Žmonės užmiršo savo angelus sargus – jie liko be darbo

Sporto klube bendraudama su čia dirbančia senjore ponia Danute išgirdau žodžius, kurie ilgam įstrigo mano atmintyje. Kalbėdama apie dabartinį žmonių susvetimėjimą, negandas, kurios tarsi lavina nesustodamos ritasi per pasaulį, išmintingoji senolė įvardino jų atsiradimo priežastį: „Žmonės užmiršo savo Angelą Sargą. Angelai nebeturi darbo“.

Savas laikas
Gyvenant emigracijoje, pagrinde mano laiką pasiglemždavo darbas. Šiandien sugrįžusi į Lietuvą galiu sau leisti išsvajotąją prabangą, – mano laikas priklauso man pačiai. Kai kas galvoja, jog gyvenant ir dirbant užsienyje emigrantams labai paprasta  naudotis SPA procedūromis, grožio salonais, lankytis sporto klubuose. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje tam reikia laisvo laiko ir pinigų. O kai žmonės (kalbu apie nekvalifikuotą darbą turinčius asmenis) atėjus savaitgaliui nori pailsėti, jų galvose sukasi viena vienintelė mintis – lova. Grožio ir sveikatos kūnui tobulinti industrijoms laiko nebelieka.
Štai ir poniai Danutei, palaidojusiai savo vyrą, teko gyvenimą pradėti iš naujo. Kad dienos neprailgtų, Danutės dukra po laidotuvių įdarbino mamą savo sukurtame versle. Prabėgus penkeriems darbo sporto klube metams ponia Danutė įsitikinusi, jog ji net neįsivaizduojanti savęs be šio užsiėmimo. Išsigelbėjimą ji suradusi bendravime su į klubą ateinančiomis moterimis. Su kai kuriomis iš jų ji tapo labai artima. Su jomis ponia Danutė dalinasi savo mezginių paslaptimis, kulinariniais receptais, nuo kitų klienčių išgirstais sveikatos bei grožio gudrybėmis. Iškepusi savo firminį pyragą ji skuba pavaišinti savo drauges. Jos atsidėkodamos nepamiršta atnešti  šlakelį kaimiško pieno ponios Danutės katinui ar padovanoti gražios gėlės daigelį. Ponia Danutė myli gėles. Ištisus metus gėlės žydi jos namuose. Ji sudaigina jas iš sėklų, kad šios vėl ir vėl gimtų iš naujo.
Pati vairuoja automobilį, daug skaito, mėgsta ir į televizorių „pažiopsoti“. Jai įdomu viskas, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, o kalbėdama apie senatvę ji teigia, jog ne metai slegia žmogų. Žmogus sensta tada, kai jis praranda domėjimąsi gyvenimu. Taigi, visi šie paprasti, bet labai svarbūs tarpusavio bendravimo santykiai vyksta mažame (žiemos metu tarsi išmirusiame) pajūrio miestelyje, nedidelio sporto klubo patalpose.

Gėlės – kaip žmonės
Pasak senjorės, pasportuoti ir palaikyti savo kūno formas ateina įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės (daugiausiai moterys). Kai kurios ateina dėl sveikatos sutrikimų, o kai kurios tiesiog norėdamos pailsėti.
Man pačiai teko pabendrauti su keliomis iš jų. Pavargusi nuo mokyklos šurmulio, nepatenkinta švietimo ir mokslo sistemoje esančiomis spragomis, jauna pedagogė piktinosi, jog vaikai mokykloje rūko žolę (net mergaitės) tvirtindami, jog žolė legalizuota daugelyje pasaulio šalių, visai „nesiskaito“ su mokytojais (ypač vyresniojo amžiaus), pradingęs mokytojo-pedagogo autoritetas. Ji piktinosi, jog negabius vaikus materialiai pajėgūs į mokslus išleisti tėvai žūtbūt stengiasi įkišti į aukštąsias mokyklas, užuot suteikę jiems galimybę įsigyti profesiją. Vėliau, kaip mano mokytoja, diplomas kišenėje, o darbo nėra. Tokie ir į juos panašūs išvažiuoja laimės ieškoti į kitas šalis.
Kita moteris (Danutės sena pažįstama) papasakojo pamokančią istoriją apie kaktusą. Draugei gyventi  išvykus į užsienį, ji prižiūrėdavo jos namus. Draugės namuose augusį kaktusą ji parsinešdavo į savo namus, o kai jos draugė atostogoms sugrįždavo, jos džiaugsmui augalą sugražindavo į vietą. Kaip žinia, kaktusui didelės priežiūros nereikia, tačiau kai draugė susiruošė parduoti butą, minėtas kaktusas pradėjo visai nykti. Pagailėjusi augalo moteris parsinešė jį į namus. Po kurio laiko nugeibęs spygliuotis atsigavo ir sparčiai paaugo, džiugina moters širdį. Tuo tarpu draugė nusipirko kitą butą, kaktusą reikės grąžinti, nors ir labai gaila, – sakė ji. Tuokart, pamenu, visos trys nusprendėme: gėlės – kaip žmonės, jaučia kas juos myli, o kas palieka.

Pradėti nuo savęs
Pokalbyje su jauna mokytoja bandžiau paprieštarauti sakydama, jog ne viskas švietimo ir mokslo sistemoje taip blogai, kaip atrodo. Gyvenant užsienyje teko ir man susipažinti su šios senos valstybės (Anglijos) mokymo sistema. Esu ne teoretikė ir ne pedagogė, tačiau nesu girdėjusi, jog vaikai „spjautų  į akis mokytojui“, o jis būtų bejėgis tam pasipriešinti. Bet kokiu atveju žinau, jog užsienyje tiek mokytojas, tiek vaikas yra pagarboje. Tuo pasirūpina valstybė. Nesutikau su mokytoja dėl senyvo amžiaus pedagogų darbo švietimo įstaigose. Anot jos, seni pedagogai negali dirbti mokykloje vien dėl to, jog iš jų yra šaipomasi. Prisiminiau savo mokyklos pedagogus, kurie tada man, jaunam žmogui, taip pat atrodė seni ar pagyvenę. Jei prabėgusių metų priekyje puikuodavosi ne kas kitas, o profesionalumas ir darbo su vaikais patirtis – mokytojas iki gyvenimo pabaigos išlikdavo pagarboje. Ponia Danutė man pritarė sakydama, kad maži vaikai (kol jų mamos sportuoja) dažnai atėję atsisėda jai ant kelių. Jiems patinka prisiglausti prie vyresnio žmogaus. Jiems ji gal primena močiutę ar kažką labai artimo ir mielo.
Nejučia ir aš nugrimzdau į prisiminimus. Man tada buvo gal dešimt metų. Pamenu, tą dieną buvau iš mamos gavusi pinigų ledams (dešimt kapeikų). Tai buvo neeilinis įvykis. Niekas taip paprastai pinigų vaikams nedalindavo. Nusipirkusi „maroženą“ laiminga ėjau šalia parko esančia Meilės alėja. Mano džiaugsmą sutrikdė išgirstas vaiko verksmas. Ant suoliuko pamačiau sėdinčią seną močiutę ir raudančią mažą mergytę. Nė nesudvejojusi ištiesiau į vaiko pusę savo tik kartelį lyžtelėtą, vanile ir visu pasauliu, rodos, kvepiantį balto pieno ir ledo kauburėlį. Mergytė nustebusiomis akimis paėmė ledą o aš nuėjau saulės nutvieksta alėja.
Prabėgo penkiasdešimt metų, tačiau šio nutikimo negaliu pamiršti ir šiandien. Papasakojusi moterims šią iš pirmo žvilgsnio naivią istoriją, lyg pasiteisindama, priminiau Motinos Teresės žodžius: „Žmogui duotos dvi rankos: viena, kad imtum, kita, kad duotum“. Nežinau, ką tada pagalvojo jauna pedagogė (gal jos laukia dar ilgas pažinimo kelias), tačiau šiandien esu įsitikinusi, jog norint, kad kažkas apie tave keistųsi, reikia pradėti nuo savęs, ir tik nuo savęs. Todėl ponios Danutės žodžiai apie Angelus Sargus, kurie nebeturi darbo, yra ne kas kitas, o šių dienų SOS signalas mums visiems.

Irena VALUŽĖ