Su jūra Palangos akių kūrybos ateitimi tikiu

Gera įsimena ilgam.
Malonu, kad tai, kas visuotinai gera, turi tradicinį tęsinį, vyniojasi, kaip tie margaspalviai siūlai, o ilgainiui visi gėrimės kolektyviai numegztu daugelio žvilgsnius, o svarbiausia – sielą pavasariškai sušildančiu apdaru, kuriuo malonu pasipuikuoti ir prieš svečius. Palangoje atgimsta kolektyvinė šypsena.
O mūsų palangiškiai – visapusiškai gabūs! Tai įrodė ir miesto Garbės piliečio Vitaliaus Bernardo Litvaičio, ir veiklaus, idėjomis spinduliuojančio fotomenininko Ado Sendrausko bei daugybės pritarėjų sumanyta bendruomenės šventė „Palangos dienos 2016“. Ji jau tampa vienijančia ir ugdančia grandinėle, žiedu ar veidrodžiu, kuriame aiškiai matome, kas per metus Palangoje padaryta ir ką reikėtų visiems daryti per ateinančiuosius. Už organizacinių rūpesčių sprendimą privalu padėkoti ir miesto kultūros skyriui, bibliotekai. Taip, tai irgi nepavargstančios jūros bangos – darbščių palangiškių dienos, ir nėr čia ko kuklintis, kai galima patirtimi dalintis.
Kolektyviai kuriame visai Lietuvai regimus ir patogius ilsėtis, auginti vaikus Palangos namus. Kolektyviai, nes vienas lauke – ne karys. Kolektyviai – kaip duonos augintojai rugiapjūtėje. O to kolektyviškumo net du dešimtmečius labiausiai ir pasigedome. Tik jo dėka prasidėjo lauktasis „Palangos renesansas“. Restauracija. Renovacija. Bet, laimei, ne reanimacija. Aš tik šiandien randu savyje drąsos viešai pripažinti, kad „Palangos šeimos“ tikruoju nariu tapau ne tada, kai 1990 metų gruodį tuometė Palangos miesto taryba daugumos narių balsais mane patvirtino ne mano vieno labai laukiamo „Palangos“ laikraščio redaktoriumi. Veiksmas vyko Kurhauze. Titulais palangiškių nenustebinsi. Praėjo dar ketvirtis amžiaus.
2016 metų balandžio 3-ąją, tame pačiame degusiame „kritusiame ir prisikėlusiame“ grafų Tiškevičių Kurhauze aktyvusis miesto meras Šarūnas Vaitkus ir mane apdovanojo ypač miela, širdžiai įsimenančia dovana – Baltijos bangą, taip pat mėlynąją vėliavą 2004–2005 m. Birutės gelbėtojų poste primenančia Palangos miesto vėliava. Labai ačiū, ji man tarsi pasas, kuriame įrašyta: „Ir G. G. yra PALANGIŠKIS“. To laukiau lygiai 30 metų. Nes nesyk kai kas ir laikraščio redaktoriui yra mestelėjęs: „Parėjuns!“ Tuo žodeliuku buvo net po 40 metų „pakrikštyta“ net garsi šio krašto tyrėja, pedagogė Emilija Adiklienė. Yra tiesos, kad norint susigyventi su krašto žmonėmis, jų tradicijomis, būdo savybėmis, elgsena, su problemomis ir galimybėmis padėti MAŽAM kurio tėvų, senelių ir prosenelių „procia“ čia viskas sukurta. Privalai sykiu ne tik vėjus rašyti, bet ir grėbti parką, neskirstyti darbų į „baltus – juodus“ gelbėtojų komandoje, bet ir skaitytis su palangiškiu, įdėmiai jo klausytis visur – net degustuojant vynus, gerbti kiekvieną žodį, o ypač dorą darbo veiksmą – kūnui ir sielai, būti jų dvasiniu tarnu. Mes visi esame VIENO jūros kranto Medžio žievė. Kunigo ir laikraštininko misijos panašios – pakylėti širdį Gėriui. Kur tik negyventum – privalai puošti, auginti savo namus. Nėra suvežtinės kultūros. Ji prasideda mūsų Saulėtekio tako gėlynais. Iki nuostabios, gaivios Palangos vėliavos ir mūsų šeimai Saulėtekio take, ėjau lygiai 30 metų. Einame sykiu su prasmingų darbų sumanytoja – žmona, gydytoja Vlada Marija. Kol dirbau iki laikraščio „Palanga“ redaktorystės „Tarybinės Klaipėdos“, „Lietuvos žvejo“, „Darbininkų balso“, „Mažosios Lietuvos“ redakcijose, kurortinę Palangą pažinau labai paviršutiniškai. 1986–1990 metai – „Ekskursanto įspūdžiai“. Teorija. Autobuso langas. Paviršium. Ne Golfo srovė ir ne „Smilčių krautuvėlė“ atspindi tikrosios Palangos gyvenimą. O kas?
Palangiškiai. Jų likimų žymės. Istorija. Kasdieninė druska. Darbai Vilimškės dvare. Plytinėje. Rūmuose. Parke. Gaisrai. Pelenai. Ašaros. Žuvų cechas. Vėl statybos ir šypsenos. Gimimai. Žodžiai be atostogų. Atostogauja čia tik svečiai. Bet palangiškis tvirtas, atkaklus, kaip tas žmonėse vadinamas „peskoliūbas“. Taip praminta tvirtašaknė, rugiaveidė su šnarančiomis vėjuose varpomis. Be falšo.
Šis kraštas, kurį kai kas nepažįstamas pavadina – „Šiltasis Sibiras“, iš kitų išsiskiria tuo, kad visur jaučiamas judesys, erdvių delnai ir sparnai, paukščių net akmenų kalbėjimas, debesų peizažai, Baltijos jūros paslaptingumas ir žvejų, gintaro gaudytojų kodai. Šis kraštas atšiaurus, bet TIKRAS, kaip bengališkas tigras. Kaip Aleksandros Šilgalytės prisiminimai ar Jonio Vaišės aistros ne tik paveiksluose.
Palanga – ir skaudulys, ir „švelnulys“ yra ypač Žulkui, žymiam kolekcininkui palangietiškąja tema, Sauliui ir Ričardui Garlai, ją myli ir bičiuliškas Zigmas Dokšas... Ogi, visi, kurie ČIA. Gyvenime, mielasis Varge, Tavim didžiuojas nepavargę... Arba: Čia dygstam. Čia nykstam. Geriau nesipykstam. Ne tik mano gimtoji Čekiškė, Dubysa, bet ir kiekvieno iš mūsų Tėviškė yra galimybių jūros langai.
Kiekviena Abėcėlė – protingai ir logiškai kuria „Likimo legendą“, kaip šturmanas už liūtą greičiau skriejančiame automobilyje Dakaro ralyje. Tik turėk vaikiškai optimistišką ūpą ir kantrybę gilintis į gyvojo Pasaulio paslaptis, turtintis išmintimi, kuri yra privalomai svarbi žmogaus egzistencinės adaptacijos dalis. Gyvenimas pats moko gyvenimo, tada joks vargas – ne vargas: „Negalvok, kad skauda – ir neskaudės“. Porcelianas irgi iš dulkių.
Su pavasario saule parplasnoja prisiminimai, paliudijantys palangiškių pastangas puošti pagarbią pajūrio Gyvenimo prieplauką. O dar atviriau: labiausiai žmogus yra dėmesingas ir jautrus gal tik dviems vietoms žemėje – ten, kur gimė, ir vietovei, kurioje nori būti palaidotas. Visur kitur – gyvenimo tarpustotės. Štai, rašant vėl atidainuoja Stasys Povilaitis, su kuriuo vienu metu pravėrėme 1965 metais Vilniaus V. Kapsuko universiteto duris ir gyvenome Universiteto g. 3 buvusiame Stuokynės bendrabutyje, tik jis – aukštu žemiau: „Vėl siūbuoja jūros bangos, vėl aš sutinku tave, Tu, jaunystės mano Palanga“...
Ir žmonės, žmonės. Tūkstančiai Palangos patriotų, kurių kodekse pirma eilute įrašyta: „Nesusvetimėkime, žmonės, nepameskime savigarbos ir pagarbos kiekvienam savo genties nariui“. Tai – didžiausias turtas. Nes be darnios komandos bejėgis yra bet kuris laivas, netgi maža mėlyna Palangos gelbėtojų „Vigelio laikų“ valtelė. Štai todėl maloniai nudžiugina kiekvienas „Pagyvėjimas Palangos salėj“, kur „toną duoda“ visų lygių palangiškiai.
Mūsų namuose, sūnaus kambaryje ant sienos maloniai savą ir svečią nužvalgo gabiai 1999 metais nutapyta žinomo menininko ilgamečio „Mosto“ „dirigento“ Juozo Griušio akvarelė „Palangos bažnyčia“. Nors šiandien šį darbelį į knygą dėk. Mane yra užbūręs sužalsvėjęs bažnyčios špilis – smailė, piramidės pavidalo viršūnė, į kurią 2002-ųjų vasarą žvalgiausi per 2 km iš jūros. Juozo Griušio nesavanaudišką meninę paramą nesyk jautėme ir jaučiame visi Palangoje, jam neprarasti „žuviškai optimistinės“ kūrybinės energijos linkime ir ateityje.
Beje, labai savitai, istoriškai vertingu žvilgsniu Palangos Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia jos šimtmečio išvakarėse įamžinta ir kultūrinį šio krašto fotometraštį produktyviai turtinančio Ado Sendrausko 2007 metais „Drukoje“ spausdintame leidinyje, kurį man padovanojo ir šių „Palangos dienų 2016“ organizaciniams darbams daug energijos paaukojęs prityręs kultūrinio darbo vadybininkas, pats tikriausias „Palangos kraujo grupės“ vaikis Robertas Trautmanas. Tai jis mane paragino kreiptis paramos į reikšmingiausią naujųjų laikų Palangos kraštotyrininkę, bibliotekininkę a. a. Audrą Lukauskytę, jie sykiu skatino tęsti Palangai, jos vaikams skirtą projektą „Sėkim, vaikai, raideles ir gaivinkim širdeles“. Žinoma, be finansinių investicijų ir raketa nekyla į Kosmosą. Ir aprašyti meninę – savaiminę unikalią Palangos krašto tapybą, kuriamą gamtos, turint tam aistrą nėra sunku. Daug sunkiau šiais laikais rašytojui... prašyti pinigų knygų leidybai. „Gedai, kam šiais laikais rūpi tie mūsų orgazmai?“ – klausė net tikras brolis. Tačiau, pastarąjį dešimtmetį čia ir mane nudžiugino ne tik savivaldybės administracija, bet ir menui, ir Palangos dvasinei sveikatai, literatūrai neabejingi žmonės: Jonas Juchnevičius, Vaclovas Petkus, Kęstutis Švėgžda, Vytautas Kusas, Viktorija Petraitienė, Šarūnas Vaitkus, Juozas Griušys, Loreta Dačkienė, Laima Valužienė, Birutė Virkutytė, Eimutis Židanavičius, Petras Staškūnas... Jie neklausia: „Kam to reikia?“ Supranta. Paremia. Pinigučiai yra smulkmena, kai jau „žvengia“ kišenėj. Palangos intelektualai neužsisklendę savo egzistenciniame namelyje, kaip parko patakių sraigės, jiems rūpi, kad gimtų knygos, o jose – kuo daugiau Palangą garsinančių ir mus rupoką kasdienybę švelninančių kūrinių. O Palangos valiuta – tvirta, nes juk lietuviško Lito tėvas ir karalius yra Palangos žemės sūnus Vladas Jurgutis. Aš tikiu, jog litai dar sugrįš. Palanga yra dievų dovana, daugelio šeimų „Likimo honoraras“. Ne tik Lietuvos istorija Ronžės (Rioužės) upeliu per Palangą teka į jūrą ir mūsų gyvenimus. Čia vis minime Lenkiją, Švediją, Rusiją, Vokietiją, net Ameriką. Istorijoje – daug vertingo dabarčiai. Iš Amerikos, giminiškos nostalgijos genama (esu jau rašęs) 1992 metų gegužę į „Palangos“ redakciją, kuri Antano Gulbino širdies rūpesčiu buvo įsikūrusi šiltoje Palangos Statybos valdyboje, užėjo save „šaknine“ palangiške laikiusi, čia arti kapinių lentpjūvę turėjusio savininko duktė, žaviai intelektuali asmenybė – Margarita (Staknytė) Samaitienė, kuri buvo tiesioginė liudininkė, kai du didžiavyriai – a. a. Vilties Prezidentas Stasys Lozoraitis ir Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis sutarė „Vasario 16-ąją po daugelio dešimtmečių ir išbandymų pakartoti Nepriklausomą Lietuvos valstybę atkurti 1990 metų kovo 11-ąją“. Mes prasmingai bendravome. Archyvinę „Padėką“ iš Amerikos su išsamia žinia cituoju:
„Padėka. A. A. Margarita (Staknytė) Samaitienė mirė 1993 m. gegužės 6 d. San Francisko, Californijoje. Palaidota gegužės 11 d. Holy Cross kapinėse, North Arlingtone, New Jersey, šalia savo vyro Stepo Samato (jos pirmas vyras Adolfas Samsonas palaidotas Lietuvoje). Nuoširdi padėka visiems, kurie suteikė mums paramos velionės ligos ir jos mirties metu. Ypatinga padėka velionės broliui Algiui Stakniui už jo pagalbą ir paramą paskutiniais jos gyvenimo mėnesiais ir dienomis. Didelis ačiū jos broliui Klemensui Stakniui, brolienei Sue ir jų dukroms Barbarai ir Carol, o taip pat broliui Edvardui Stakniui ir brolienei Alinai už jų rūpestį ir pagalbą laidotuvių surengime rytiniame šalies pakraštyje bei informaciją spaudoje. Širdinga padėka jų dukrai Audrai (Margaritos dukterėčiai) už jos keliones iš Rytinio į Vakarinį šalies pakraštį su šilta paguoda ir parama Margaritai ir jos vaikams. /.../ Didelis ačiū ambasadoriui Stasiui Lozoraičiui, buvusiam Margaritos šefui, kuris paskutinis su ja kalbėjo telefonu prieš jos mirtį. Gili padėka Vladui Ramojui, Pauliui Jurkui ir Gediminui Griškevičiui už parašytus straipsnius apie Margaritą JAV ir Lietuvos spaudoje.
Nuliūdę: duktė Karina ir vyras David Brucker su vaikais
Duktė Margarita ir vyras Richard Cutbertson su vaikais
Sūnus Danielius ir žmona Carol Samsonai su vaikais ir anūkais“.
Laikas teka. Istorija lieka. Mes visi – jos dalyviai ir kūrėjai. Iškalbinga, kaip iš pelenų atstatytasis gražuolis Kurhauzas, kuriame vyksta darbštumu ir savigarba garsėjančių gyventojų Palangos dienos, o prie Kurhauzo pavasario vėjas pluzdina palangiškių prasmingus darbus vainikuojančią miesto vėliavą. Man, mero Šarūno Vaitkaus skirtoji vėliava, brangiau ir už TSRS socialistinio darbo didvyrio Aukso žvaigždę. Nelengva tapti „palangiškiu“. Ne poilsiautoju. Ne vasarotoju. PALANGIŠKIU. Aš nenoriu būti poilsiautoju.
Savimi išlikti... su jūra Palangos akių, su „Bočiais“. Su Žulkų šakota gimine. Su Simonaičiais, Gabrėnais, Lapėnais, Saldūnais, Vainekiais, Šalkauskais, Švaniais, Benečiais, Brindzais, Litvaičiais. Su daugybe pasišnekėjimų, veidų ir dialogų, faktų, spalvų, valdininkų pažadais, nesyk virtusiais... anekdotais. Tačiau būtiniausiai – su „VAIKŲ PALANGA“. „Kas gera, prisiminkime, kas bloga, lai išblės“... Visos žemiškos spalvos mūsų krašte yra gyvos.
„Palangos dienose 2016” dalyvavo ir darbščių žmonių grupelė iš Vilniaus, pagrindinio Lietuvos savivaldybių asociacijos darbus nušviečiančio leidinio „Savivaldybių žinios“ redakcijos darbuotojai. Jame 2004–2008 metais nušviečiau Palangos miesto savivaldybės administracijos ir vadovų, tarybos narių veiklą. Už tai esu dėkingas meistriškumu žurnalistikoje sunkiai pralenkiamam nuoširdžiam vyrui Antanui Anskaičiui, taip pat Valentinai Zinkevičienei, Romui Gurkliui ir Linai Belevičienei. 2007 metų rugsėjį, nors dirbau laikraštyje „XXI amžius“, buvau paskatintas kelione į Belgiją, į Briuselį, kur įdėmiau nužvelgėme Europos valdymo institucijas, susipažinome su būsimąja Lietuvos Prezidente Dalia Grybauskaite, jau tada pagirtinai vertinama už įžvalgumą ir atidumą žmogui eurokomisare.
Dabar pamažiukais dėlioju publicistinius tekstus, savo ir sūnaus Mindaugo nuotraukas 2017 metais planuojamai išleisti knygai „Pala, pala, pala, pala Palanga“ ir galvoju, kad tik ko svarbaus nepamiršus. Nes juk sakoma: „Ne tas svarbu, kas svarbu, bet tas svarbu, kas nesvarbu“. Nieko nesvarbaus, pašalinio Palangoje nėra. Mirę ir moterys, vaikai, save prasminguose darbuose radę vyrai, dar – jūra... Su laiku visų vertė auga.
...ir gyvųjų darbai, nebūtinai už vėliavas ar kitokį popierinį padėkavojimą. Svarbiausia žmogų išklausyti, pagirti ir, reikalui esant padėti.
2004 metais, kol nebuvau pradėjęs gelbėtojo vasaros darbų, parko pašonėje buvusiame prestižiniame Mėlynąja vėliava irgi paženklintame Palangos Jono Vigelio gelbėjimo stoties Birutės poste, su kitu Palangoje žinomu, labai galvotu politiku, miesto tarybos nariu ir mokslininku Albinu Stankumi „Savivaldybių žinioms“ paruošėme nemenką teorinį straipsnį „Nors optimalus, bet smarkiai tobulintinas“ – diskusijai apie Lietuvos valstybės savivaldos modelį. Štai kai kurios ištraukėlės iš šio teksto: „Psichologijos ir reabilitacijos instituto laboratorijos instituto vadovas medicinos mokslų daktaras, buvęs tremtinys Albinas Stankus Palangos miesto tarybos nariu pirmą kartą buvo išrinktas 1991 m. Nuo pernykščio pavasario jis – penktos kadencijos (!) miesto Tarybos narys, ir šioje veiklos srityje jis neabejotinai vienas iš ilgiausiai dirbančių šalyje.
Per beveik 13 metų vietos savivaldoje sukaupta patirtis vertesnė negu įgyta prestižiniame universitete. Mokslininko ir politiko, gerą dešimtmetį buvusio Lietuvos Centro sąjungos Palangos skyriaus kūrėjo ir vadovo Albino Stankaus nuomonė laukiama ir labai vertinama kiekviename kurorto Tarybos posėdyje, taip pat susitikimuose su palangiškiais.
– Gerbiamas daktare, Jūsų patarimų vietos savivaldos klausimais teiraujasi ne tik jauni politikai. Ką pastebėjote, ką asmeniškai patyrėte, nuo 1991 m. būdamas miesto Taryboje?
– Man dar teko galimybė savo politinę biografiją Palangos miesto taryboje „rašyti“ tada, kai miesto Tarybos pirmininkas buvo Bronius Martinkus, o miesto meras – Rimantas Mikalkėnas. Būsiu atviras, pagal tuometę vietos savivaldos sąrangą tarybos pirmininkas, tik trečius metus tesisukiojęs politikoje, aukštesniuose valdžios „ešelonuose“ diktuodavo sąlygas kur kas didesnę ūkininkavimo ir vadovavimo patirtį turinčiam ir konkrečiausius darbus atlikti privalėjusiam miesto vadovui. Dėl to būdavo prieinama iki absurdo. Ir tik R. Mikalkėno santūrumas, išmintis, šaltas protas gelbėdavo ne vieną karštakošiškumo diktuojamą sprendimą.
Vietos savivaldos modelio paieškos ne rinkėjų, o pačių politikų naudai tęsėsi ir dirbant Palangoje merams A. V .Ulbai, J. Šatkauskui, R. Palaičiui, E. Rimkui, o dabar jau rečią kadenciją – P. Žeimiui. Drįstu tvirtinti, kad vietos savivaldos įstatymų leidėjai – Tarybos nariai ir vykdytojai – „minipremjerai“ – buvusieji merai ar jau buvusieji administratoriai apydažniai priminė I. Krylovo pasakėčios veikėjus, kai visi – gulbė, lydeka ir vėžys – kas sau... O dėl to juk ne tik Palangoje labiausiai nukenčia daugiausiai vilčių į savo renkamus politikus dedąs rinkėjas. Dėl to, kad beveik visur panaši padėtis, kad vietos savivaldos „pianinai“ dar iki pat šių dienų (!) nesuderinti, esama daug nepasitenkinimo, erzelio, skundų į aukščiausias sostinės institucijas ir nepasitikėjimo valdžios atstovais, visų lygių politikais. Dėl to, žinoma, savigarbą ir sąžinę, patirties turintiems Tarybos nariams skaudu, todėl sutelktomis pastangomis ieškokime kuo palankiausių savivaldos modelių, variantų, kad šis mūsų darbas pagaliau būtų stabilus ir patikimas. Savivaldos valdymas turi būti patogus rinkėjams.
Kol kas mūsų valstybėje „neišsivystė“ tikrai viešas administravimas (jis – „nulinėje stadijoje“). Būtinas jo viešumas.
– Ką gi Jūs siūlytumėte?
– Šiandieninė savivaldos sistema yra DISONANSAS. Aš siūlau jį panaikinti. Mes turime taikytis prie žmonių. Tik prie jų! Per visas 5 kadencijas miesto Taryboje mačiau, kad visais, net smulkmeniškiausiais ūkiniais klausimais gyventojai pirmiausia kreipiasi į merą. Jis, anot rusų, „caras ir dievas“. Meras rinkėjų sąmonėje tiesiogiai susietas su vykdomąja valdžia, ir artimiausiu metu šio įvaizdžio pakeisti neįmanoma. Ir nebūtina. Stiprinkime aukščiausio vietos valdžios „hierarcho“ autoritetą ir negailėkime įgaliojimų ne „dalinai“, o normaliai, protingai: meras turi sutelkti visą vykdomąją valdžią ir tiesiogiai vykdyti administavimą. Jam šią veiklą reikėtų derinti TIK su taryba (pirmininku).
/.../ Nuo korupcijos yra tik vienas vaistas – VIEŠAS ADMINISTRAVIMAS. Kuo didesnis viešumas, tuo mažesnė korupcija.
Dabar ir mūsų valstybėje, taip pat vietos savivaldos institucijose, kaip visose Europos Sąjungos šalyse, įdiegiant pažangiausias mokslo technologijas, kompiuterizaciją, su bendruomenių atstovais visai realu ir įmanoma namų kompiuterių internetų svetainėse gerokai iš anksto apsvarstyti ir visus aktualiausius sprendimų, nutarimų projektus. Toks būdas palengvintų savivaldos darbą ir ryšį su rinkėjais“ (Iš „Savivaldybės žinių“, 2004-02-19).
Ypač norisi kelis kartus dar pakartoti gerbiamo palangiškio Albino Stankaus sakinį iš penkių žodžių: „MES TURIME TAIKYTIS PRIE ŽMONIŲ“. Kitaip... nėra bendruomeniškumo. Dar V. Mykolaitis Putinas prisimindavo: „Ieškoti žmonių minioje Žmogaus“. O tam juk tereikia kalbėti žmonių širdies žodžiais, nes tik jais gali ir liūtui ūsus išpešti.
Čia dera priminti neseniai, šių metų balandžio 8-ąją, „Palangos tilte“ išspausdinto, didelį autoritetą pastarąjį dešimtmetį Palangoje savo protingais vadybiniais darbais išsikovojusio, dar ir psichologiškai įžvalgaus, kiekvieną „mažvabalį“ supratingai išklausančio ir jam padedančio, taip pat „Palangos dienose 2016“ miesto vėliava apdovanoto UAB „Palangos komunalinis ūkis“ direktoriaus Konstantino Skieraus žodžius, išsakytus „Palangos tilto“ redaktoriui Linui Jegelevičiui: „Aš absoliučiai gerbiu visus žmones. Ir su šluota, ir be jos“.
Žurnalistas – visa ko stebėtojas, o ne kavalierius, čiulbantis saldžius komplimentus panelei. Bet aš džiaugiuosiu tą žmogų 2008 metais pažinęs: Palangai pasisekė, kad čia kūrybingai darbuojasi Konstantinas Skierus. Žemaitiška valia. Žydiškas protas. Atšvito visi patakiai, išnyko dilgėlės ir usnys, šiukšlynėliai nuošaliausiuose kampeliuose. Mūsų darbščių komunalininkų dėka dabar Palanga ne prastesnė gėlynais už Ventspilį. „Mes stengiamės, nes tikim Skierum – ans mums yr, kaip tikras tievs (tėvas)“ – seniai sakė šių eilučių autoriui pažįstami komunalininkai. Kiekvieno kolektyvo nario diena tęsiasi... 24 valandas. Prisimenu, kaip netikėčiausiose Palangos vietose susidurdavo mano ir direktoriaus pavaduotojo, anksčiau daug jėgų Kražiuose (Kelmės rajone) atidavusio Stepo Šepučio žvilgsniai. Ratuose ir ratuose. Rieda ir rieda. Rūpestis veja: „O gal kur nors, kas nors Palangėlėje dar nesutvarkyta, gal reikia atsiųsti vyrus – darbininkus su reikalinga technika?“ Kiekvieną darbą ir kiekvieną darbščią savojo „avilio“ kolektyvo bitelę gerbė ir buvęs kurortinio sanatorinio susivienijimo „Linas“ vadovas, pagarbios atminties ir gerų žodžių vertas Gintautas Plaušinis. Žodžio žmogus. Jis buvo pirmas, kuris 1984 m. kovo 8-ąją tvirtai pasakė mano žmonai Vladai, dirbusiai Kelmės rajono centrinės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja: „Būtų gerai, kad jūs sutiktumėte dirbti gydytoja mūsų kolektyve, naujame moderniame baseine su pašildomu jūros vandeniu. Pagalvokite. Palanga, jūra, sveikas oras mažiems ir seneliams gal geriau negu Kelmėje. Lauksiu jūsų sutikimo. Aš tvirtai prižadu, kad kitais metais visa jūsų šeima gyvens naujame, erdviame bute. Čia labai daug stato, namai kyla kaip mielių pyragai“. Žmona („Mergelė su jūra“) sutiko pakeisti darbovietę. Mes jo žodžiais tikėjome. Su vaikais ir uošviene Kelmėje kantriai laukėme ir... nenusivylėme. Buto Saulėtekio take raktus, orderį gavome 1985-ųjų spalio 4-ąją. Taip ir prasidėjo pažintis su palangiškiais. Štai ką reiškia garbingo žmogaus žodžiai. Prisiminus „Baseino laikotarpį“, išnyra ir kiti „KITO laiko“ vaizdai. 2004 metais su Palangos gelbėtojais plaukimo egzaminus birželį laikėme būtent tame pačiame baseine, kuriam sumaniai vadovavo geraširdis Jono Vigelio ir visų palangiškių bičiulis, šviesiai su pagarba minimas darbštusis Bronius Vaitkus.
Ech, – trapi akimirka trapaus! Štai todėl reikia stengtis atidumu, dėmesiu, švente sušildyti kiekvieno palangiškio širdį. Palangiškis – darbo žmogus, kuriam rūpi, kuris pasitinka, rūpinasi šimtų ir tūkstančių svečių ne tik iš Lietuvos poilsiu, ramybe, sveikata. Tad yra už ką pagerbti ir mūsų PALANGIŠKIUS tarp jūros ir svečių. Taip gal ištirps Lietuvoje susvetimėjimo ledai? Tokia ir būtų „Palangos dienų“ misija. Taip jai ir miesto bendruomenei atsidavęs, asmeniniu pavyzdžiu, konkrečiais darbais pasitikėjimą pelnęs Prano Žeimio, Salvijaus Jodkos vertingų veiklų estafetę perėmęs ir Palangos meras Šarūnas Vaitkus. Jis įteikė 2016-ųjų metų Vilties vėliavas.
Su jūra Palangos akių ir vasariška nuotaika – į širdis. Tai įsimena ilgam. Lauksim palangiškių šventės 2017-aisiais.