Europoje ir visame pasaulyje garsiam Palangos gintaro muziejui – 50 metų

Šeštadienį, pro simboliškai prie naujojo įėjimo į Gintaro muziejų Tiškevičių rūmus projektavusio vokiečių architekto Franco Heinricho Švechteno suprojektuotą, bet tik dabar, praėjus daugiau nei šimtui metų, pastatytą ir lygiai 17 val. įžiebtą žibintą Lietuvos dailės muziejaus direktorius, Palangos miesto garbės pilietis Romualdas Budrys kvietė svečius žengti į atnaujintas erdves ir paminėti Lietuvoje, Europoje ir visame pasaulyje garsaus Gintaro muziejaus 50 metų jubiliejų.

Žibintas nušvies kelią į muziejų
Jau prieš 17 valandą šeštadienio popietę prie naujojo įėjimo į Gintaro muziejų pradėjo rinktis garbūs svečiai – tiek palangiškiai, kažkada stovėję prie muziejaus ištakų ir dirbę jame ar kitaip prisidėję prie jo gyvavimo, tiek iš Vilniaus atvykę pagerbti unikaliojo muziejaus kūrėjo, neseniai aštuoniasdešimtmetį atšventusio R. Budrio svečiai, tiek visi, kurie vertina šį kultūros židinį ir už ekspozicijas, ir už jame palaikomą dvasią.
Tarp svečių – premjero A. Butkevičiaus patarėjas Vilius Kavaliauskas, Seimo narys Vytautas Juozapaitis su žmona, UNESCO generalinio sekretoriaus patarėjas Henrikas Juškevičius, archeologas, akademikas Vladas Žulkus, entomologas, profesorius Sigitas Podėnas ir dar daug garbių politikos, kultūros, meno, mokslo žmonių. Nebuvo tik nei Palangos mero, nei vicemero, nei mero patarėjų, nei administracijos direktorės, tik jos pavaduotojas ir trejetas Tarybos narių.
„Prieš daugiau nei šimtą metų projektuodamas Tiškevičių rūmus architektas F. H. Švechtenas įėjimą svečiams buvo suprojektavęs iš rozariumo pusės, kur buvo numatytas privažiavimas karietomis. Buvo suprojektuotas ir žibintas, tik kažkodėl anuo metu jis nebuvo pastatytas. Džiaugiamės, kad šiandien, švęsdami Gintaro muziejaus 50-metį, mes pastatėme ir įžiebėme šį žibintą, kuris, kaip jūroje švyturys, rodantis laivams kelią į uostą, mūsų svečiams nušvies įėjimą į Gintaro muziejų“, – į susirinkusiuosius kreipėsi R. Budrys, pasidžiaugęs, jog jubiliejaus metais rūmai restauruojami, per naują įėjimą patenkama į erdvią rūbinę bei kitas patalpas, ir lankytojams nebereikės stumdytis tegu ir didelėje, bet tikrai tam nepritaikytoje reprezentacinės salės erdvėje rūmų pirmajame aukšte.
Pasidžiaugta ir tuo, kad jau izoliuoti pamatai bei dalis stogo jau švyti nauja skardos danga, jog bus restauruojamas rūmų vidus, ir kitų metų vasaros sezoną Europos Sąjungos ir Lietuvos valstybės lėšomis bus ne tik pilnai atnaujinta pastato infrastruktūra, bet ir sukurtas modernus lankytojų aptarnavimo terminalas, atidarytas Baltijos jūros šalių kultūrinių susitikimų centras ir po renovacijos antrąjį penkiasdešimtmetį muziejus pradės kaip moderni daugiafunkcinė kultūros ir meno institucija restauruotuose rūmuose.

Išaugo iš dešimties
vitrinų
Pro sušvitusį žibintą į rūmus įėjusius svečius pirmojo aukšto reprezentacinėje salėje pasitiko M. K. Čiurlionio styginių kvarteto griežiama V. A. Mocarto „Mažoji nakties serenada“. Aplodismentais atsidėkoję muzikantams, svečiai rinkosi didžiajame salone, kur į juos kreipėsi Gintaro muziejaus nacionalinių ir tarptautinių projektų koordinatorė Regina Makauskienė.
„Grafų Tiškevičių žydėjimo laikais būtent šioje salėje rinkdavosi svečiai, tarp kurių buvo daugelis žymių ir iškilių to meto asmenybių, skambėdavo muzika ir eilės. Kas vykdavo šiame salone mini ir Maironis garsiajame eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“. Ir mums labai malonu pasveikinti jus visus būtent šiame salone ir kartu su jumis nusikelti į pradžių pradžią, kuri, nors oficialiai datuojama 1963.08.03, 15 val., iš tikrųjų siekia ankstesnius metus“, – sakė R. Makauskienė, žodį perdavusi R. Budriui, stovėjusiam prie muziejaus ištakų.
„Kiekviena pradžia – lyg šaltinėlis, kuris duoda pradžią ir Nemunui“, – prabilo R. Budrys, trumpai priminęs susirinkusiesiems pačią gintaro bei jo populiarumo istoriją.
O muziejus?
„1959-aisiais mus, Dailės muziejų, netyčia įsileido Tiškevičių rūmuose anuomet kūrybos namus turėję dailininkai. Grafikos paroda tada užėmė du kambariukus. 1962-aisiais buvo pasiūlyta iš Vilniaus į Palangą perkelti taikomosios dailės parodą. Tada dailininkai buvo rimtai pradėję dirbti su gintaru, ir direktorius Pranas Gudynas sako: kuriam Gintaro muziejų. Kuriam tai kuriam, bet eksponatų – tik dviem vitrinom. Tad iškeliavom mes per Lietuvą: per kraštotyros muziejus, į Kauno karo muziejų, kur buvo Tiškevičių archeologijos kolekcija, o aš – į Klaipėdos Dailės kombinatą“, – pasakojo R. Budrys.
Čia dirbę muziejininko kolegos padėjo „prisirinkti“ būsimųjų eksponatų: nešlifuoto ir pradėto šlifuoti gintaro gabalų ir gabalėlių bei dirbinių.
„Neblogą inkliuzų kolekciją turėjo Vytautas Galdikas, sutikęs dalį jos paskolinti muziejui. Bet – muziejaus durys atsidaro tik į vieną pusę – priima „paskolintus“ eksponatus“, – šypsojosi R. Budrys, pridūręs, kad už visus eksponatus buvo atsilyginta. Juolab kad tai nebuvę labai sunku padaryti – tada gintaras ir jo dirbiniai ne itin brangiai kainavę...
Suskaičiavę savo „ekspedicijos“ rezultatus, muziejaus kūrėjai pamatė turintys eksponatų kokiai dešimčiai vitrinų. Dosniausi buvo kauniečiai, pasidaliję puse Tiškevičių kolekcijos – 100 eksponatų, o kraštotyros muziejai tokie dosnūs nebuvo.
Tada jau prasidėjęs darbas su architektu Juliumi Masalskiu, parengusiu pirmosios ekspozicijos planus, Steponas Kazimieraitis sukūrė įspūdingą, dabar muziejaus saugyklose esantį vitražą „Jūratė ir Kastytis“, ir 1963 rugpjūčio trečiąją Gintaro muziejus atvėrė duris. Ir – kasdien prie jo ekspozicijos driekėsi žmonių eilės.
„Labiausiai dėl Gintaro muziejaus nukentėjo dailininkai – jie net neįsivaizdavo, kokį gegužiuką įsileido į savo kūrybos namus“, – juokėsi R. Budrys.

50 metų istorija
Per 50 gyvavimo metų muziejaus rinkiniuose sukaupta per 30 tūkstančių eksponatų, tarp jų – apie 15 tūkstančių inkliuzų kolekcija, kuri yra viena didžiausių ir moksliniu požiūriu vertingiausių pasaulyje. Lietuvos istorijai yra ypač reikšmingas archeologinio gintaro rinkinys, kurio seniausieji, akmens amžiaus, radiniai byloja apie mūsų sentėvių kultūrą ir tamprias sąsajas su gintaru. Lietuvos dailės muziejus jau 50 metų ne tik renka, saugo, eksponuoja, bet ir atlieka mokslinius gintaro tyrimus. Nuo 1964 m. vykdytos žvalgomosios ekspedicijos, rengtos mokslinės konferencijos, o muziejaus Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre sukurta gintaro konservavimo ir restauravimo bazė.
Tačiau muziejui rūpi ne tik praeities paveldas, daug dėmesio skiriama ir dabarties gintaro meistrų, tęsiančių per daugelį amžių susiformavusias gintaro apdirbimo tradicijas, kūrybai. Nuo 1971 m. Gintaro muziejuje rengiamos Lietuvos menininkų gintaro dirbinių parodos, kurių vertingiausiais darbais papildomi muziejaus fondai. Nuo pirmojo veiklos dešimtmečio Palangos gintaro muziejaus kolekcija rodoma užsienio šalyse: Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kt. Viena reikšmingiausių lietuvių gintaro pristatymo tarptautinių arenų yra pasaulinės parodos. 2012 m. Pietų Korėjoje surengtoje pasaulinėje parodoje Lietuvos paviljonas įvertintas sidabro medaliu už kūrybišką parodos temos įgyvendinimą – eksponuota Palangos gintaro muziejaus inkliuzų ir gintaro dirbinių kolekcija.
„Tačiau muziejus negalėtų gyvuoti be pagalbininkų – dailininkų, mokslininkų, rėmėjų ir pačių muziejaus darbuotojų, kuriems tariu nuoširdžiausią ačiū“, – akcentavo R. Budrys.

Žibintas – ženklas ir
simbolis...
„Lietuvoje yra keletas vietų, į kurias visada malonu grįžti. Vienos jų, susijusios su mūsų valstybės istorija, yra didvyriškos, kitos gi šviesios, iš kurių išskirčiau Trakų pilį, Gintaro muziejų ir Valdovų rūmus, o su dviem pastaraisiais tiesiogiai susijęs Romualdas Budrys, – sakė premjero patarėjas V. Kavaliauskas, pirmasis iš svečių taręs sveikinimo žodį vienam pagrindinių muziejaus kūrėjų. – O kadangi pastarosiomis dienomis jis slapstėsi savo bityne, noriu priminti ne tik muziejaus 50-metį, bet ir paties R. Budrio jubiliejų – jam sukako 80. Kalbama, kad jis savo poste pergyveno 18 kultūros ministrų, ir belieka tikėtis, kad bent vienas jų buvo vertas būti šalia R. Budrio“.
Perskaitęs ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus sveikinimą, V. Kavaliauskas jubiliatui įteikė dovaną – šveicarišką laikrodį.
„Dovana visam muziejui, bet teisę jį nešioti suteikiama jums, o kolektyvui – teisė paklausti, kelinta valanda“, – pajuokavo premjero patarėjas.
Ir suskambo didžiajame salone mokytojos Kostancijos Strikienės užvestoji „Ilgiausių metų“, kurią atsistoję nuoširdžiai traukė visi svečiai.
Žodį perėmęs entomologas profesorius Sigitas Podėnas, jau dvidešimt metų konsultuojantis muziejininkus ir dirbantis su inkliuzais, pasidžiaugė, kad Gintaro muziejus seniai peraugo Lietuvos ribas.
„Muziejus ir jo renginiai žinomi visame pasaulyje, su juo bendradarbiauja visų šalių mokslininkai, rašantys darbus apie gintarą“, – kalbėjo S. Podėnas.
O R. Budrys, prakalbus apie inkliuzus, prisiminė istoriją, siekiančią 1992 metus ir jais vykusią EXPO parodą Sevilijoje, kai Lietuvos paviljone buvo eksponuojama Gintaro muziejaus ekskliuzų kolekcija. Ja labai susidomėjo Ispanijos karalienė, kuri net antrą kartą grįžo apžiūrėti įstabiųjų gintaro gabalėlių. Ilgai juos apžiūrinėjusi ir su savo palydovais parodą aptarinėjusi karalienė pasiteiravusi: „Kaip jūs sugebėjote į vidų musytes įdėti?“
„Pradėjome šios dienos žygį nuo žibinto, kurio savo laiku nespėjo pastatyti grafas Tiškevičius, o įžiebė 50 metų švenčiantis muziejus, – prabilo archeologas akademikas V. Žulkus, atlikęs archeologinius tyrimus prieš rekonstruojant rūmus. – Šis žibintas – ir ženklas, ir simbolis, nes pastatytas toje vietoje, kur mes radome senųjų palangiškių prieš tūkstantį metų, XI amžiuje įrengtą židinį. Ir šiandien jis simbolizuoja milijonus metų gintaro atsiradimo, tūkstančius metų jo apdirbimo bei tūkstantį metų Palangos kultūros istorijos. Nuoširdžiai linkiu, kad šviestų tol, kol bent vienam žmogui reikės kultūros. O savo ruožtu neoficialiai pažadu: kadangi archeologai kasa visur, kur galima ir ne, tai viską, ką iškasim, „paskolinsim“ muziejui“.

Paroda – įžanga į knygą
Su jubiliejumi muziejų ir čia dirbančius bei dirbusius muziejininkus sveikino ir džiaugėsi, kad turi galimybę prisidėti prie jo kuriamo grožio didžiausio šios įstaigos mecenato AB „Lietuvos dujos“ vadovas Viktoras Valentukevičius. Su tuo, kad Europoje paminėjus Lietuvą dažniau pasakoma ne „Sabonis“, o „gintaras“ sveikino UNESCO generalinio sekretoriaus patarėjas Henrikas Juškevičius, pasidžiaugęs, kad muziejus sugebėjo išgyventi ne tik socializmo laikais, bet sugeba išgyventi ir kapitalizmo laikus.
„Ką padovanoti jums, gerbiamas Romualdai, ir muziejaus darbuotojams? Mūsų direktorius pasakė:  „Šiandien dovanojame rožyną, galite skinti“, – skambant juokui ir plojimams sveikinimo kalbą su pačiais nuoširdžiausiais palinkėjimais ir toliau gražiai dirbti kartu Tiškevičių dvaro sodyboje baigė Palangos miesto tarybos narys, buvęs ilgametis Birutės parko direktorius Antanas Sebeckas.
Savo sveikinimo žodį tarė gintaro dirbiniais muziejuje prekiaujančios įmonės „Gintaro pasaulis“ atstovai. Savo ruožtu jiems dėkojo ir R. Budrys: „Seniau prie muziejaus priėjusius lankytojus pasitikdavo tokios bobutės su „ploščiais“, ir, praskleidusios skvernus, demonstruodavo, kokią produkciją parduoda. Ačiū, kad išvadavote mus nuo jų“. Muziejaus kolektyvą sveikino ir dabar jau palangiškis Zigmas Dokšas.
„Muziejaus idėjos generatorius P. Gudynas ir R. Budrys – štai dvi pagrindinės kolonos, ant kurių kilo muziejus. Tačiau jis susikūrė visų visų: archeologų, dailininkų, skulptorių, gidų, kitų čia dirbusių žmonių dėka, šalia kurių visi mes tobulėjome“, – linkėdama dar daug gražių jubiliejų muziejui sakė buvusi jo vedėja Valerija Litvaitienė.
Šventinio vakaro kalbas baigė rūmų koplyčioje pristatytos parodos „Palangos gintaro muziejui – 50“ kuratorė meno istorikė Margarita Matulytė.
„Paroda apibendrina 50 muziejaus metų ir svarbiausias jo veiklos kryptis. Čia apžvelgiamos 6 R. Budrio kurtos ekspozicijos, tarptautinė bei mokslinė veikla, unikaliausi eksponatai. Reziumuodama galiu pasakyti: muziejus prisidėjo prie valstybės tapatybės formavimo, nes per pusę amžiaus įtikino ir save, ir pasaulį, kad Lietuva – gintaro kraštas“, – akcentavo M. Matulytė, išdavusi svarbią paslaptį: kitąmet pagaliau sulauksime to, ko seniai laukta: R. Budrio knygos apie Gintaro muziejų, o paroda esanti lyg įžanga į ją.