A. Mončio namai-muziejus – ne vien „registrinė“ kultūros vertybė

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 50, 51, 56, 57, 58)

Šių metų liepos 10 dieną sukako 15 metų, kai Palangoje, pastate, kurio adresas – S. Daukanto g. 16, duris atvėrė Antano Mončio namai-muziejus. Būtent tą dieną čia oficialiai atidaryta nuolatinė šio menininko kūrinių ekspozicija, kuri pati yra verta kultūros vertybės statuso. O 2010-ųjų sausį pastatas, kuriame įsikūrė Antano Mončio namai-muziejus, įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Pirma studija – vienuolyno rūsyje

A. Mončys Paryžiuje mokėsi pas garsųjį Osipą Zadkine „Didžiosios lūšnos akademijoje“. Tačiau, kaip pasakojo skulptoriaus dukterėčia, A. Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Birutė Turauskaitė, vienu metu jis buvo metęs studijas.

„Jis labai nemėgdavo, kai buvo varžoma jo kūrybos laisvė, nemėgo diktato, tuo tarpu studijų metu jam buvo pradėta diktuoti ką daryti ir kaip daryti. Gavęs pagrindus, jis tiesiog pradėjo lankytis Luvre, kituose muziejuose bei galerijose, bendravo su menininkais ir tokiu būdu pasiėmė tai, kas jam priimtina. Tačiau vis dėlto vėliau baigė studijas pas O. Zadkine, ir, gavęs studijų vadovo rekomendacijas, toliau pradėjo dirbti savarankiškai. Paskui jis kūrė kartu su tokiais pasaulinio garso menininkais kaip Marku Šagalu (Marc Chagall), broliais Jan ir Joël Marteliais. Jie visi kartu atkūrė chimeras Metz‘o katedroje“, – pasakojo ji.

Pirmosios A. Mončio dirbtuvės, kuriose jis dirbo labai daug laiko, buvo vienuolyno rūsyje. Kaip pasakojo L. Turauskaitė, į jas buvo galima patekti tik pro langą. Medžiagas irgi pro langą pristatydavo...

„Menotyrininkė Nijolė Tumėnienė, kuri lankėsi pas A. Mončį Paryžiuje, dar ir dabar atsimena, kaip ji buvo nustebus, kai į dirbtuves reikėjo pro langą lipti. Bet nieko – ir ji įlipo, ir visi kiti įlipdavo. Ir visiems buvo gerai, juolab, kad atmosfera dirbtuvėje būdavusi išties puiki“, – šypsosi skulptoriaus dukterėčia.

Ir kūrė, ir dėstė

Vėliau A. Mončys buvo pakviestas dėstyti tarptautiniame Paryžiaus Cité universitete. Ten jis įkūrė skulptūros skyrių, kuriam ir vadovavo.

„Už tai, kad jis nemokamai dėstė, jam buvo suteiktos dirbtuvės. Ten jau buvo ir šviesiau, ir įėjimas nebe per langą, – vėl nusišypso L. Turauskaitė. – Studentų turėjo labai daug, ir jie be galo jį mylėjo“.

1982-aisiais pirmąkart pas brolį viešėjusi Birutė Turauskienė lankėsi toje dirbtuvėje.

„Didelė buvo dirbtuvė, o šeštadieniais – pilna žmonių iš viso pasaulio. Į tobulinimosi kursus pas Antaną rinkdavosi tiek skulptoriai profesionalai, tiek mėgėjai. Ne tik iš Prancūzijos suvažiuodavo, bet iš visos Europos, ir iš Amerikos, ir iš Australijos. Labai draugiška, smagi atmosfera ten buvo“, – prisimena skulptoriaus sesuo.

Dėstė A. Mončys ne tik Cité universitete – su laiku pradėjo jį kviesti į kitas šalis, visų pirma – į Vokietiją.

„Ten jis turėjo vieną mecenatę, labai stambią verslininkę vokietę, kuri sumanė įkurti vasaros akademiją Vokietijoje. O skulptūros sekcijai vadovauti pasikvietė A. Mončį. Jis ten būdamas sukūrė nemažai darbų – turėdavo laisvo laiko tarp tų visų užsiėmimų su skulptoriais. Beje, Vokietiją jis vertino kaip labai turtingą valstybę, ir turinčią daug meno, ir skiriančią menui ypač daug dėmesio. Toji akademija veikė iki pat jo mirties“, – apie, anot paties skulptoriaus, vokiškąjį periodą trumpai papasakojo L. Turauskaitė. 

Daug būta tų vasaros akademijų, į kurias dėstyti skulptūros kviesdavo A. Mončį. Tarp jų – ir UNESCO vasaros skulptūros akademija Tryre.

Puikus skulptorius, nekoks vadybininkas...

„Dirbo Antanas labai daug. Ir dabar vis dar atsiranda Prancūzijoje žmonių, kolekcionierių, kurie, pasirodo, turi jo kūrinių. Vis galvoju: kaip jis spėjo tiek daug visko padaryti? Begalinis darbštumas Antano buvo...“, – pasakoja B. Turauskienė.

Tačiau reto talento ir išskirtinio darbštumo skulptorius, kaip pripažįsta ir jo sesuo, ir dukterėčia, vadybininkas buvęs nekoks.

„Savo kūrybos „pramušinėjimu“ jis neužsiimdavo. Daug kam tai buvo nesuprantama, tačiau tuo pačiu daug kas buvo tokios nuomonės, kad taip ilgiau nebegalima, kad kažkas turi užsiimti jo parodų organizavimu. Ir tokių žmonių atsirado, pradedant draugais, kurie gyveno JAV, pavyzdžiui, Stasys Goštautas, Vytautas Gedgaudas. Jie pradėjo intensyviai organizuoti skulptoriaus darbų parodas Niujorke, Klivlende, Bostone ir t.t., pradėjo keliauti po visą pasaulį. A. Mončiui bereikėdavo tik kūrinius joms atrinkti. Tad nenukentėjo jo kūryba nuo to, kad jis buvo nekoks savo parodų rengėjas“, – sako L. Turauskaitė.

Pasak jos, tiek menotyrininkai, tiek galerijų savininkai, kai pamatė kokią jėgą valdo A. Mončys, o jo niekur kaip ir nėra, jis savęs „nestumia“, bandė jį įtikinti kurti pagal užsakymus.

„Bandė suvilioti jį labai gerais pasiūlymais, bet kėlė sąlygas: kuriama turi būti pardavimui, komercijai. Tokiai kūrybai skatinti buvo pasitelkiamos vilionės parodas rengti pačiose prestižiškiausiose galerijose, nepaisant to, A. Mončys su malonumu sutiko dalyvauti parodose, tokiose kaip O. Rodeno muziejuje, Eifelio bokšte (paroda „Europos vizija“) ir kitose“, – kalbėjo skulptoriaus dukterėčia.

„Aš prailginu medžio gyvenimą...“

„Mes daug kalbėdavom, bet dar daugiau temų buvome atidėję ateičiai, kai jis grįš čia, į Lietuvą, ir tada būtų buvę mūsų pokalbių tęsiniai, – paklausta, ar yra kalbėjusi su dėde apie tai, kaip jis pasinėrė būtent į skulptūrą, sakė L. Turauskaitė. – Bet, aišku, skulptūra jam buvo viskas. Be skulptūros jis nebūtų galėjęs, jis tiesiog buvo skulptorius. Net kai žiūri tiek į jo koliažus, tiek į piešinius, grafiką ar gofro meno kūrinius, net į papuošalus, kuriuos jis irgi, pasirodo, kurdavo, aiškiai matyti: tai yra skulptoriaus darbas tiek erdvinais, tiek kitais sprendimais“.

Pasak L. Turauskaitės, A. Mončys  labai atsakingai žiūrėdavo į tai, ką jis kuria, ką jis daro: „Falšo čia nėra“.

O ar neteko skulptoriaus klausti: kaip gimsta patys sumanymai, kaip jis pamatydavo, kokiu būdu iš vientiso medžio kamieno be jokių sudūrimų, sujungimų, suklijavimų „išnerti“ ažūrinius lenciūgus?

„Atsimenu, jis yra sakęs, kad pačiam yra labai įdomu: nes jis, kai pradeda, iš tikrųjų iki galo nežino, koks bus rezultatas. Sakydavo: „Turiu idėją, bet kaip ji išsirutulios, išsiskaptuos – nežinau“, – prisiminė pašnekovė.

Ir dabar žmonės, kurie, ateidami jau žino ar sužino atėję į muziejų, kad skulptūros iš vieno medžio gabalo, itin įdėmiai apžiūrinėja: ar iš tikrųjų taip, ar nėra kokio sudūrimo, suklijavimo. Taip, yra dviejose vietose skulptūros suklijuotos, nes medis kartais skyla. „Motina“, kai buvo rengiamasi ją pargabenti, taip pat įtrūkimo vietoje skarda sutvirtinta – kad bevežant dar daugiau neskiltų.

Beje, L. Turauskaitės paminėtoji skulptūra „Motina“ savo laiku buvo dingusi. Kaip sakė šviesios atminties Lietuvos ambasadorė prie UNESCO Ugnė Karvelis, kuri daug prisidėjo prie to, kad A. Mončio kūriniai pasiektų Lietuvą ir kuriamą muziejų, „tokia didžiulė „Motina“, ir sugebėjo Prancūzijoje pradingti...“

Nors A. Mončys kūrė skulptūras iš pačių įvairiausių medžiagų, pasak jo sesers ir dukterėčios, medis jam buvo viskas.

„Jis sakydavo: „Aš prailginu medžio gyvenimą. Nes jis, nuvirtęs, juk sudūlėtų...“, – prisimena L. Turauskaitė.

O B. Turauskienė priduria, jog labiausiai Prancūzijoje Antanas ilgėdavosi ąžuolo: skaptuoti jį, kurti ąžuolines skulptūras. O Prancūzijoj, žinia, su ąžuolais nekas. Tad kai buvo atvažiavęs į Lietuvą ir kūrė planus čia grįžti, sakydavęs, kad atsigaus jo širdis dirbant su lietuvišku ąžuolu. Vilniaus dailės akademija skulptorių kvietėsi dėstyti skulptūrą.

„Antano draugai pasakojo: pamatys kur nuvirtusį didelį medį, ir skambina jam: „Antanai, radom tau medį“. Taip ir „Motinai“ medis atsirado, iš jo bičiulio Pjero miško“, – prisimena B. Turauskienė.

(Bus daugiau)