V. Janušonio fotografijose – Baltijos dvelksmas

„Esu savo kranto patriotas, ir kur betekdavo išvažiuoti, visada jausdavau ryšį – kuris buvo, yra ir bus, – su Palanga, su Baltija, prie kurios traukdavo grįžti. Man labai patinka jūra, kuri visada gyva, jos krantas. Fotografavau ir fotografuoju ją“, – sakė palangiškis fotomenininkas, meno kūrėjo statusą turintis Lietuvos ir Rusijos fotomenininkų sąjungų narys Vitalijus Janušonis, ketvirtadienį galerijoje „Ramybė“ pristatęs savo parodą „Baltijos dvelksmas“ iš ciklo „Išpažintis apie Baltiją“.

Fotografija – nuo
vaikystės
Fotografija V. Janušonis susidomėjo dar vaikystėje, šviesios atminties senelio Povilo Ratniko, pasak fotomenininko, „prijautusio fotografijai“, dėka, kai šis atidavė anūkui savąją fotolaboratoriją.
Antrasis žingsnis – Palangos pirmojoje vidurinėje mokykloje, kur ne tik chemijos, bet ir fotografijos paslaptis moksleiviams atskleidė mokytojas Algimantas Želvys, vadovavęs ir mokyklos foto-kino būreliui. Šiame būrelyje mokytojo – kurį ir dabar tiek V. Janušonis, tiek kiti A. Želvio išugdyti fotomenininkai tebevadina mokytoju, – dėka ne tik gautos pirmosios profesionalumo pamokos, bet ir dalyvauta pirmosiose parodose bei konkursuose. Dar moksleivis būdamas V. Janušonis dalyvavo respublikiniame moksleivių fotografijos konkurse ir užėmė antrąją vietą. Ir šiuo, ir kitais prisiminimais parodos pristatymo metu fotomenininkas dalijosi kartu su į renginį atėjusiu A. Želviu.

Penas sielai
Parodoje pristatytos šešiolika fotografijų iš ciklo „Išpažintis apie Baltiją“, kurį sudaro kelios dalys, kuriose – ir prieš keliolika, ir prieš keletą metų, ir šiemet fotografuotos nuotraukos.
„Manęs niekada netraukė „atvirukinė“ Baltija: vasara, paplūdimiai, maudymosi kostiumėliai, šampanas... Man patinka rūsti jūra – tokia ji dažniausiai būna nuo rudens iki pavasario. Ta jūra, kuri mus moko gyventi“, – prisipažįsta V. Janušonis, pridūręs, jog fotografuoja ne tik Palangos ir Lietuvos pajūrį, bet ir latviškąją Baltijos pakrantę, kuri esanti daug išraiškingesnė nei lietuviškoji dalis, nes, palyginti su labai jau civilizuotu Lietuvos pajūriu, Latvijoje dar esama žmogaus nepalytėtų vietų.
„Galima teigti, kad Vitalijus Janušonis fotografijoje jau yra užsitikrinęs peizažisto vardą. Ir ne tik dėl to, kad kuris laikas vienu ar kitu rakursu bando prakalbinti Baltijos kraštovaizdį. Jo sukurti ciklai: „Baltija – monologas apie praeitį...“, „Baltija – šešėlių dvelksmas“, spalvotų darbų serija „Užmigęs krantas“, kaip ir „Baltijos dvelksmas“ ne tik liudija autoriaus sielos giminystę su gamta, tačiau ir atveria visą autorinių minčių skalę, išryškina fotografo sąlyčio su aplinka svarbą jam pačiam“, – yra rašiusi apie V. Janušonio Baltijai skirtuosius ciklus Danguolė Rutkienė.
„Galima drąsiai teigti, kad aš esu peizažistas, – šypsosi fotomenininkas. Ir čia pat surimtėja. – Daugiausia mėgstu fotografuoti gamtą. Iš jos semiuosi daug naujų minčių, gaunu didelį peną sielai. Nors joje palyginti esame niekas prieš begalybę, ir siejamės su ja kaip dalis su visuma, tačiau žmogus ir gamta puikiai dera – tai amžina veikla, mūsų visų būstas ir prieglobstis. Žmogus yra neatsiejamas nuo gamtos, ji amžina ir be jos žmogus negali nei gimti, nei gyventi, nei mirti“.
V. Janušonio objektyvo taikiklyje – ne vien Baltija. Dešimt metų, praleistų Anglijoje, atsispindi cikle „Ūkanotasis Albionas“. Cikle „Akimirkos už kadro“ – žinomi Lietuvos aktoriai filmavimo aikštelėje.

Baltija ir ne tik ji
Paklaustas apie paskutiniuosius darbus, V. Janušonis pamini ne tik fotografijas, bet ir projektą, kurio sumanymas kilo bendraujant su Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonu, Palangos dekanato, apimančio šešiolika parapijų, dekanu Mariumi Venskumi. O sumanymas buvęs toks: Palangos parapijos internetinėje svetainėje Palangos dekanatui skirtajame puslapyje pristatyti visas dekanate esančias bažnyčias – nuo Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės iki Darbėnų Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bei Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčių. Visas bažnyčias bei koplyčias, o taip pat Būtingės bei Palangos evangelikų liuteronų bažnyčias bei brolių pranciškonų atgaivintąjį Kretingos bernardinų vienuolyno kompleksą galima aplankyti internete, pasivaikščiojus V. Janušonio sukurtais virtualiais turais.
Tačiau siela vis traukia prie Baltijos. Kai fotomenininkas vaikšto vienas, kai jaučia, kad jį veda Dievo ranka, kai jis sugeba pamatyti ir užfiksuoti tai, į ką mes visi dažnai pasižiūrime, bet ne visada pamatyti mokame.
„Bičiuliai iš kitų miestų ar užsienio atvažiavę prie jūros kartais paprašo: parodyk tas vietas, kur tu fotografuoji. Nueiname. Jie ilgai žiūri. Ir kai aš vos ne pirštu prikišamai parodau: va, čia, – stebisi: kaip tu tai pamatei, – vėl šypsosi V. Janušonis. – O aš ir pats nežinau. Tik kartais pasidžiaugiu, kad pavyko kažkada nufotografuoti tai, ko jau šiandien nebėra. Nes jūra ir krantas gyvi, jie keičiasi. Kad ir Šventosios nuotraukos: to, kas buvo dar prieš keletą metų, jau nebėra. Tad gal šios fotografijos turės ir istorinę vertę?“