Vaiduoklišką Palangos muziejų ramybę drumsčia tik didžiausi meno mylėtojai

Valstybėje, kurioje kultūra atsidūrusi podukros vietoje, o vartotojiškas požiūris užgožia dvasinius dalykus, naivu būtų tikėtis, kad kas nors greitai pasikeis. Juolab, Palangoje, kuri daugumai pramogautojų ir atostogautojų niekada nesisiejo su kultūra. Pasidomėti, kaip žiemą blyksi trys mažyčiai kurorto kultūros židiniai – Palangos Gintaro muziejus, Antano Mončio namai-muziejus ir daktaro Jono Šliūpo memorialinė sodyba -muziejus-paskatino skambutis į redakciją: „Visą žiemą A. Mončio muziejus neveikia, muziejai kurorte primena vaiduoklius. Ką juose veikia nuo šalčio į ragą sustirę darbuotojai?“... O kaip yra iš tikrųjų?

Muziejus nedirbo...

J. Šliūpo  memorialinė sodyba -muziejus yra Lietuvos Nacionalinio Muziejaus padalinys. Tokia muziejaus priklausomybė kutena mintį, kad muziejuje net ir žiemą vyksta kažkas nors „nacionalinio“. Man, jau beveik metus kurorte šylančiam kojas, pirmąkart pasiryžusiam praverti muziejaus duris, prie įėjimo į kiemą, dingteli nelaba mintis: „Kodėl atminimo lenta-paminklas daktarui J. Šliūpui pastatytas ne kieme prie namo, o už vartelių?“ Praėjusį trečiadienį, prieš pat tris, veltui klebenau muziejaus (kuris vėliau pasirodė nesąs muziejus duris!) – užrakinta. Kad „muziejus“ uždarytas, skelbė ir lentelė palangėje „uždaryta.“ Prisiminiau neseniai „Palangos tilto“ žurnalistei išsakytą daktaro J. Šliūpo sūnaus Vytauto priekaištą dėl dažniausiai nedirbančio muziejaus. Prieš savaitę iš Amerikos parvažiavęs ponas Vytautas norėjo užsukti ir į tėvo vardu pavadintą muziejų - jam buvo pranešta, jog pakeista ekspozicija. Tačiau negalėjo jos pamatyti, nes durys buvo užrakintos. „Ir taip ne pirmą kartą. Lietuvos nacionaliniam muziejui priklausantis padalinys dažnai sau leidžia nedirbti. Esu matęs, jog neįėjo į jį ir mokinių būrelis“, - apgailestaudamas kalbėjo V. Šliūpas.

Kad buvusio Palangos burmistro sūnus nėra patenkintas jo tėvo vardu pavadinto muziejaus veikla, patvirtino ir V. Šliūpo reikalų patikėtinis Palangoje, advokatas F. Užpelkis. „Ponas Vytautas mano, kad muziejaus veikla yra „užgesusi“, - sakė F. Užpelkis.

Žurnalistas blogai „tampė“ duris?

„Tikrai dirbau! Gal blogai duris „patampėte“?“ – ketvirtadienio priešpietį žurnalistą įtikinėjo „budinčia“ prisistačiusi Lidija Auželienė. Traukau pečiais – gal vaiduokliai laikė duris užrėmę, kad neįeičiau?

Muziejų mylėtojas, Kraštovaizdžio bičiulių klubo narys Zigmantas Dokšas taip pat skundėsi, kad, nuėjęs į muziejų vasario pabaigoje, nieko nepešė. „Varteliai buvo uždaryti, sniegas nenukastas, durys užrakintos. Jokio paaiškinimo, kodėl muziejus nedirba. Taip negalima“, - sakė Z. Dokšas. Atokiau nuo sodybos pastatytą paminklą J. Šliūpui jis vadina „nepagarba“. Apie savo potyrius lankant kurorto muziejus šviesus žmogus mielai dalijosi su žurnalistu. „Šią žiemą buvau nuėjęs ir į A. Mončio muziejų – ir bilietą gavau, o pavedžiojo po sales pati direktorė. Apskritai lyginant abu muziejus, akivaizdu, kad A. Mončio muziejuje vyksta daugiau renginių, daugiau reklamos apie jį yra. Tik šalta muziejuje buvo neįprastai. Maloniausia parodas, pristatymus Palangoje lankyti miesto bibliotekoje, o J. Šliūpo muziejus – kaip miręs“, - dalijosi muziejų lankymo įspūdžiais palangiškis. Jis prisipažino, kai buvęs jaunesnis, aplankęs net didžiausias parodų sales ir muziejus Niujorke ir Maskvoje.

Anot L. Auželienės, normalu, kad lankytojų žiemą sumažėja. „Po Naujųjų metų buvo keičiama ekspozicija, gal ir tai sutrukdė kai kam atvykti į muziejų“, - sakė moteris. Paklausta apie lankytojų skaičių, teigė, kad juos „tvarko“ kolegė, ir pridūrė, kad žiemą dažniausiai susilaukiama mokinių.

Žurnalistui L. Auželienė teigė, kad muziejuje be jos „pilnu etatu“ dar dirba muziejininkė, vedėja, sargai, valytoja. Ar ne per daug darbuotojų vaiduokliškame muziejuje? „Dėl visų etatų ir pinigų kalbėkite su vedėja“, - siūlė darbuotoja. Bet nei priešpiet, nei popiet su vedėja pasikalbėti nors telefonu nepavyko: „Vedėja darbo reikalais išvykusi, o mobilaus telefono numerio negaliu duoti, nes to nepageidauja vedėja“, - sakė L. Auželienė.

Pasirodo, sužinoti kiek mokesčių mokėtojams kainuoja J. Šliūpo muziejaus išlaikymas nėra taip paprasta. Lietuvos nacionalinio muziejaus buhalterė, nenorėjusi prisistatyti, teigė, kad „pinigai padaliniams atskirai neskirstomi – yra vienas nacionalinio muziejaus biudžetas“. O, anot jos, suskaičiuoti visas išlaidas J. Šliūpo muziejui užimtų „marias“ laiko. Lietuvos Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė sakė, kad muziejaus išlaikymas kainuoja „nedaug“, nes taupant lėšas neseniai buvo sumažintos jo darbuotojoms darbo valandų skaičius, nors muziejuje ir po „taupymo“ pluša trys darbuotojos.

Direktorė, iš pradžių nemaloniai nustebusi, kad žurnalistas negalėjo patekti į muziejų jo darbo metu, vėliau pati paskambinusi klausė, ar „nesumaišiau“ muziejaus su į muziejų panašiu V. Šliūpui priklausančiu mediniu nameliu, arčiausiai paminklo.

„Girdėjau, kad daug žmonių jis klaidina – muziejus Šliūpui yra dar giliau kiemelyje, už V. Šliūpo namo. Žinoma, nėra tai gerai. Tikimės, kai pasibaigs ginčai su kultūros paveldo departamentu dėl takelio į muziejų nutiesimo, kai pakabinsime rodyklę ir informacinę lentele, visiems bus paprasčiau patekti į muziejų“, - vylėsi B. Kulnytė.

Bet kaip kultūros ištroškusiam kurorto svečiui žinoti, kad arčiausiai paminklo esantis namukas su lentele „uždaryta“ net nėra muziejus, o tikrasis muziejus slepiasi giliau kieme, nors į jį nėra jokios informacinės rodyklės?!

 B. Kulnytė teigė, kad J. Šliūpo muziejus „netaiko“ tapti „didybės manija užsikrėtusiu muziejumi“. „Neseniai atnaujinome ekspoziciją, pradėjome rodyti filmukus apie J. Šliūpą“, - pasakojo direktorė. Anot jos,  J. Šliūpo sūnus tik mėgsta „skųstis“ tėvo vardu pavadintu muziejumi, nors už tėvo namą yra gavęs nemažai kompensacijos.

Savivaldybė atriekia šimtą tūkstančių litų...

A.Mončio namai-muziejus, pravėrus duris, dvelkia šaltuku. Antrame aukšte esančioje salėje, kur eksponuojami A. Mončio darbai, šaltukas dar pakenčiamas, pirmame aukšte, kur demonstruojamos akmens skulptūros, šaltis riečia į ragą. Mane pasitikusi direktorė Loreta Birutė Turauskaitė, vilkinti storasiūliu megztiniu, prisipažįsta, kad muziejus apšildomas elektriniais šildytuvais. „Kitomis žiemomis turėjome ir skolų kelis tūkstančius litų susikaupusių, grasino visai atjungti elektrą. Laimei, pavyko su elektros tinklais atsiskaityti. Taupome kaip išmanome“, - sakė direktorė. Ji teigia, kad muziejininkystės reglamentas numato, kad ekspozicijų salėse turi būti vidutinė temperatūra apie 18 laipsnių. „Dabar, ko gero, apie 10-12”,-sako ji. Galiu lažintis: pirmame aukšte ji yra vienaženklė...

Nors A.Mončio namai-muziejus yra viešoji įstaiga, bet yra finansuojama iš Palangos savivaldybės biudžeto. Anot direktorės, šiais metais muziejaus išlaikymui skirta 110 tūkstančių litų, pernai – dešimčia tūkstančių litų mažiau. Prieškriziniais laikais, pavyzdžiui, 2006-aisiais muziejus iš savivaldybės biudžeto gavo 140 tūkstančių litų. „Tiek užtenka išgyvenimui, bet ne vaisingai muziejaus veiklai. Pagal Kultūros ministerijos rekomendacijas tokiam muziejui normaliai funkcionuoti reikėtų apie 300 tūkstančių litų. Tuomet būtų galima, kaip numato ministerija, per metus įvykdyti 17 meno projektų. Mes jų įvykdome pagal savo galimybes kelis“, - sakė L. B. Turauskaitė.

Visus metus muziejuje triūsia septyni žmonės – direktorė, buhalterė, elektrikas, kiemsargis, valytoja, salės prižiūrėtojas, kasininkė. Kai kurie šių žmonių dirba ne visu etatu. Anot direktorės, „rimtame“ muziejuje, dar turėtų dirbti parodų kuratorė, projektų vadovas. „Aš sėdžiu ir rašau projektus dabar pati“, - sakė direktorė.

Geliant šalčiui kaulus, kirba mintis: „Ar nėra savivaldybei per didelė prabanga išlaikyti tokį būrį muziejaus darbuotojų žiemą, kai šaltą muziejų aplenkia ne tik kultūros mylėtojai, bet ir vaiduokliai?“

Bet L. B. Turauskaitė, tarsi nuspėdama tokią mano mintį, ją gena šalin: „Mes savo veikloje vadovaujamės Muziejų įstatymu. Jis – griežtas, aiškiai pasako, kokie darbuotojai turi dirbti – reikalavimai muziejams dideli“, - sako ji.

Palangiškiai nėra dideli muziejų mylėtojai?

Žiemą A. Mončio ekspozicija rodoma tik antrame muziejaus aukšte, pirmajame – ekspozicijos keičiamos. Matyt, esu meno neišmanėlis – bidzenant šaltomis ekspozicijų salėmis, neapleidžia mintis išspūdinti iš jų kuo greičiau. Laimei, tikrieji meno gerbėjai neboja nepatogumų ir net žiemą praveria A. Mončio namo-muziejaus duris. „Per žiemą, sausį ir vasarį, muziejų aplankė apie 120 žmonių. Žiemą per dieną sulaukiame įvairiai lankytojų: vieną dieną – galbūt vieną ar du, kitą dieną – dešimt ar daugiau“, - sako direktorė. Krebžda mintis: jeigu įskaičiuoti ir apsilankiusias mokyklinukų klases, kuriems galbūt ėjimas į muziejų yra privaloma meninio lavinimo dalis, tai yra labai mažai.

Muziejai ieško naujų būdų, kaip išgyventi ir, svarbiausia, atlikti savo kultūrinę misiją – daugelio muziejaus ekspozicijas galima pamatyti ir internete. Tokį puslapį turi ir A. Mončio muziejus. „Mūsų svetainė yra vis labiau lankoma“, - džiaugėsi direktorė. Bėda, ko gero, viena – paspoksojimas į ekspozicijas internete nekainuoja, o muziejui reikia kaip nors išsiversti...

„Muziejus nėra masinio apsilankymo vieta. Tie lankytojai, kurie vasarą ar žiemą, atvažiavę į Palangą, užsuka ir į muziejų, kaip taisyklė, yra aukštesnio intelekto, tikri meno mylėtojai. Mūsų parodomis, galbūt daug kam atrodys netikėta, labai domisi A. Mončio kūrybos mylėtojai užsienyje. Nemaža dalis lankytojų – iš įvairių Vilniaus meno sluoksnių. Palangiškiai tikrai nėra pagrindinė muziejaus lankytojų dalis“, - sako L. B. Turauskaitė. Ji-muziejaus veteranė: dirba jame nuo pat įkūrimo.

Susilaukia daugiausiai lankytojų

Be abejonės, viena kurorto didžiausių įdomybių ir miesto simbolių – Gintaro muziejus. Bet žiemą ir jame dažnai yra daugiau darbuotojų nei lankytojų. „Vakar (trečiadienį – aut.) muziejuje apsilankė septyni lankytojai, užvakar (antradienį –aut.) – 19. Sulaukiame nemažai mokinukų grupių“, - „Palangos tiltui“ sakė vedėja Vilija Macienė. Žiemą muziejuje dirba 21 darbuotojas: ekspozicijų sargai, valytoja, kasininkė, keturios budėtojos, dvi muziejininkės, elektrikas, kiemsargiai, administracija...Visi dirba visu etatu. Vasarą darbuotojų muziejuje – dar daugiau. „Mūsų didelis muziejus, todėl daug ir darbuotojų“, - sakė vedėja.

Gintaro muziejus jau ruošiasi sezonui – jame vis dar vyksta remontas, keičiamos ekspozicijos.

Kaip sakė „Palangos tiltui“ muziejaus vyriausioji muziejininkė Regina Makauskienė gegužės viduryje antrame aukšte bus atidaryta nauja gintaro dirbinių ekspozicija, o pirmame – dvaro rūmų interjero ekspozicija. „Dabar darome mini muziejų pirmame aukšte – žiemą muziejaus lankytojai gali išvysti tik jo koncentruotą ekspoziciją. Sumažinome bilietų kainą – suaugusiajam bilietas žiemą kainuoja dabar tik keturis litus“, - sakė R. Makauskienė. Ar nėra didelė prabanga mini ekspozicijai aptarnauti laikyti 21 darbuotoją? „Ne, dalies darbuotojų žiemą neatsisakome – vykstant remontui patys darbuotojai viską valo, šveičia“, - sakė vyriausioji muziejininkė.

Lietuvos Dailės Muziejaus, kuriam kaip padalinys priklauso Palangos Gintaro muziejus, direktorius Romualdas Budrys „Palangos tiltui“ sakė, kad Gintaro muziejus yra labiausiai lankomas iš visų Dailės Muziejaus padalinių. „Tokiame panašiame muziejuje užsienyje dirba keliskart daugiau žmonių. Mes dirbame pagal savo galimybes“, - sakė R. Budrys.