Žymiausia pasaulyje orangutangų tyrinėtoja neaplenkia ir Palangos

Pasaulyje pripažinta lietuvių kilmės mokslininkė, antropologijos profesorė, gamtosaugininkė, žymiausia orangutangų tyrinėtoja Birutė Marija Galdikas – unikali asmenybė. Nors į Lietuvą ir Palangą „beždžionių  profesorė“ atvyksta retai, čia jos visuomet su didžiausiu džiaugsmu laukia ir palangiškė, B. M. Galdikas pusseserė, Roma Mažutienė. Šią savaitę žymioji tyrinėtoja vėl vieši Lietuvoje, bet Palangos šįkart nepasieks.

Visuomet traukė gamta

Romos Mažutienės tėvas Leonas Galdikas ir Birutės tėvas Antanas Galdikas yra broliai.

„Šeimoje jie buvo tik du, daugiau nei brolių, nei seserų neturėjo. Birutė augo didesnėje šeimoje: ji turi seserį Aldoną ir du brolius. Su pussesere laiškais susirašinėjau dar mokydamasi mokykloje, susitikau ją tik 1990 metais, kuomet viešėjau pas jos tėvus Jungtinėse Amerikos Valstijose, Los Andžele. Pamenu, Birutė visuomet domėjosi gamta, gyvūnais. Kuomet baigė mokslus, 1971 metais išvažiavo į Borneo salą, kuri jai tapo namais“, – „Palangos tiltui“ pasakojo R. Mažutienė.

Glaudžius ryšius su profesore R. Mažutienei padeda išlaikyti ne tik laiškai: „Nepraleidžiu progos susitikti su Birute, kuomet ji vieši Lietuvoje, tačiau šį kartą susitikti nepavyks. Dėl patirtos traumos negaliu nukakti į Vilnių. Ar esu kada nors aplankiusi ją Borneo saloje? Neteko, nors Birutė ir kvietė, tačiau tolimai kelionei vis kažkas sutrukdo“.

Meilė gyvūnams paveldima

Nesuklysime pasakydami, kad geriausi ir ištikimiausi žmonių draugai yra gyvūnai. R. Mažutienė, kaip ir visame pasaulyje garsi jos pusseserė, myli gyvūnus.

„Meilė gyvūnams mūsų giminėje turbūt paveldėta. Namuose rūpinuosi 8 katėmis ir šuniuku.

Birutė labai geranoriška, maloni, mielai bendraujanti. 2010 metais ji buvo atvažiavusi ir į Palangą. Jai čia labai patiko, ji sakė, kad jeigu gyventų Lietuvoje, tai tik Palangoje“, – džiaugėsi moteris.

Kokia Birutė Galdikas yra namuose? Su savais? „Birutė labai paprasta ir maloniai bendraujanti moteris. Ji bendrauja su visais, yra labai geranoriškai nusiteikusi ir labai myli savo vyrą ir 3 vaikus. Linkiu Birutei ir toliau dirbti savo sunkų darbą Borneo džiunglėse. Tikiu, jog jai ten labai sunku: brakonieriai pastoviai grasina, padega miškus. Tad visai jos šeimai linkiu sėkmės ir sveikatos. Juk kuomet esame sveiki, esame ir laimingi“, – palinkėjo ponia Roma.

Emigrantų dalia

Birutės M. F. Galdikas knygoje „Rojaus atspindžiai: mano gyvenimas Borneo saloje kartu su orangutangais“, kuri lietuviams bus pristatyta pirmosiomis kovo dienomis, pasakoja apie savo kelią į Jungtines Amerikos Valstijas.

„Mano prosenoliai gimė tada, kai Lietuva pirmąkart buvo okupuota Rusijos, ta okupacija truko nuo 1795 iki 1918 metų. Kaip laisvi ūkininkai, jie gyveno Rytų Lietuvoje, Utenos apylinkėse. Jų ūkis, vadinamas „Krunkiškiu“, stovėjo greta kaimelio miško pakraštyje. Per visą rusų okupaciją jaunuoliai buvo prievarta varomi į kariuomenę tarnauti dvidešimt penkerius metus tolimuose didelės Rusijos imperijos regionuose. Daugelis jaunuolių pabėgo iš Rusijos, kirto Vokietijos sieną ir vylėsi paskui nuplaukti į Ameriką. Tarp tų jaunųjų emigrantų buvo ir mano būsimasis senelis Dominykas Slapšys, 1907 m. atvykęs per Eliso salą. Jis atvyko į Ameriką prisijungti prie šeimos narių, kurie paliko Lietuvą 19 a./.../

Pirmasis pasaulinis karas baigėsi ir Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę nuo Rusijos. Dabar Slapšių šeima galėjo įgyvendinti savo svajonę – grįžti į Lietuvą, panaudoti savo sutaupytus pinigus ūkiui pagerinti ir visą laiką ramiai ten gyventi. Mano nėščia močiutė su dvejų metukų Brone iškeliavo pirma, po metų paskui ją išvyko ir senelis. /.../

Mano močiutė liko našlė su trimis dukromis. Ji turėjo daug gerbėjų, bet niekada neištekėjo ir tvarkėsi ūkyje viena. /.../ Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui slaptu 1939 m. pasirašytu susitarimu nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalijo Europą. Kartu su kitomis Pabaltijo valstybėmis Lietuva 1940 m. birželio 15 d. buvo Sovietų Sąjungos armijos okupuota /.../

Padedamas koloborantų, sovietų režimas sudarė slaptus sąrašus žmonių, kurie turėjo būti nužudyti ar ištremti. Prekeivis, išnešiojamomis prekėmis, keliaujantis iš vieno kaimo į kitą arkliuku ir lengvu vežimaičiu, pasakė mano močiutei, kad matęs jos pavardę į Sibirą vežtinų žmonių sąraše. Našlė su trimis dukromis vargu ar kėlė grėsmę sovietams, tačiau kadangi ji šešerius metus gyveno JAV, buvo vadinama „amerikiete“. Be to, turėjo klestintį ūkį, kurio buvo geidžiama./.../

Mano mamos šeima turėjo bėgti. /.../ Draugiškasis keliaujantis prekeivis, perspėjęs mano mamos šeimą, kad bėgtų, pats turbūt žuvo per holokaustą“.

Birutė – orangutangų mama

Orangutangų tyrinėtoją Birutę drąsiai galima vadinti ištikimiausia šių gyvūnų drauge, kadangi dar  1971-aisiais atvykusi į Kalimantaną arba indoneziškąją Borneo salo dalį, jos tikslas buvo tyrinėti laukinius orangutangus natūralioje jų aplinkoje. „Bet aš kone iškart įsitraukiau vaduoti ir reabilituoti tuos orangutangus, kurie buvo gimę laukinėje gamtoje, tik sugauti žmonių ir laikomi kaip naminiai gyvūnėliai ar parduodami zoologijos sodams, cirkams, laboratorijoms. Visada stipriai jaučiau, kad gelbėti orangutangus yra taip pat svarbu, kaip ir juos tyrinėti“, – savo knygoje „Rojaus atspindžiai: mano gyvenimas Borneo saloje su orangutangais“ rašo B. M. Galdikas.

Pasaulinio garso mokslininkė, antropologė prof. B.M. Galdikas šioje knygoje dalinasi nepaprasta patirtimi, sukaupta kone 40 metų stebint ir tyrinėjant orangutangus, gyvenant Indonezijos miškuose. Anglų, vokiečių, prancūzų ir lietuvių kalbomis išleista knyga atskleidžia ne tik šių primatų panašumus su šiuolaikiniu žmogumi, bet ir ypatingus asmeniškus profesorės išgyvenimus: vyro neištikimybę indonezietei auklei, užgimusią meilę vietiniam dajakui, pavojingus susidūrimus su brakonieriais.