Dailininkas A. Žmuidzinavičius kūrė F. Tiškevičiaus statytame name

Pasivaikščiokime po Tiškevičių laikų Palangą

Liepos 6 dieną Palangoje startavo interaktyvus pažintinis turas „Tiškevičių bulvaras“, pristatantis miesto svečiams ir patiems palangiškiams 20 objektų, ne tik puošiančių kurortą nuo grafų Tiškevičių laikų ir pripažintų saugotinomis kultūros vertybėmis, bet ir tokių, kurie iki mūsų dienų neišliko. Šis projektas – lyg įžanga į rugsėjo viduryje organizuojamus Europos paveldo dienų renginius, kurių tema „Grafų Tiškevičių epochos ženklai Palangoje“.

A. Žmuidzinavičiaus
namas
Nuo tilto į jūrą pro pirmąjį Palangoje suvaidintą lietuvišką spektaklį Antano Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ įamžinančią Regimanto Midvikio sukurtąją granitinę stelą kiek paėjėję J. Basanavičiaus gatve miesto centro link kairėje pusėje pamatysite J. Basanavičiaus gatvėje stovintį 42 numeriu pažymėtą namą, kuris dažniausiai vadinamas Antano Žmuidzinavičiaus namu. Būtent šiame grafo Felikso Tiškevičiaus XX a. pradžioje statytame ir jam priklausiusiame name vasarodavo ir kurdavo lietuvių dailės patriarchas.
Interaktyviojo pažintinio turo rengėjai taip pristato šią „Tiškevičių bulvaro“ stotelę, pavadintą „Antano Žmuidzinavičiaus namas“: „šį namą XX a. pr. šalia Ronžės upelio įkurdino grafas Feliksas. 1949-1966 m. name vasarojo ir kūrė vienas žymiausių XX a. lietuvių dailininkų Antanas Žmuidzinavičius, kartais pasirašydavęs Antano Žemaičio slapyvardžiu. Iš viso dailininkas nutapė apie 2000 paveikslų ir didžioji jų dalis gimė būtent šioje medinėje viloje, kur jo paties projekto pagrindu buvo pristatyta mansarda ir įrengta dirbtuvė“.

Sukūrė 2 tūkst. paveikslų
Antano Žmuidzinavičiaus (1876-1966) vardas siejamas ne tik su svarbiais XX a. pradžios Lietuvos istorijos įvykiais, tautinių simbolių įtvirtinimu, muziejine veikla, bet ir Lietuvos tapybos raida. A. Žmuidzinavičius yra sukūręs apie 2 tūkst. įvairių technikų, žanrų, temų kūrinių, o jo kūrybos ašis – peizažinė tapyba, kuriai būdingas romantiškas, lyriškas gamtovaizdžio perteikimas, realistinė vaizdo traktuotė, siekis idealizuoti, pabrėžti gimtojo krašto gamtos grožį. Nemažą A. Žmuidzinavičiaus kūrybos dalį sudaro Lietuvos pajūrio peizažai.
Tinklapio grazitumano.lt puslapyje, skirtame žymiajam dailininkui, rašoma: „A. Žmuidzinavičius gimė 1876 m. spalio mėn. 31 dieną Seirijų miestelyje, nusidriekusiame tarp dviejų ežerų, apjuostame smėlėtų kalvų ir nedidelių pušynėlių. Būsimojo dailininko tėvai buvo valstiečiai, kurie nederlingoje žemėje išauginta duona ir grikiais vos išmaitino gausią šeimą. Šeimoje buvo vienuolika vaikų, tačiau išaugo tik penki: dvi dukros ir trys sūnūs. Vaikystėje Antanui teko patirti varganą piemens dalią. Motinos liūdnos dainos, vyresniųjų seserų raštuoti audiniai, o ypač nuostabūs tėviškės gamtovaizdžiai puoselėjo jautraus berniuko sieloje meninius polinkius“.
 

Daugiausiai tapydavo
Palangoje
1894 metais A. Žmuidzinavičius baigė Veiverių mokytojų seminariją ir keletą metų mokytojavo Lenkijoje, Lomžos gubernijoje. Nuo pat vaikystės mėgęs piešti, jaunasis mokytojas tvirtai apsisprendė tapti dailininku ir persikėlė į Varšuvą, kur laisvalaikiu mokėsi privačioje J. Zolotariovo piešimo mokykloje. Graži dzūkų krašto gamta, turtinga liaudies kūryba turėjo poveikio meniniams jaunuolio polinkiams. Motyvus peizažams ėmė iš gražių ir būdingų Lietuvos gamtos kampelių, mėgo tapyti upių, ežerų, pajūrio vaizdus, apgaubdamas juos lyrine nuotaika. Yra sukūręs liaudies gyvenimą vaizduojančių kompozicijų, portretų.
Gamta ir žmogus – pagrindinė daugelio A. Žmuidzinavičiaus paveikslų tema. Jo gamtovaizdžiai kupini lyrikos ir ramybės. Tai plačios laukų panoramos, tviskantieji ežerai, tylios, ramios pušys bei lėtai tekančio Nemuno pakrantės. Nors A. Žmuidzinavičiui geriausiai sekėsi peizažai, tačiau jis nevengė portretų ir žanrinės tematikos.
Daugiausia paveikslų nutapė medinėje vieno aukšto viloje Palangoje, kur leisdavo savo atostogas. Vila buvo statyta XX a. pr. 1948-1949 m. pagal A. Žmuidzinavičiaus projektą pristatyta mansarda, kurioje buvo įrengta jo dirbtuvė.
Palangą dailininkas įamžino peizažuose „Prie baltųjų kopų“, „Palangos smiltynuose“, „Palangos pajūris“, „Senos pušys Birutės kalne“, „Vilutė Palangoje“ ir kt.

Kultūros vertybė
A. Žmuidzinavičiaus namas 1993 metais įrašytas į Kultūros vertybių registrą, jam suteiktas valstybės saugomo regioninės reikšmės objekto statusas.
Prie vertingųjų pastato savybių visų pirma priskiriamas jo tūris – netaisyklingo daugiakampio formos plano vieno aukšto su mansarda, išskyrus padidintą verandą pietvakariniame pastato kampe; stogo forma – šlaitinė bei paties stogo elementai – sutapdintas stoglangis šiaurės rytų stogo šlaite, kur buvo dailininko darbo kambarys, taip pat aukštų išplanavimas – kapitalinių sienų tinklas bei stačiakampės durų ir langų angos.
Vertingas yra fasadų architektūrinis sprendimas, atspindintis medinių kurorto XX amžiaus pradžios pastatų architektūrą; fasadų kompozicija – pietvakarių, šiaurės vakarų, šiaurės rytų fasadai tūriniai asimetriški, pietryčių – plokštuminis asimetriškas; fasadų architektūros tūrinės detalės – šiaurės vakarų ir pietryčių balkonai, fasadų apdaila bei puošyba – medinių horizontalių lentų ir cokolinės dalies vertikalių lentų apkalimo tipas, cokolinę dalį skiriantis medinis karnizas, profiliuotos frontonų smailės, vėjalentės, stygos, langų ir durų apvadai, o taip pat – memorialinė lenta pietvakarių fasade.
Prie vertingųjų savybių prisikirtos ir pastato konstrukcijos – akmenų plytų mūro pamatai, išorinės rąstų sienos, medinės perdangos; stogo konstrukcija – medinės gegninės konstrukcijos tipas bei stalių ir kiti gaminiai – medinių langų skaidymo tipas, medinių durų tipas; konstrukcijų dekoras – profiliuotų gegnių galų tipas, balkonų medinių turėklų tipas.  
Saugotini ir žemės bei jos paviršiaus elementai – reljefas prie namo lygus, šiaurės rytų pusėje nuolydis link upelio.
Kultūros vertybių registre minima, jog pirminė ir istoriškai susiklosčiusi pastato paskirtis – gyvenamoji, poilsinė.
Kalbant apie su šia kultūros vertybe susijusius faktus ir svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes, visų pirma primenama, jog XX amžiaus pradžioje namą pastatydino grafas Feliksas Tiškevičius (1870-1932), 1949-1966 m. vasarojo ir kūrė dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (slapyvardis Antanas Žemaitis, 1876-1966).
Paskutinį kartą viso namo būklė tikrinta 2010 metais. Tada paveldosaugininkas Dainius Sobeckis užfiksavo, jog būklė yra patenkinama. Šiemet Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė, kuruojanti paveldosaugos klausimus, Kristina Litvinienė tikrino pusę namo, būklė vis dar patenkinama.
 

„Palangos tiltas“ vykdo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projektą: „Palangos kultūros paveldo vertybės”.