Piktuižytės–Mončienės šeimoje.

„Brolis buvo vyresnis už mane šešeriais metais ir tikras autoritetas mums, jaunesnėms seserims. Ir globodavo mus, ir palepindavo – vis stengdavosi ką nors malonaus padaryti.. Tai iškirps iš popieriaus ir išpaišys mums po lėlelę, tai kokią dėželę nulipdys, tai kokį paukštelį – juk tada tų žaislų nebuvo, neturėjom jų, tai net iš bulvės Antano išskaptuotas žmogeliukas būdavo didžiausia laimė. Pačios kartais ir lėles iš skudurėlių pasidarydavom, o jis veidelį gražų nupiešdavo“.

Ne tik žaislus sesutėms darydavo brolis – prie kiekvienos jų lovos ant sienos buvo pakabinti Antano nutapyti paveikslai. Lininę drobę ausdavo mama, o va iš kur brolis gavo aliejinių dažų – iki šios neatskleista paslaptis.

Vienoje iš A. Mončio namų – muziejaus salių eksponuojami jo iš paties įvairiausių medžiagų sukurti švilpiai, o pačioje antrojo aukšto ekspozicijoje skamba jais atliekama muzika. Tad gal švilpius Antanas nuo pat mažų dienų darydavo?

„Taip, - nusišypso ponia Birutė. - Darydavo iš žilvičių. Sudėtinga procedūra buvo: pamenu, ir mes, mergaitės, bandydavom pasidaryti. Nupjaunam šakelę, žievę nulupam, bandydavom švilpį pasidaryt – bet nelabai sekdavosi. O jis puikiai padarydavo, ir dar visaip išgražindavo, išdrožinėdavo – švilpausi, ir džiaugsies“.

Paveldėtas talentas

„Iš kur potraukis prie meno? Turbūt, genai. Mama, nors ir nebuvo mokslų ragavusi, paprasta kaimo moteris, bet turėjo labai gerą skonį. Siuvinėdavo, megzdavo, ausdavo – o audinių spalvos nuostabiai derėdavo. Ir giminėj talentingų buvo – mamos brolis, dėdė Jonas, tapydavo portretus, nors to niekada nesimokė. Ir mūsų papa – taip tėvelį vadindavom – drožinėdavo, ir lazdas, ir samčius. O jau  šaukštus kai išdrožinėdavo, tai mama sakydavo, kad tokių šaukštų, kaip papa, nieks nepadarydavo“, - pasakoja B. Turauskienė.

Pasak jos, gabumų itin meniškiems rankdarbiams turėjo ir seserys. Viena jų piešia ir juostas audžia. Beje, kai kalbėjomės su ponia Birute, turėjom progos pasigrožėti sesers austomis juostomis, kabančiomis jaukiame kambary ant sienos.

„Kita sesuo, kai megzdavo, tokiais raštais mezginius išdabindavo, kad tik stebėtis ir stebėtis galėjai. Ir niekada neišsipiešdavo tų raštų schemų, viską – „iš galvos“. Net negalėdavau suprasti, kaip šitaip sugeba, kaip tie raštai galvoje gimsta“, - nuoširdžiai stebėjosi pašnekovė.

Architektūros studijas nutraukė karas

Aštuonerius metus A. Mončys mokėsi Kretingos gimnazijoje. Ten ir gyveno pas mamos brolį Stasį Piktuižį. Dar ir dabar, kai nuvažiuoja į Kretingą, B. Turauskienė sako į tą namą pasižiūrinti – jis pačiam centre, prie aikštės tebestovi. Ankštai jie ten gyveno – turėjo kambarį ir mažutę virtuvėlę, ir tam kambary gyveno dėdė ir dar vienas tarnautojas.

„Ir mūsų Ontusį patalpino – visus aštuonis metus, kol gimnazijoj mokėsi, ten gyveno“, - nusišypso pašnekovė.

Iš to laiko ji pamena, kaip laukdavusi brolio grįžtančio iš mokslų. Važiuodavo jis iš Kretingos traukiniu arba iki Nausėdų, arba iki Medininkų – nuo abiejų stotelių beveik vienodas atstumas iki Mončių buvo Ypač atmintin įstrigusios laukimo žiemos.

„Kaime, žinia, žiemomis langai labai užšaldavo. Ir nepaprastai gražiai – išrašydavo šaltis puikiausiais rožes, lelijas. Bet per tą grožį nieko nematai. Tai tądien, kai žinodavau, kad jis jau grįš, prasipūsdavau, prasitirpdydavau tuose raštuose akelę ir žiūrėdavau: kada pareis“, - pamena B. Turauskienė.

Baigęs gimnaziją, A. Mončys įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti architektūros. Tačiau vokiečiams universitetą uždarius, grįžo atgal į Mončius. Kaip pasakojo jo sesuo, kartu su trim bičiuliais ėjęs iš Kauno pėsčias. Sudėtinga kelionė buvusi, teko slapstytis, mat vokiečiai tuo metu jaunus vyrus veždavo darbams į Vokietiją.

Pasitraukė vienas...

Ilgai Mončiuose Antanas neišbuvo – vėl patraukė pas dėdę Kretingon. Susirado darbą policijos raštinėje, tvarkydavęs visokius dokumentus, laiškus. Ir, turėjęs priėjimą prie dokumentų, sužinodavo, kada rengiamasi gaudyti vyrus darbams. Tad dviračiu parlėkdavęs namo ir perspėdavęs, kad šie pasislėptų – ne vienam žmogui taip pagelbėjęs. Ir ne vienas klasės draugas jam už tai vėliau dėkojo: nuo vokiečių pasprukęs, bet sovietų lageryje sėdėjęs Petras Statnickas sakydavo - jei ne Antanas, manęs jau gyvo nebebūtų.

Vokiečiams besitraukiant ir vis labiau prie Lietuvos artėjant frontui, A. Mončys nusprendė trauktis į Vakarus. Kalbino kartu ir šeimą važiuoti – jau ir data buvusi pasakyta.

„Tie žmonės, su kuriais Antanas gyveno, vėliau pasakojo, jog jis tądien vis mūsų laukė. Bet nesulaukė, ir išvažiavo dviračiu link vakarų. Vienas. Taip kaip stovi, praktiškai nieko nepasiėmęs. Kodėl mes neišvažiavom? Tėvelis niekaip negalėjo nuo tėviškės atsiplėšt. Nė už ką“, - atsidūsta B. Turauskienė.

(Bus daugiau)