Antanas Raudys – asmenybė, šalia kurios visada praturtėji

Šis žvitrus, smalsus, ieškantis (bet ne lengvų kelių!) ir visa, ką suradęs, gilai apmąstantis, savaip išsakantis žmogus Palangos takuose bet kuriuo paros metu, jūrai štormaujant ar štilyje, išnyra kaip savaime būtinas šviesulas, su kuriuo pabendravus greit tampa aiškesnis ir pasaulio „politinis oras“, ir gyvūnijos harmonija, ir ko dar derėtų ieškoti Palangoje ar visoje Žemaitijoje.
Trečią dešimtmetį gyvenant greta, bent kiek suvokus egzistencinę jo filosofiją, Antanas Raudys irgi net be jokių titulų įrašytinas į mūsų laikų unikalių Palangos asmenybių „Raudonąją knygą“, nes greit suvoki, jog panašūs, net pavėjui vaikštantys – plasnojantys laisvokratai yra nepakartojami ir tuo patrauklūs, kaip anie, prie senojo Kurhauzo 2016-ųjų rudenį archeologų atkastieji radiniai.
Palangos istorija turtinga asmenybėmis. Šioje galerijoje gera stebėti, kuo gyvi dabar visiems žinomi, bendruomenės labui gera nuveikę ir tebedarantys veidai. Štai todėl malonu sveikintis su Jonu Brindza ir Vytautu Kusu, Ričardu Garla ir Arvydu Martinkėnu, su Robertu Trautmanu, Konstantinu Skierumi ar širdimi, mintimis, pėdomis ir rašmenimis į „Palanguomenę“ tvirtai įaugusiu veterinarijos daktaru, iškiliu gyvūnijos globėju ir žinovu, žygeiviu, taip pat prozos knygų autoriumi A. Raudžiu.
2004 metais išleistoje apysakoje „Virsmas“ jos autorius A. Raudys save pristato kukliomis devyniomis eilutėmis: „Kuomet buvau berniokas, siutau su bendraamžiais, melžiau karves, ganiau žąsis, kasiau glitų molį, melioravau laukus. Kareiviškais „kirzais“ tryniau jaunystės kulnus, pasišokinėdamas skyniau pažinimo vaisius. Ropodamas į slidų gyvenimo medį, mačiau kiekvieną ir raginau kartu ruoštis Didžiosioms Mišioms“.
Spaudai rengiant J. Marcinkaus leidykloje „Eldija“ palangiškio A. Raudžio knygos „Daltonikas“ rankraštį, – prisimenu! – Klaipėdoje šio krašto rašytojų sambūriui netrumpai vadovavęs talentingas prozininkas Rimantas Černiauskas (1950-09-10 – 2011-06-01) susitikus netikėtai užklausė: „Klausyk, tu gyveni Palangoje, tai turėtum pažinti tokį rašuomenei dar mažokai žinomą, tačiau tikrai gabiai plunksną vairuojantį Antaną Raudį. Aš susipažinau su rankraščiu, su „Daltoniku“. Man paliko gerą įspūdį. Literatas sukaupęs daug sūrios, iškentėtos medžiagos. Jei daugiau paredaguotų, knyga išloštų. Mąsto literatūriškai, prasmingai ir originaliai. Leistina knyga, drąsi, taip sakiau ir leidėjui Juozui Marcinkui, ir redaktoriui Pranui Martinkui“.
O ypatingai reiklus, tačiau didelį autoritetą Klaipėdos rašeivijoje turėjęs žurnalistas-politologas-intelektualas Pranas Martinkus (1926–2007), su kuriuo ir šių eilučių autoriui teko 1986–1999 metais itin dažnai bendrauti Klaipėdos redakcijose, A. Raudžio knygą „Daltonikas“ pristatė gan tiksliai ir „tomografiškai“: „Ši palangiškio Antano Raudžio prozos knyga – pirmoji autoriaus kūrybinėje biografijoje. Knygos centre – apysaka „Daltonikas“, pasakojanti apie mūsų dienas ir mūsų dienų žmones bei jų tarpusavio santykių problemas. Apysakos centre – ne tik mūsų dienų žmonės, bet ir jų tarpusavio kova, tiesos ieškojimas. Savo stilistine maniera Antano Raudžio knyga šiek tiek primena šiuo metu Vakarų Europoje, o ypač Prancūzijoje išpopuliarėjusią siurrealizmo literatūrinę srovę. Autorius, sekdamas Vakarų Europos siurrealistais, gilinasi į pagrindinio apysakos herojaus Arūno Raudžio charakterį, jo gyvenimo peripetijas. Ypač įtaigūs ir gyvenimiški apysakos herojų dialogai, ko negalima pasakyti apie autoriaus pamėgtus filosofinius svarstymus, tiesa, stebinančius autoriaus kūrybinio akiračio platumu.
Kitas rinkinio kūrinys – apsakymas „Marceliukės klėtis“ patraukia skaitytojo dėmesį stilistiniu žaismingumu, ryškiais gamtiniais potėpiais, kalba. Apsakymas „Marceliukės klėtis“ patraukia skaitytojo dėmėsį ir žodyno turtingumu bei ryškiomis kuroto gyvenimo detalėmis“.
Mano kaimynas, taikiausių gyvūnų žemėje daktaras ir literatas-žygeivis A. Raudys, kaip daugelis visų laikų plunksnos brolių ir sesių, lengvai susigyvena su gamtos erdvynais, su jūros kaprizais ir kalnų griūtimis, su Šaipių gervėmis, net ropliais, bet net sau sunkiai atsako į klausimą: „O ką galvoja žmogus? Pavojingiausi yra žmonių-egoistų kėslai ir gobšios žmogystos klasta“. Ir mano buvęs bendradarbis žvejų laikraštyje, poetas-jūreivis Vytautas Brencius klausia: „Ar galima pabėgti nuo savų, neretai skaudžių likimų, kuriuos valdo mums nežinoma paslaptinga jėga?“
„Tiesos ieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijos esmė. Filosofuoti – tai būti Kelyje. Klausimai filosofijai svarbesni nei atsakymai; kiekvienas atsakymas virsta nauju klausimu. O kur nėra klausimo, ten nereikalingi ir atsakymai“, – klausė ir teigė vokiečių religinio egzistencializmo atstovas, psichologas ir filosofas Karlas Jaspersas (1883-02-23 – 1969-02-26).
„Filosofuoti – tai būti Kelyje“, o „Kelias per gyvenimus vedasi Gyvenimą“, nes...
„Pasaulis yra garsus, o garsas yra gražus“. Arba: „Žmogus yra visada kažkas daugiau, nei jis apie save žino ar gali žinoti“, – nors vienas Palangos narciziškas menininkas yra ir man skaudžiai dribtelėjęs: „Aš apie tave viską žinau“... „Vargše, tu vargše!..“
Nebūsim primityvūs. Dažniau žvalgykimės į ilgėjančią Dieną. Pažinkim Palangos apylinkes bent taip, kaip jas pažįsta „šaunus vaikis“, knygomanas, tvarkai neabejingas mūsų kaimynas, Lietuvos gražintojas A. Raudys.
Aš jam 2017-tų „revoliucinių“ metų proga palinkėčiau: „Nemesk plunksnos, Antanai“. Žinau, ką jis atsakys: „Aš kaip Lietuvai ir Palangai esu ištikimas kompiuteriui“.
„Menininkui yra savotiškai smagu užsibūti pragaruose, – kalbėjo poetė M. Cvetajeva. – Viskas buvo, yra ir bus, ir svarbu, kad mums teko ne viskas“.