Mončio namai-muziejus – ne vien „registrinė“ kultūros vertybė

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 50, 51, 56)

Šių metų liepos 10 dieną sukako 15 metų, kai Palangoje, pastate, kurio adresas – S. Daukanto g. 16, duris atvėrė Antano Mončio namai-muziejus. Būtent tą dieną čia oficialiai atidaryta nuolatinė šio menininko kūrinių ekspozicija, kuri pati yra verta kultūros vertybės statuso. O 2010-ųjų sausį pastatas, kuriame įsikūrė A. Mončio namai – muziejus įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Buvo apraudotas...

Vokiečiams besitraukiant ir prie Lietuvos artėjant frontui, A. Mončys nusprendė trauktis į Vakarus. Kalbino kartu ir šeimą važiuoti – jau ir data buvusi pasakyta.

„Tie žmonės, su kuriais Antanas gyveno, vėliau pasakojo, jog jis tądien vis mūsų laukė. Bet nesulaukė, ir išvažiavo dviračiu link vakarų. Vienas. Taip kaip stovi, praktiškai nieko nepasiėmęs. Kodėl mes neišvažiavom? Tėvelis niekaip negalėjo nuo tėviškės atsiplėšt. Nė už ką“, - atsidūsta skulptoriaus sesuo Birutė Turauskienė.

Bėgantys metai vis labiau tirpdė viltį, kad Antanas gyvas. Pasak B. Turauskienės, ir tėveliai, ir seserys buvo jį jau apraudojusios.

„Tais tarybiniai metais dauguma tų, kurie norėdavo sužinoti tikras, ne tarybine propaganda persunktas žinias apie tai, kas vyksta pasaulyje, klausydavosi radijo stoties „Amerikos balsas“. Ir tėveliai pasiklausydavo, nors kartais sunku ką ir girdėt būdavo, taip transliacijos traškėdavo ir blerbdavo. Ir staiga vienos laidos metu mama išgirdo žinią, kad skulptorius Antanas Mončys padarė Kryžiaus kelius vienoje Prancūzijos bažnyčių“, - prisimena ponia Birutė.

Beje, kaip vėliau paaiškėjo, 1952 m. kurdamas Kryžiaus kelio skulptūras bei kūrinį „Kelių madona“ Šv.Marcelijaus bažnyčioje Laone A. Mončys prisiminė ir dėdės Jono išdrožtą motinai dovanotą verpstę bei smeigtuką verpalų kuodeliui su grandinėle - jų motyvas, o ir verpiančios motinos vaizdas atgimė bažnyčiai sukurtuose darbuose.

Susirašinėjo kitomis pavardėmis

Tačiau ar tas Antanas Mončys iš tikrųjų apraudotasis Otusis? Juolab kad jis juk buvo architektūrą pradėjęs ir toliau ketinęs studijuoti, o ne skulptoriumi tapti. Nors potraukį skulptūrai, kaip ir piešimui, tapybai, drožinėjimui turėjęs nuo pat mažų dienų.

„Koks buvo džiaugsmas ir rūpestis, kaip jį susirasti. Tuo metu aš dirbau Juodupėnų kaimo mokykloje, kartu dirbo iš Panevėžio kilusi mokytoja Danutė Janonytė. Su ja ne tik sutardavom, bet ir pasitikėjom viena kita. Tiek pasitikėjom, kad ji buvo prasitarusi, jog Amerikoje gyvena jos sesuo su broliu, o ji laikas nuo laiko su jais laiškais susirašinėja. Tad ir paprašėm, kad ji parašytų į Ameriką ir padėtų mums kaip nors išsiaiškinti, ar Prancūzijoje gyvenantis skulptorius Mončys yra mūsų Antanas“, - prisimena B. Turauskienė.

Mokytojos D. Janonytės giminės į Prancūzijos spaudą nusiuntė skelbimą, jog prašo atsiliepti Antaną Mončį.

„Tą skelbimą pamatė brolio draugas profesorius Algirdas Julius Greimas. Jis ir pasakė Antanui, kuris parašė į Ameriką, o jau iš ten giminės adresą persiuntė savo seseriai, kuri perdavė mums. Tada ir parašiau pirmąjį laišką broliui – žinia, nes savo pavarde. Juk tais laikais anketose privalėdavome nurodyti, ar turime giminių užsienyje. Jei turėjai, jau įtartinas valdžiai buvai. Jis atsakė irgi ne savo pavarde – pirmąjį laišką pasirašė Žano vardu. Nemoku apsakyti, kiek džiaugsmo buvo mums visiems, ypač mamai, kai sužinojome, kad Antanas išties gyvas“,- pasakoja skulptoriaus sesuo.

Ir priduria: „Žinoma, tais laikais nieko daug vienas kitam parašyti negalėdavom. Ką jis rašydavo? Tarkim, kad vadovauja lietuvių tautinio šokių rateliui, ir pats šoka, kad žmona prancūzė, bet taip pat pasisiūdino tautiškus rūbus ir irgi kartu tam rately šoka. Apie sūnų parašė, dar šį tą, o daugiau juk nieko ir neparašysi, nepaatvirausi“.

Susitiko po beveik keturių dešimtmečių

Tik beveik po keturių dešimtmečių, prabėgusių po A. Mončio pasitraukimo į Vakarus, kai Tarybų Sąjungoje prasidėjo šioks toks „atšilimas“, B. Turauskienė pagaliau susitiko su broliu.

„1982 metais nuvažiavau pas Antaną į Prancūziją, į Paryžių. Kelionė labai sudėtinga buvo: jau vien dėl vizos dukart reikėjo į Maskvą važiuoti, ir į Vilnių ne vieną kartą. Važiavau irgi iš Maskvos, dvi paras truko kelionė traukiniu iki Paryžiaus.

Prieš kelionę sesuo susiskambino su broliu, papasakojo, kada traukinys atvažiuoja ir kaip ji bus apsirengusi. O kaip kitaip atpažins, kai tiek dešimtmečių nesimatyta?

„Lyg tyčia traukinys vėlavo net tris valandas – buvo Paryžiaus geležinkeliečių streikas. Tai jis manęs tiek laiko stoty pralaukė. O man neramu, juolab kad traukiniui Paryžių pasiekus vagone dviese belikom – kiti keleiviai pakeliui išlipo. Žiūriu – pareina toks senukas, maža mergyte, mat jauniausią dukrytę Sabiną buvo pasiėmęs, vedinas. Pasirodo – Antanas... Jis irgi žiūri...“, - prisimena ponia Birutė.

Skulptorius gyveno Paryžiaus centre, gana kukliame bute, kurį pats ir susiremontavęs buvo. Ten ir kalbėdavosi tiek laiko nesimatę artimieji – iki pat paryčių.

Karo ir pokario vargai

„Visi sakydavo, kad Antanas mažakalbis. Bet jau mudu kaip kalbėdavomės - žiūrim, kad jau aušti pradeda. Tada apie visus vargus ir papasakojo – nuo pat to meto, kai peržengė Vokietijos sieną ir per ją keliavo: peralkęs, pervargęs, aplink bombarduoja... Nakvoti niekur nėr – užeis kaime į kokį kiemą, šeimininkai šunis paleidžia. Ir, kaip brolis pasakojo, tokia Vokietija buvo biedna palikusi, kad, sako, užeini į kokią valgyklą, o ten viralas iš pašarinių burokų išvirtas, ir viskas“, - pamena brolio pasakojimus sesuo.

Bet – rankų nenuleido. Sužinojo, kad yra įkurta Meno ir amatų mokykla Freiburge, ten susibūrė ir daugiau lietuvių, kuriuos sukvietė skulptorius V. K. Jonynas, tad pradėjo joje mokytis. Buvo ten ir šokių ansamblis, kuriame jis dalyvavo.

„Dar iš tų laikų Antanas pasakojo, kad iš to šokių ratelio buvo atrinkti du vyrai šokti gubernatoriaus priėmimuose. Nes nekas per karą ir po jo ir Vokietijoje buvo su vyriais, tad, kad damos pokyliuose nenuobodžiautų, buvo samdomi kavalieriai, turėję jas šokdinti. Tai pasakojo: paima iš stovyklos, kur pabėgėliai gyveno, atveža ten, kur balius numatytas, frakais aprengia. Ir šokdina ponias garžūs frakuoti jaunikaičiai. O po baliaus – atgal į savo „skuduriukus“ tekdavo persirengti. Beje, yra nuotraukų iš tų šokių, o vienoje jų – ir Monako princas kartu nusifotografavęs“, - pasakoja B. Turauskienė.

Annette ir Antanas

Būtent tuose šokiuose užsimezgė pirmoji rimta būsimojo skulptoriaus meilės istorija - įsimylėjo viena iš tų šokdintųjų aukštuomenės merginų – Freiburgo prancūziškosios dalies gubernatoriaus Pierre Pène dukra Annette – Antaną.

Beje, pernai A. Mončio namuose-muziejuje vyko paroda „Pène šeimos ir Antano Mončio ryšiai

(nuo 1945 m. iki šių dienų)“, kurios anotacijoje rašyta: „Pène šeima susijusi su Freiburgo meno ir amatų mokykla, kuriai vadovavo V. K. Jonynas. Pierre Pène, būdamas Freiburgo prancūziškosios dalies gubernatoriumi, davė leidimą mokyklai steigti, ją globojo, be to, P. Pène dukra Annette šioje mokykloje lankė keramikos ir audimo skyrių, o kartu su seserimi Florence jos parūpindavo studentams, kurių tarp kurių buvo ir A. Mončys, pirštines, šalikus, kad palengvintų išsekusių, sušalusių Freiburge atsidūrusiųjų išgyvenimo sąlygas. P. Pène rengdavo priėmimus, kuriuose dalyvaudavo tokios garsenybės kaip kvantinės mechanikos tėvas, fizikas Max Planck, muzikai Igor Stravinsky ir Olivier Messiaen, aktoriai Žanas Marė (Jean Marais) ir Philippe Noiret, rašytojai Verkoras ir Žoržas Bernanosas, tėvas Bluckberger, princai ir princesės, vyskupai, generolai, ministrai, dailininkai ir daugybė kitų. Tačiau jaunosioms gubernatoriaus dukroms Florencei ir Annettei didesnį malonumą teikdavo tėvų rengiami šokių baliai Umkirch pilyje, į kuriuos būdavo kviečiamas ir A. Mončys. Skulptorius pasakojo, kad baliams būdavo specialiai išnuomojamas kostiumas, o pasibaigus šokiams - grąžinamas, ne kartą į pilį juos atveždavo automobiliu Mercedes, priklausiusiu Hitleriui. Tai vyko 1945-1949 m.“

(Bus daugiau)