Palangos apšaudymas 1915 metų kovo 23 dieną – Palangos vardas pirmą kartą nuskambėjo visame pasaulyje

Pirmasis pasaulinis karas (1914.07.28–1918.11.11) – vienas kruviniausių žmonijos konfliktų, pareikalavęs milijoninių karių ir civilių žūčių, palikęs nesuskaičiuojamą skaičių sugriautų miestų ir sukėlęs didelių politinių pokyčių visame pasaulyje.

Karo įkarštyje, 1915 m. kovo 23 d., Palangą sudrebino trenksmai ir sprogimai: Palanga buvo bombarduojama Vokietijos karinių jūros pajėgų. Dėl šio įvykio Palangos vardas pirmą kartą nuskambėjo visame pasaulyje: visų pirma aprašytas imperinės Rusijos spaudoje, o informacinius pranešimus perspausdino Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), Naujosios Zelandijos, Prancūzijos ir Anglijos žiniasklaida. Palangos apšaudymą savo prisiminimuose aprašė ir palangiškiai.

XX a. pr. Palanga, kaip ir visa Lietuva, nuo III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 1918 m., buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Visa Rusijos imperija tuo metu padalinta į gubernijas ir Palanga iki 1819 m., kaip ir visa Lietuva priklausė Vilniaus gubernijai (1843 m. pervadinta į Kauno guberniją). 1819 m. nedidelis pajūrio ruožas, nuo Šventosios upės iki Prūsijos sienos, įskaitant Palangos gyvenvietę, caro sprendimu, prijungti prie latviškosios Kuršo gubernijos. Šiam sprendimui įtaką padarė, noras suvienyti muitų rinkimo tvarką, t. y. Kuršo pajūrio muito sieną pratęsti iki Prūsijos, o Vilniaus gubernijos pasienyje palikti vien sausumos muitus. Be to, Liepojos pasienio įgulai buvo lengviau kontroliuoti visą pajūrį iki pat Vokietijos sienos. O tuo metu Klaipėdos kraštas iki Nemirsetos, priklausė Vokietijos imperijai (iki 1871 m. – Prūsijos karalystė). Taigi, Palanga buvo pasienio miestelis, jungęs dvi didžiausias to meto imperijas.

Ir nors Palanga buvo pasienio ruože, tačiau joje prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kitaip nei kituose pasienio su Rytų Prūsija rajonuose, aktyvūs ir alinantys karo veiksmai nevyko. Pirmosiomis karo dienomis Palangoje stovėjo rusų karinis garnizonas – 10 kavaleristų ir 22 pėstininkai. Sugriežtinta pasienio patikra: tikrinami atvykusiųjų dokumentai ir neleidžiama pasilikti nakvoti mieste.

1915 m. kovo mėn. vokiečių kariuomenė pradėjo vyti rusus iš Rytų Prūsijos. Kovo 17 d. rusai užėmė Klaipėdą ir joje plėšikavo tris dienas, kol vadovaujant Kenigsbergo gubernatoriui generolui fon Papricui (vok. von Pappritz) kovo 21 d. vokiečiai atsiėmė Klaipėdą. Rusijos karininiai daliniai skubiai traukėsi į šiaurę, Liepojos link, palikdami pakelyje pabūklus ir kulkosvaidžius. Kovo 23 d. vokiečiai užėmė Palangą. Būtent šią dieną Palanga ir jos gyventojai skaudžiai nukentėjo nuo vokiečių karinio laivyno ugnies.

Bėgančius rusų kareivius, vokiečių kavaleristai apsupo ir paėmė į nelaisvę. Užėmę Lietuvą ir Kuršą vokiečiai šią teritoriją vadino Ober-Osto (vok. Oberbefehlshaber Ost – vyriausiasis kariuomenės vadas Rytuose). Čia valdė ne civilinė, o karinė valdžia (vok. Militaerverwaltung Litauen-Kurland). Palanga priklausė Kuršo karinei valdybai, kurio centras – Jelgava. Vokiečių kariuomenės rankose Palanga liko iki pat 1918 m. rudens ir jos vykdoma ekonominė politika buvo gana žiauri vietinių gyventojų atžvilgiu.

1936 m. kovo 24 d. Klaipėdoje išleistame leidinyje „Lietuvos keleivis“, minint 21-ąsias Palangos apšaudymo metines, išspausdintas straipsnis pavadinimu „Vokiečiai bombarduoja Palangą“. Jame gana detaliai aprašyti tų dienų karo įvykiai. Konstatuojamas faktas, kad karo veiksmams artėjant link Palangos kurorto ne tik, kad čia nebeatvykdavo vasarotojai, bet ir didelė dauguma vietinių gyventojų traukėsi nuo sienos ir jūros, išvažiuodami gyventi į krašto gilumą. Tada Palangoje gyventi atrodė itin pavojinga ir buvo galima laukti karinių operacijų, ypatingai iš jūros, kurioje aktyviai reiškėsi itin stiprūs Vokietijos ir Rusijos karo laivynai.

Liepojos jūrų uoste, vadovaujami admirolo Bachirevo, stovėjo rusų karo laivyno eskadra, susidedanti iš karo laivų: Admiral Makarov, Aleg, Rūrik, Baian ir Bogatyr. Šie laivai retkarčiais pasirodydavo ir Palangos pakraštyje. O Dancingo (dab. Gdanskas) jūrų uoste stovėjo vokiečių karo laivyno eskadra, kreiseriai: Ronn, Augsburg, Lubeca ir kt.

Ilgą laiką Klaipėdos apylinkėje ir visame pasienyje buvo ramu ir aktyvios kariuomenės nebuvo. Tačiau netikėtai 1915 m. kovo 15 d. nuo Liepojos į Palangą ėmė žygiuoti gausi rusų kariuomenė. Tiesa, sąlygos tam pasitaikė labai nepalankios: prasidėjo atodrėkis, žygį apsunkino prasidėjusi šlapdriba. Kariai su pilna karo šarvuote turėjo eiti pėsti, todėl Palangą pasiekė išvargę ir sušalę.

Kovo 16 d. rusai vis dėlto puolė Vokietijos sieną ir ėmė spausti pasienio sargybas. Negausūs vokiečių kariuomenės būriai traukėsi be pasipriešinimo. Po poros dienų, rusų kariai, nesutikę pasipirešinimo, užėmė Klaipėdą ir apsistojo vietos kareivinėse. Štabas įsikūrė „Viktorijos“ viešbutyje. Tuo tarpu per Palangą karts nuo karto pražygiuodavo kariuomenė ir vietiniai jausdami padėties rimtumą, ėmė evakuotis, palikdami savo namus ir užgyventą turtą.

Kovo 22 d. vokiečių kariuomenė visu pajėgumu puolė rusus. Klaipėdos mieste įvykęs susirėmimas pareikalavo 300 rusų karių gyvybių ir išblašyti vokiečių rusai pradėjo trauktis. Vokiečių kariuomenei kartu su karo laivynu buvo duotas įsakymas pulti Palangą, kad užkirstų kelią ir apsuptų besitraukiančią rusų kariuomenę.

Kovo 23-iosios dienos rytą, vokiečių laivynas pradėjo Palangos miesto bombardavimą. Buvo šaudoma 15–21 cm skersmens sviediniais. Šioje karinėje operacijoje dalyvavo: karo laivas Prinz Adalbert, kreiseriai: Rostock, Straisund, Regensburg, Graudenz ir dar keletas mažesnių laivų.

Šaudymas tęsėsi apie 2 valandas, nors rusų kariuomenės mieste seniai nebebuvo. Apie 9 val. šūvių ugnis nuo Palangos buvo pasukta apie 3–4 kilometrus į pušyną Liepojos link, nes ten buvo pastebėta rusų kariuomenė.

Palangos apšaudymo metu įvyko nesusipratimas, kada vokiečiai, manydami, jog šaudo į rusų kariuomenę, atakavo saviškius, kurie tuo metu apsupinėjo Palangą. Sausumoje veikę vokiečių kariai, saviškiams laivuose nuo kopų ir iš bažnyčios stogo iškėlė baltas vėliavas, kad šie nustotų šaudyti. Buvo kalbama, kad apšaudyme žuvo ar buvo sunkiai sužaloti, nemažai vokiečių ulanų ir arklių.

Minimame straipsnyje aprašomi ir apšaudymo padariniai. Teigiama, kad sugriauta keletas vilų, daugybė namų buvo smarkiai apgriauti, kiemuose ir gatvėse, kur sviediniai sprogo, išverstos didžiulės duobės, išversti medžiai. Teigiama, kad neapsieita ir be žmonių aukų. Aprašomi vyriškio ir merginos žūtys nuo sviedinių. Konstatuojama, kad žuvo 6 žmonės.

Šis Palangos bombardavimas neliko nepastebėtas Rusijos imperijos spaudoje. O kovo 26 d., informacija išplatinta viename iš Naujosios Zelandijos laikraščių, kuriame perspausdinta Rusijos imperijos informacija. Pranešime teigiama, kad 4 laivų ir 28 torpedinių katerių vokiečių eskadronas praplaukė pro Palangą ir apšaudė pakrantės kaimelius. Straipsnyje paaiškinama, kad Palanga – piečiausia Rusijos gyvenvietė, įsikūrusi ant Baltijos jūros kranto, turinti apie 4 tūkstančius gyventojų. Palanga šiuose pranešimuose vadinama „Polangen“.

Jau sekančią dieną po vokiečių karinio jūros laivyno atakos, apie Palangos įvykį paskelbė ir Čikagos dienraštis „The day book“, karo veiksmų apžvalgoje, pavadinimu „British ships attacked from air and water – land fighting continuous“. Apžvalgoje buvo skelbiamos naujienos iš Londono, Romos, Petrogado (dab. Sankt Peterburgas). Palangos apšaudymas minimas prie Berlyno naujienų. Panašios žinutės, apie tos dienos įvykius pasirodė ir Prancūzijos bei Anglijos žiniasklaidoje.

Nors žinia apie Palangos bombardavimą apskriejo pasaulį, bet didžiajai daliai žmonijos, tai buvo tik eilinis kasdienis karo įvykis. Skaudžiausiai karo veiksmai, kaip visada, palietė vietinius gyventojus. Kai kurie iš jų tos dienos įvykius aprašė savo prisiminimuose.

Bene išsamiausi, apie 1915 m. kovo 23-iosios dieną, yra išlikę pedagogės, rašytojos Aleksandros Šilgalytės atsiminimai, kuriuos ji aprašo savo beletrizuotuose prisiminimuose apie XX a. pr. Palangą, pavadinimu „Žingsniai ir žingneliai“ (išleisti tik 1999 m.). Šiuos atsiminimus ji rašė būdama paauglė, o vėliau apie 1983 m. naujus atsiminimus apie tos dienos įvykius pateikė dr. Broniaus Barausko rinktinėje „Palanga. Šimtmečių epizodai“. Šie abu, vienos autorės atsiminimai skiriasi tuo, kad pirmuosiuose nevengiama grožinei literatūrai skirtų epitetų ir palyginimų, o antrieji yra labiau koncentruoti ir išgryninti.

Leidinyje „Žingsniai ir žingsneliai“ A. Šilgalytė pasakojimą apie Palangos bombardavimą pradeda nuo miestelio vyrų, tame tarpe ir jos pusbrolių, išlėdytuvių į karą. Prisimena, kaip iš Prūsijos, it iš gausybės rago, pasipylė maisto, buities rakandų, gyvulių atsargos. Su širdgėla ji, dar būdama vaikas, apgailestavo, kad iš Prūsijos buvo varomi nespėję pasitraukti žmonės: seneliai, vaikai, kurie kalbėjo lietuviškai. A. Šilgalytė prisimena, kad dažnai namuose tomis dienomis sulaukdavo dezertyravusių rusų kareivių, o artėjant kovo 23-iajai, miestelis ištuštėjo, t.y. turtingesnieji miestelio gyventojai pasitraukė, o žydai tarsi kažkur „išgaravo“, liko tik žemaičiai. Vis dėlto neaiški padėtis, privertė ir A. Šilgalytės šeimą persikelti pas gimines į Kunigiškius, iš kur ir teko stebėti Palangos apšaudymą, pasispėpus už smėlio kopos su būreliu kitų žmonių. Visi besislepiantys matė karo laivus, neplaukiančius, o stovinčius vienoje vietoje, vienodais atstumais išsirikiavusius vienas nuo kito ir leidžiančius „ugnines kartis“ virš besislepiančiųjų galvų. A. Šilgalytė įvardija du šaudymus su trumpa pertrauka, pamini, kad laivai buvo „išsirikiavę“ ir trečią sykį, tik atjoję penki raiteliai, nešini ilgomis kartimis su gairelėmis galuose, signalizavo laivams ir jie po šių signalų nuplaukę. Ji aprašo ir pirmąjį susitikimą su vokiečių kariais bei grįžimą į Palangą. Palanga, prisiminimų autorės akimis, atrodė neatpažįstamai sugriauta, o ypač pribloškė bažnyčios ir šventoriaus išvaizda: šventoriaus tvoros didelė dalis išgriauta, bažnyčios sienos atrodė lyg paukščių nulesiotos, nukapotos, visi langai išbyrėję, o vitražai virtę krūvelėmis spalvotų stikliukų. Taip pat ji aprašo išgirstą istoriją, kai kovo 23-iosios rytą, bažnyčioje susirinkus žmonėms klausytis šv. Mišių, staiga pasigrido kurtinantis garsas, ir po šoniniu šv. Roko altoriumi, baisus sviedinys išgręžęs didžiulę skylę, nučiuožė grindimis iki Dievo Motinos altoriaus ir sustojo nesprogęs. Kunigas su parapijiečiais bėgo splėptis į bažnyčios požemį ir ten toliau laikė šv. Mišias. Autorė svarsto, kad jei sprogmuo būtų sprogęs, vargu ar bažnyčia tebestovėtų.

Kaip ir „Lietuvos keleivis“ išspausdintame, straipsnyje, A. Šilgalytė mini žmonių aukas: vyrą lipusį per tvorą, žuvusį ir taip ir likusį kabėti, dvi sesutes bei vienos šeimynos suaugusiuosius.

Broniaus Barausko rinktinėje „Palanga. Šimtmečių epizodai“, A. Šilgalytė detaliau aprašo bažnyčioje sviedinio išskirstą skylę ir patį sviedinį: skylės skersmuo ~50 cm, o pats sviedinys buvęs ~80 cm ilgio ir „poros sprindžių“ skersmens. Sviedinį pašalino vokiečių kariai. Šiuose atsiminimuose ji mini ir nemenkai apgadintus grafų Tiškevičių rūmus.

Kunigas Vaclovas Strimaitis (1905–1982) savo atsiminimuose apie Palangą taip pat mini jos bombardavimą ir panašias įvykio aplinkybes. Tik prie pasekmių pamini nukentėjusį Naglio kalną ir vokiečių nepasiruošimą atakai. Mat Palangos bombardavimas autoriaus nuomone buvo betikslis miesto naikinimas, ir jei vokiečių kariai prieš tai būtų išžvalgę teritoriją, būtų pastebėję, kad rusų kareivių Palangoje nebebuvo, tad neliko ir ką pulti. Prisimindamas 1935 m. pamini dar išlikusias to meto įvykių liekanas: Ekskursija apsistojo gimnazijos patalpų antrajame aukšte. /Kur dabar paštas/. Nakvojo ant susitrynusių šiaudų tuščioje klasėje. Lubose, sienose dar buvo granatų skeveldrų įbraižos, kada iš jūros vokiečiai bombardavo Palangą.

1915 m. kovo 23 d. vokiečių jūros laivyno karinėje operacijoje dalyvavo vienas karo laivas „Prinz Adalbert“ ir keturi kreiseriai „Rostock“, „Stralsund“, „Regensburg“, „Graudenz“ bei keletas mažesnių laivų, kurių pavadinimai nežinomi.

Pats didžiausias šios operacijos laivas „Prinz Adalbert“ buvo vokiečių šarvuotas kreiseris, pavadintas kaizerio Vilhelmo II trečiojo sūnaus Prūsijos princo Adalberto garbei. Laivas buvo pagrindinis savo klasėje, kurią sudarė dar ir antrasis laivas „Friedrich Carl“. „Prinz Adalbert“ buvo pastatytas jūrų laivyno laivų statykloje „Kiel“. Pradėtas statyti 1900 m., o baigtas 1904 m. Jo kaina – 16 371 000 markių. Laivo pilna talpa 9,875 t, variklių galingumas – 17000 AJ, greitis – iki 37 km/val. Laivo ilgis – 126,5 m., plotis – 19,6 m. Pradėtas eksploatuoti, kaip ginkluotės mokymo laivas, o Pirmojo pasaulinio karo metais buvo perkeltas į Baltijos jūrą, vykdyti operacijas prieš Rusijos karinį jūrų laivyną. 1915 m. kovo 23 d. sudalyvavęs karinėje operacijoje ties Palanga, po kelių mėnesių, spalio 3 d., Britų karinio povandeninio laivo, numuštas torpeda, kur dabar 20 km nuo Liepojos, ilsisi jūros dugne.

Kreiseris „Rostok“ – „Karlsruhe“ klasės lengvasis kreiseris, turėjęs keturis dūmtraukius ir plokščią dugną, kad galėtų talpinti minas. Laivas buvo pradėtas statyti 1911 m. ir baigtas iki 1914 m. vasario mėn. Greitis net iki 54.3 km/val. Jo talpa – 6,191 t. Laivo ilgis – 142,2 m., plotis – 13,7 m. Pirmojo pasaulinio karo metais dalyvavo karinėse operacijose Šiaurės ir Baltijos jūrose. 1916 m. Britų laivyno pamuštas nuskendo.

Kreiseris „Stralsund“  – „Magdeburgo“ klasės lengvasis kreiseris, dalyvavęs Pirmojo pasaulinio karo operacijose Šiaurės ir Baltijos jūrose. Pastatytas 1911 m. Laivo pilna talpa 5,587 t, greitis – iki 50.9 km/val. Laivo ilgis – 136 m, plotis – 13,3 m. Po Pirmojo pasaulinio karo perduotas Prancūzijos laivynui ir pervadintas „Mulhouse“.

Kreiseris „Regensburg“ – mažas „Graudenz“ klasės kreiseris, pastatytas 1911 m. Po Pirmojo pasaulinio karo perduotas Prancūzijos laivynui, o 1944 m. nuskendo. Atrodo, kad laivo liekanas galima pamatyti ir dabar – Lorjano mieste, vakarų Prancūzijoje, prie Atlanto vandenyno. Laivo pilna talpa 6,382 t, greitis – iki 50.9 km/val. Laivo ilgis – 142,7 m, plotis – 13,7 m.

Kreiseris „Graudenz“ – mažas „Graudenz“ klasės kreiseris, kartu su kreiseriu „Regensburg“ priklausęs tai pačiai klasei. Pastatytas 1911 m. Po Pirmojo pasaulinio karo perduotas Italijos laivynui. Laivo pilna talpa 6,382 t, greitis – iki 50.9 km/val. Laivo ilgis – 142,7 m, plotis – 13,8 m.

Lietuvos muziejuose saugoma nedaug eksponatų, susijusių su Palangos apšaudymo tema. Palangos gintaro muziejuje, 2013 m. vykdant restauravimo darbus, iš koplyčios sienos buvo ištraukti du artefaktai: vokiškas Friedrich Krupe gamyklos 105 mm artilerijos sviedinys ir artilerijos 105 mm sviedinio priekinė dalis. Šie eksponatai šiuo metu eksponuojami Palangos gintaro muziejaus ekspozicijoje. Palangos kurorto muziejuje yra saugomos dvi nukentėjusių nuo sprogmenų grafų Tiškevičių rūmų fotografijos. Manoma, kad jų autorė pirmoji fotografė moteris Lietuvoje Paulina Mongirdaitė (1865–1924).

1915 m. kovo 23 d. įvykusi vokiečių karinė kampanija prieš rusų kariuomenę, labiausiai palietė vietinius Palangos gyventojus. Spaudoje ir prisiminimuose minimos 6 žmonių mirtys. Nors Lietuvos valstybės istorijos archyve, saugomuose Palangos Romos katalikų bažnyčios mirties aktuose, kovo 23 d. nebuvo fiksuotos jokios gyventojų mirtys. Remiantis aktų duomenimis, prieš 1915 m. kovo 23 d., paskutinį kartą, t. y. kovo 12 d. mirė Joana Mikuckaitė (56 m.), o vėliau, t. y. balandžio 17 d. – Barbora Barkauskienė (70 m.).

Naujausiai vokiečių karinei laivyno flotilei, pradėjus bomborduoti Palangą, nenuostabu, kad nukentėjo įvairūs pastatai: visiškai sugriauti keli vasarnamiai, nukentėjo gotikinio stiliaus bažnyčia ir šventorius, gyventojų namai, kraštovaizdžio elementai (kopos, medžiai, vejos, gatvės).

Nors ir skaudaus įvykio pasekoje, bet Palangos vardas po 1915 m. kovo 23 d. nuskambėjo plačiai visame pasaulyje. O šiais metais, sukankant 110 metų nuo šio įvykio, dar kartą jį prisiminkime. 

Virginija Paluckienė

Palangos kurorto muziejaus direktorė

Naudoti šaltiniai:

1.Barauskas B. 1983–1984. Palanga. Šimtmečių epizodai. Palanga, p. 43/43a-43c. Mašinraštis.

2. Kaiserliche marine (germany) cruisers [interaktyvus]. Prieiga per internetą: .

3. Kleiner kreuzer SMS Rostock [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

4. Lietuvos valstybės istorijos archyvas. F. 669, ap. 22, b. 191, l. 144v.

5. Sinušienė L. 2015. Prieš 100 metų Palangos vardas nuskambėjo nuo Amerikos iki Australijos. Vakarinė Palanga.

6. Small cruiser SMS Graudenz [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

7. Small cruiser SMS Regensburg [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

.8. S.M.S. Stralsund (1911) [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

.9. Strimaitis V. 1969-72. Palanga. Lazdijai, rankraščio kopija.

10. Šilgalytė A. 1999. Žingsniai ir žingsneliai. Utena, p. 43–55.

11. Vareikis V. Palangos miesto ir kurorto raida XIX – XX amžiais. Palangos istorija: kolektyvinė monografija. Sud. V. Žulkus. Klaipėda. 1999, p. 218, 220, 234, 235.

14. 1936 m. kovo 24 d. Vokiečiai bombarduoja Palangą. Lietuvos keleivis, p. 6.

15. 26 March 1915, New Zealand Herald, Volume LII, Issue 15878, Page 6.

Iliustracijų šaltiniai:

Palangos kurorto muziejaus rinkiniai

Elektroninis šaltinis: www.wikipedia.org

Elektroninis šaltinis: https://paperspast.natlib.govt.nz