A. Mončio namai-muziejus – ne vien „registrinė“ kultūros vertybė

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 50, 51, 56, 57, 58, 59)

Šių metų liepos 10 dieną sukako 15 metų, kai Palangoje, pastate, kurio adresas – S. Daukanto g. 16, duris atvėrė Antano Mončio namai-muziejus. Būtent tą dieną čia oficialiai atidaryta nuolatinė šio menininko kūrinių ekspozicija, kuri pati yra verta kultūros vertybės statuso. O 2010-ųjų sausį pastatas, kuriame įsikūrė Antano Mončio namai-muziejus įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Kūrė iš įvairių medžiagų

Nors A. Mončys kūrė skulptūras iš pačių įvairiausių medžiagų, ne taip, kaip kiti skulptoriai, dažnai apsiribojantys ar tik medžiu, tik akmeniu ar metalu, pasak jo sesers B. Turauskienės ir dukterėčios L. Turauskaitės, medis jam buvo viskas.

„Jis sakydavo: „Aš prailginu medžio gyvenimą. Nes jis, nuvirtęs, juk sudūlėtų...“, – prisimena L. Turauskaitė.

O B. Turauskienė priduria, jog labiausiai Prancūzijoje Antanas ilgėdavosi ąžuolo: skaptuoti jį, kurti ąžuolines skulptūras. O Prancūzijoj, žinia, su ąžuolais nekas. Tad kai buvo atvažiavęs į Lietuvą ir kūrė planus čia grįžti, sakydavęs, kad atsigaus jo širdis dirbant su lietuvišku ąžuolu. Ir – lietuvišku akmeniu.

Iš kur gi Paryžiuje gyvenęs skulptorius gaudavo medžiagos savo kūriniams?

„Antano draugai pasakojo: pamatys kur nuvirtusį didelį medį, ir skambina jam: „Antanai, radom tau medį“. Taip ir „Motinai“ medis atsirado, iš jo bičiulio Pjero miško“, – prisimena B. Turauskienė.

Beje, to paties bičiulio Pjero tėvas turėjo alebastro kasyklas. Tačiau jose žuvo žmogus, ir savininkas kasyklas uždarė. Bet pasakė: „Antanai, jeigu tau reikia, tu gali važiuoti, kasti ir naudoti alebastrą savo darbams.

„Kitas klausimas – iš kur jis švino gaudavo. Kurdavo skulptūras ir iš jo. Net apsinuodijęs buvo“, – sako B. Turauskienė.

Beje, viena iš tokių švininių skulptūrų, 1953 m. sukurta nedidelė grakšti moters figūrėlė, yra muziejuje. Ir, kaip juokauja jo direktorė L. Turauskaitė, kartais kokiems piktesniems vyriškiams pasiūloma ją pakelti. Bet – sunkiai susitvarko, mažai atsiranda sugebančių figūrėlę pakelti.

Pirmoji ir vienintelė kelionė

Lietuvoje A. Mončys apsilankė tik vieną kartą – 1989-aisiais, per Atgimimą. Ir, kaip pasakojo B. Turauskienė, sakėsi, jog jaučiasi lyg pakylėtas nuo žemės. Juolab, kad dar suspėjo su mama susitikti. Tėvelis gi jau buvo iškeliavęs Anapilin...

„Anuomet, kadangi nors Atgimimas jau buvo prasidėjęs, bet tarybiniai laikai dar nebuvo pasibaigę, tad atvykusiems iš Vakarų vieną savaitę būtinai reikėjo Vilniuje prabūti, paskui jau leido važiuoti pas gimines. Tada jau atvažiavo pas mus, į Palangą“, – sakė skulptoriaus sesuo.

Pirmiausia A. Mončys su artimaisiais aplankė Kretingą. Apėjo, išvažinėjo visas brangias vietas – gimnaziją, vienuolyną, tėviškę. Vienuolyno, kuriame dar tebebuvo muziejus, celės jam net padvelkė anų laikų kvapais.

„Nuėjome į Žiemos sodą, sako: viskas kaip buvę, tik nebėra didžiosios palmės. Prisiminė: kai buvo čia atėję su mokytoja, grafas liepęs į baseiną paleisti vandenį“, – prisimena B. Turauskienė.

Apsilankymas tėviškėje buvęs itin skausmingas: melioracija nukeldino visas sodybas – kaimas lyg nušluotas.

„O tėviškė – ką tėviškė. Tuščias laukas belikęs. Nuvažiavo, atsistojo ir stovėjo kurį laiką. Kaip sustingęs... Ašaros tik nuriedėjo. Be žodžių...“ – tyliai pasakojo sesuo.

Aplankė Plokščių ąžuolą, kur vaikystėje savaitgalius mėgę leisti su visa šeima. Grūšlaukės kapines, kur ilsėjosi tėvas.

„Kapinėse brolis pasakė: ir aš čia norėsiu ilsėtis. Pats dar spėjo suprojektuoti antkapinį paminklą. Atviravo, kad nesisekė: kiek tų antkapių žmonėms esu sukūręs, o tėveliui – negaliu, sakė jis. Tėvai tarpusavyje nuostabiai sugyveno: vos susės kartu, tuoj rankomis susikabindavo. Todėl viršum kapo ir iškilo dvi susikabinusios rankos“, – sakė B. Turauskienė.

Sužavėjo Palanga

Ir skulptoriaus sesuo, ir jo dukterėčia sako, jog A. Mončiui labai patikusi Palanga. Jis ja tiesiog susižavėjo – ir jos ramybe, ir čia tvyrančia nuotaika. Be to, ir sveikatą čia pasitaisęs: tada visu pajėgumu veikusios garsiosios purvo gydyklos, ir Loreta vesdavusi jį į įvairias procedūras. „Palanga man grąžino kojas“, – juokaudavęs A. Mončys.

L. Turauskaitė tuo metu dirbo vadinamojoje susivienijimo „Jūratė“ bibliotekoje, kuri tuomet veikė dabartinėse Antano Mončio namų-muziejaus patalpose. Ir skulptorius, pasivaikščiojęs po Palangą, vis užeidavo pas ją. Ta vieta – ir pastatas, jo patalpos, ir pati aplinka jam labai patikusi. „Kai jau nusprendė Lietuvai padovanoti savo darbus, parašė Loretai: „Jeigu būtų galima tame pastate darbus eksponuoti, būčiau kaip pas poną Dievą užantyje“, – prisimena B. Turauskienė.

Tada, kai 1989-aisiais A. Mončys viešėjo Palangoje ir lankydavosi pastate S. Daukanto gatvėje, kalbų apie darbų dovanojimą dar nebuvo. Bet dar Lietuvoje būdamas jis pasakęs, kad: „Netrukus mano darbai čia atvažiuos“. Kur tas „čia“ – dar niekas nežinojo.

(Bus daugiau)