Birutės alėjoje tebeskamba J. Bendoriaus ir B. Dvariono žingsnių aidas...

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 82)

Spalio pradžioje minima UNESCO paskelbtoji pasaulinė muzikos diena. Šia proga „Palangos tilto“ skaitytojus kviečiame prisiminti Palangoje gyvenusius ar poilsiaudavusius garsius Lietuvos kompozitorius, kurių namai – arba tos poilsinės, kuriose jie vasarodavo – yra įtraukti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Birutės alėjoje, beveik vienas priešais kitą, stovi du į Lietuvos kultūros vertybių registrą įtraukti namai, kuriuose vasaromis gyvendavo ir kurdavo du iškilūs muzikai – Jonas Bendorius ir Balys Dvarionas.

Kultūros ir istorijos
paminklas
Birutės alėjos šeštuoju numeriu pažymėtajam namui, kaip ir namui Birutės al. 7, kuriame gyveno, kūrė ir iš kurio Anapilin iškeliavo kompozitorius J. Bendorius, istorijos ir kultūros paminklo statusas suteiktas dar tarybiniais metais.
Prie šio namo 1982 m. pagal skulptoriaus Regimanto Midvikio projektą pastatytoje granitinėje steloje lietuvių ir rusų kalbomis parašyta: „Šiame name 1958-1972 m. su pertraukomis gyveno ir kūrė TSRS liaudies artistas kompozitorius Balys Dvarionas“. Steloje taip pat iškaltas reljefinis kompozitoriaus B. Dvariono portretas.
TSRS kultūros ministerijai adresuotame paminklo pase, kurį užpildė LSAMTI vyresnioji mokslinė bendradarbė Marija Rupeikienė, rašoma: „Namas statytas 1958 m. pagal inžinieriaus architekto Alberto Cibo projektą (paruoštą 1955 m.). Priklausė kompozitoriui Baliui Dvarionui ir Dvarionienei Aldonai. Po kompozitoriaus mirties namas priklauso Dvarionienei Aldonai, Dvarionui Jurgiui ir Dvarionaitei Aldonai“.
Paminklo aprašyme pateikiami šie duomenys: „Namas stovi vakarinėje Birutės al. pusėje, atgręžtas į gatvę rytų fasadu. Sklypas aptvertas tvora, įvažiavimas – pro šiaurinį namo galą.
Namo cokolis – akmens, sienos – rąstų, iš lauko pusės apmūrytas 1/2 plytos, tinkuotas; pertvaros – rąstų ir plytų, medinė perdanga. Stogas dengtas čerpėmis.
Pastatas – vienaukštis, su mezoninu, netaisyklingos laiptuoto kontūro bei plano; jo plotis (be atviro prieangio) – 9,55 m, ilgiai – 12,25 m (pietinė siena) ir 9,30 m (šiaurinė siena). Įėjimai yra šiaurinėje ir vakarų pusėje. Šiauriniame kampe kyla laiptai į antrąjį aukštą.
Fasadai nesudėtingi, lakoniški, su stačiakampiais langais. Išsiskiria rytinis, gatvės, fasadas: jame tarp langų įrengta nišelė, užbaigta pusapskrite arka ir joje patalpintas reljefas su muzikiniu motyvu – penklinė su smuiko raktu ir gaidomis. Fasado šone – rombo formos langelis, apšviečiantis laiptus. Šiaurinis fasadas su atviru prieangiu, kurio kolonos laiko platų balkoną“.
Paminklo pase taip pat pabrėžiama, jog name išliko autentiškas B. Dvariono darbo kambarys su fortepijonu, darbo stalu, fotonuotraukomis. Čia buvo rašoma uvertiūra „Aušra“, „5 patarlės“, sonata smuikui ir fortepijonui bei kiti kūriniai. Pagerbiant kompozitoriaus atminimą čia rengiami jo kūrinių koncertai.

Saugomas visas
kompleksas
Į Lietuvos kultūros vertybių registrą namas Birutės al. 6 su priklausiniais įrašytas 1997 m. gruodį. Kompleksui, į kurį įtrauktas pats namas, ūkinis pastatas ir paminklas, suteiktas valstybės saugomo nacionalinio objekto statusas, kurio vertingųjų savybių pobūdis – memorialinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus), architektūrinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus) bei dailės (lemiantis reikšmingumą, svarbus).
Vertingosios viso komplekso savybės – teritorijos planavimo sprendiniai, tūrinė erdvinė kompozicija; artimiausios kultūros paveldo objekto teritoriją ar vietovę supančios aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio vertingosios savybės – patenka į Palangos miesto istorinės dalies teritoriją.
Kultūros vertybių registre nurodomi faktai apie svarbias visuomenės ir kultūros asmenybes: „Sodyba priklausė nusipelniusiam kompozitoriui, dirigentui, pianistui, pedagogui Baliui Dvarionui (1904-06-19 – 1972-08-23). Vasaras kompozitorius leido Palangoje. Čia buvo rašoma uvertiūra ,,Aušra“, opera ,,Dalia“, pradėtas kurti koncertas fortepijonui ir orkestrui ir kt. kūriniai. Po Balio Dvariono mirties sodyba priklauso jo šeimai“.
Prie namo, atspindinčio pajūrio kurorto architektūrai būdingą stilistiką, vertingųjų savybių visų pirma priskiriamas jo tūris: laiptuoto kontūro, netaisyklingo plano, vieno aukšto su mezoninu; dvišlaitė stogo forma, marselio čerpių stogo dangos tipas. Saugotinas aukštų išplanavimas, kapitalinių sienų tinklas, stačiakampių langų, durų angos, rytinio bei šiaurinio fasadų rombo formos langeliai; konstrukcijos – pamatas su akmens mūro cokoliu, medžio su karkasu  sienos, medinių langų ir jų skaidymo tipas.
Vertingos yra ir fasadų architektūros tūrinės detalės – šiaurinio fasado atviras prieangis su balkonu virš jo; vakarinio fasado atvira terasa ir uždaras prieangis su balkonu virš jo; rytinio fasado balkonas; fasadų apdaila ir puošyba; plytų mūro tinkuotas karnizas virš cokolio ir langų, rytinio fasado arkinė niša su joje patalpintu muzikinio motyvo reljefu; penkline su smuiko raktu ir gaidomis bei sienų tinko tipas.
Sodybos ūkinio pastato vertingosios savybės – stačiakampio plano, vieno aukšto su palėpe pastato tūris, dvišlaitė stogo forma ir jo dangos medžiagos tipas – marselio čerpės.
Trečioji komplekso dalis, įtraukta į Kultūros vertybių registrą – 1982-aisiais skulptoriaus R. Midvikio sukurtasis paminklas. Jo vertingosios savybės – forma: apvalus raudono granito stulpelis, kurio aukštis – 1 metras, o skersmuo 30 cm, su bronziniu kompozitoriaus B. Dvariono reljefiniu portretu bei bronzinėje plokštelėje esantis įrašas lietuvių ir rusų kalbomis: ,,Šiame name 1958-1972 m. su pertraukomis gyveno ir kūrė TSRS liaudies artistas kompozitorius Balys Dvarionas“.

Amžino atilsio –
Palangoje
Šiandien nepriminsime skaitytojams kompozitoriaus B. Dvariono biografijos. Norime pasidalinti su jumis tuo, ką šių metų birželį savo elektroniniame dienoraštyje įdėtame straipsnyje „Panteonas amžinybei“ rašė Irena Valužė, publikaciją skyrusi B. Dvarionui ir jo gyvenimui Palangoje. O prisiminti visa tai I. Valužei, kuri pamena vaikystėje į Dvarionų sodybą atnešdavusi pieno, padėjo ilgametė profesorės pianistės Aldonos Dvarionienės ir  profesoriaus pianisto, kompozitoriaus ir dirigento Balio Dvariono šeimos draugė, Palangos muzikos mokyklos mokytoja, dabar jau pensininkė Kostancija Strikienė.
„Anot Kostancijos Strikienės, pažintis su Dvarionais užsimezgė sąryšyje su muzika. 1958 metais buvo tartas svarus profesoriaus žodis Kultūros ministerijoje, kad Palangoje būtų įkurta muzikos mokykla. Artimiau su Dvarionais susipažino 1962 metais, per pasaulinio garso pianisto E. Gylelso koncertą Marijos Taikos karalienės bažnyčioje (tuometinė filharmonija) Klaipėdoje. O kai vieną žiemos vakarą prie savo buto durų pasitiko Maestro, labai susijaudino galvodama, kaip reikės priimti šį garbų svečią...“ – rašo I. Valužė.
Kaip rašo straipsnio autorė, Kostancija su savo vyru Vytautu (V. Strikas – šviesios atminties ilgametis Palangos  muzikos mokyklos direktorius) praleido daugelį bohemiškų naktų Dvarionų namuose. Dabar ji gailisi, kad liko neįamžinta daugelis momentų: kai ji dainavo kartu su Lietuvos lakštingala Beatriče Grincevičiūte, kai klausėsi intelektualiausių ir genialiausių žmonių kalbų, jų skaitomos poezijos. Į profesoriaus namus rinkdavosi dailininkai, kompozitoriai, fotografai, aktoriai, režisieriai, atvykę ne tik iš Lietuvos, bet ir iš visos sąjungos. Bendravimas Dvarionų namuose buvo paprastas, laisvas. Tai buvo paprasčiausias išsikalbėjimas. Kaip juokavo Kostancija: „Jei norėjai tuo metu Palangoje sužinoti apie meninį Lietuvos elitą, tai reikėdavo eiti į Dvarionų namus ir viską sužinosi“. Maestro – buvęs lietuvininkas nuo prigimties. Mėgęs kalbėti neįprastais žodžiais. Pavyzdžiui, sakydavęs: važiavau koncesija. Suprask, koncesija – žemaitiškas žodis, reiškiantis autobusą. Balys Dvarionas nestokodavo savito humoro. Savo draugams Vilniuje sugalvojo naujadarą „Dvarava“ (Dvarionas, Račiūnas, Vainiūnas). Humoro jausmą turėjusi ir jo žmona. Kostancija prisiminė, kaip kartą gavusi siuntinį, ant kurio buvo užrašyta: „Nemėtyti, nesudaužyti, pristatyti laiku“. Didžiulėje, patefonui skirtoje dėžėje Aldona atsiuntusi jai Orenburgo skarelę.
„Dvarionų draugė galvoja, kad tie muzikiniai vakarai davė pradžią Lietuvos simfoninio orkestro atsiradimui, pažintis su Dvarionais – „Gintarinei svetainei“,  S.Vainiūno muzikos mokyklai Palangoje. Profesoriaus sūnus Jurgis Dvarionas yra šio jau tarptautinį mastą turinčio muzikinio renginio pradininkas. Kiekvienais metais birželio 19 dieną (B. Dvariono gimimo diena) į šią šventę susirinkdavo Dvarionų vaikai: pasaulinio garso pianistė profesorė Aldona Dvarionaitė ir jos sūnus profesorius pedagogas Jurgis Dvarionas. Kostancija džiaugiasi, kad bendravimas su Dvarionų gimine nenutrūksta. Ji puikiai sutaria ir su Jurgio vaikais – Justu ir Aiste. Jie taip pat pasirinko muzikų kelią. Aistė – smuikininkė, Justas – pianistas“, – rašoma straipsnyje.
Jame, be kita ko, pažymima: „Anot K. Strikienės, dar būdamas gyvas profesorius norėjęs, kad jo palaikai būtų palaidoti jo namuose, sode. Tačiau supratęs, kad tai neįmanoma, prieš savo mirtį su draugu profesoriumi A. Gudaičiu vaikščiojęs po Palangos kapines ir beveik numatęs savo amžino poilsio vietą. Beveik toje pačioje vietoje ir įsikūrė šios giminės panteonas. Skulptorius ir projekto autorius R. Midvikis sukūrė smuiko galvutės simbolikos, atitinkančios žmonių, atidavusių savo gyvenimą muzikai, dvasią. Smuiko galvutės simbolika įamžino muzikos korifėjo B. Dvariono kapą, o penklinė ir smuiko galvutė – jo žmonos A. Dvarionienės amžino poilsio vietą. 2000 m. lapkričio 7 dieną panteonas amžinybei priglaudė ir A. Dvarionaitę...“.