Birutės alėjoje tebeskamba J. Bendoriaus ir B. Dvariono žingsnių aidas...

Spalio pradžioje minima UNESCO paskelbtoji pasaulinė muzikos diena. Šia proga „Palangos tilto“ skaitytojus kviečiame prisiminti Palangoje gyvenusius ar poilsiaudavusius garsius Lietuvos kompozitorius, kurių namai – arba tos poilsinės, kuriose jie vasarodavo – yra įtraukti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Birutės alėjoje, beveik vienas priešais kitą, stovi du į Lietuvos kultūros vertybių registrą įtraukti namai, kuriuose vasaromis gyvendavo ir kurdavo du iškilūs muzikai – Jonas Bendorius ir Balys Dvarionas.

Istorijos paminklas – nuo 1970 metų
Birutės alėjos septintuoju numeriu pažymėtajam namui, ant kurio esama memorialinės lentos su įrašu „Šiame name 1954 m. paskutinius savo gyvenimo mėnesius praleido kompozitorius Jonas Bendorius“, istorijos ir kultūros paminklo statusas suteiktas dar tarybiniais metais.
TSRS kultūros ministerijai adresuotame paminklo pase, kurį užpildė LSAMTI vyresnioji mokslinė bendradarbė Marija Rupeikienė, rašoma: „Namas, pradėtas statyti 1953 m. pagal inžinieriaus architekto Alberto Cibo projektą, priklausė Bendoriui Jonui. Bendoriui mirus, nuo 1954 m. (nebaigtas statyti) namas priklauso jo dukrai Adomaitienei Rūtai“.
Pase taip pat pateikiama informacija apie patį pastatą – namas stovi Birutės alėjos rytinėje pusėje, atgręžtas į gatvę vakarų fasadu. Pastato cokolis akmens, plytų sienos, tinkuotos, perdanga medinė, stogas dengtas čerpėmis. Namas – vieno aukšto su mezoninu, netaisyklingo stačiakampio plano su išėma pietvakarių kampe ir uždaru žemesniu prieangiu pietų pusėje. Vidurinėje dalyje yra koridorius su laiptais į antrąjį aukštą, abipus jo išdėstytos patalpos. Fasadai nesudėtingi: langai stačiakampiai be apvadų, tik su palangių juostomis ir viršutinėmis siauromis traukomis. Vakariniame, gatvės, fasade yra dvejos durys ir balkonas. Fasado kairiajame šone pritvirtinta memorialinė lenta. Pietų fasade yra uždaras įstiklintas prieangis.

Nacionalinės reikšmės vertybė
1986 m. datuotame paminklo pase, kurį pasirašė vaikų bibliotekos vedėja Nijolė Bagdonienė, pažymima, jog namui Birutės al. 7 respublikinės apsaugos kategorijos TSRS istorijos paminklo statusas buvo suteiktas LTSR Kultūros ministerijos kolegijos 1970.11.05 nutarimu Nr. 35.
Šiame pase taip pat pažymėta, jog „Namas panaudotas kaip ekskursinis objektas ekskursinėje temoje „LTSR kultūros veikėjai Palangoje“, bei rašoma, kad „Namas yra 120 m į šiaurę nuo S. Nėries ir Birutės alėjos sankryžos, rytinėje alėjos dalyje. Pastatas 8x10 m dydžio, mūrinis, vieno aukšto su verandomis“.
Į Lietuvos kultūros vertybių registrą namas Birutės al. 7 įrašytas 1993 m. vasarį. 2005 m. jam suteiktas valstybės saugomo nacionalinio objekto statusas, kurio vertingųjų savybių pobūdis – memorialinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus) bei architektūrinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus).
Prie vertingųjų objekto savybių priskiriamas jo tūris – stačiakampio plano, 1 aukšto su palėpe ir mezoninu vakarinėje pusėje bei dvišlaitė stogo forma. Minimos ir fasadų architektūros tūrinės detalės: pietinio fasado veranda su terasa virš jos bei fasadų apdaila ir puošyba – palangių ir viršlangių plytų mūro tinkuotų karnizų tipas.
Saugotinos pastato konstrukcijos – pamatas su tašyto akmens mūro cokoliu bei medinių langų ir jų skaidymo tipas.
Registre taip pat įrašyta, jog 1954 m. gyveno žinomas Lietuvos kompozitorius, pedagogas, įvairių meno draugijų pirmininkas, autoritetingas muzikos kritikas J. Bendorius.

Kompozitorius, muzikas, pedagogas
Pedagogas, muzikas visuomenininkas, kompozitorius J. Bendorius gimė 1889 m. rugpjūčio 15 d. Marijampolės apskrityje, Liubavo valsčiuje, Skaisčių kaime mažažemio valstiečio knygnešio šeimoje. 1899 m. baigęs pradžios mokyklą, iki 1903 m. privačiai mokėsi muzikos, pradėjo vargonininkauti Vištytyje, Vilkaviškio rajone. Savarankiškai mokėsi ir, išlaikęs egzaminus iš gimnazijos kurso, 1907 m. jis įstojo į Varšuvos konservatorijos vargonų klasę, kurią baigė 1912 m. Gyvendamas Varšuvoje vadovavo Varšuvos lietuvių draugijos chorui, o 1910 m. liepos 17 d. kartu su Albinu Iešmantu Marijampolėje pastatė Miko Petrausko operą „Birutė“.
Baigęs konservatoriją, iki 1920-ųjų J. Bendorius dirbo Marijampolės vargonininku, choro dirigentu ir pedagogu. Kartu su kitais kultūros šviesuoliais jis įsteigė dainų ir teatro draugiją „Gabija“, kuri suvaidino nemažą vaidmenį Suvalkų krašto muzikinėje kultūroje, vadovavo bažnytiniam ir „Gabijos“ mišriesiems chorams, rengė vakaras – koncertus.
1920 m. J. Bendorius išvyko pagilinti muzikos teorijos ir kompozicijos žinių į Leipcigo konservatoriją pas pedagogus S. Krehlį ir P. Graenerį. Parašė mokslinę studiją „Uvertiūros formos išsirutuliojimas istorijos šviesoje“. Nuo 1924 m. apsigyveno Kaune ir pradėjo dirbti muzikos mokykloje, dėstė teorines disciplinas ir vadovavo vargonų klasei, vėliau – konservatorijoje. Kauno konservatorijoje ėjo direktoriaus pavaduotojo mokslo ir mokymo reikalams (vadinamo inspektoriaus) pareigas, dėstė Liaudies konservatorijoje ir vargonininkų kursuose, aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikos ir chorvedžių draugijos veikloje, buvo „Dainos“ ir „Lietuvos kanklininkų“ draugijų pirmininkas.
1940 m. J. Bendorius kartu su Konradu Kavecku įsteigė Vilniaus muzikos mokyklą ir iki 1945 m. jai vadovavo. 1945-1949 m. jis buvo Vilniaus konservatorijos direktorius, nuo 1948 m. – profesorius; kartu buvo ir Muzikos teorijos kompozicijos katedros vedėjas, 1949-1954 m. – konservatorijos teorinių disciplinų dėstytojas, 1945-1948 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos organizacinio komiteto pirmininkas (išrinktas ir sąjungos pirmininku).
1945 m. profesoriui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. 1948 m. jis išrinktas Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos deputatu. Buvo dainų švenčių organizacinių komitetų narys.

Anapilin išėjo iš
Palangos...
Studijuodamas Leipcigo konservatorijoje J. Bendorius dirbo daugiausia instrumentinės muzikos srityje: parašė apie 10 fugų, skerso, rondo, keturių dalių siuitą ir nemažai kūrinių fortepijonui, instrumentavo keletą lietuviškų liaudies šokių pučiamųjų orkestrui.
Kaip kompozitorius J. Bendorius labiausiai pasireiškė harmonizuodamas lietuvių liaudies dainas. Jo harmonizuotų dainų rinkinys „Aušrelei beauštant“ buvo išleistas 1920 m., vėliau keletą kartų leidimas pakartotas. Kompozitorius dainas harmonizuodavo klasikiniu pagrindu, išryškindamas jose slypintį grožį. Minėtinos rinkinio dainos: „Už jūrelių, už marelių“, „Trijų seselių“, „Pamylėjau vakar“, „Vai pūtė, pūtė“, „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“, kurios ir dabar skamba lietuviškųjų chorų repertuaruose.
Kompozitorius taip pat kūrė chorus, giesmes, pjeses pučiamųjų orkestrui bei kaimo kapelai.
Minėtinos jo recenzijos ir straipsniai muzikos klausimais tarpukario Lietuvos spaudoje. Jie pasižymėjo minčių dėstymo logika ir klasikinių tradicijų bei liaudies muzikos reikšmės iškėlimu. Straipsniuose J. Bendorius palaikė pažangias lietuvių kompozitorių kūrybos tendencijas, kovojo prieš diletantizmo apraiškas, iki savo gyvenimo pabaigos liko ištikimas klasikinės muzikos tradicijoms.
Profesorius parengė straipsnių apie M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“, paskaitas apie L. van Bethoveną, skirtą 100-osioms mirties metinėms, P. Čaikovskį, Juozą Gruodį, Vladą Jakubėną – pastaruosius J. Bendorius straipsniuose vadindavo „mūsų tautos vaikai, mūsų viltys“, – ir kitus kūrėjus.
Vasaromis J. Bendorius gyvendavo Palangoje. Čia, nuosavame name Birutės al. 7, jis ir mirė 1954 metų birželį. Palaidotas Vilniuje Rasų kapinėse.

Bus daugiau.