Nors kai kam pražilo ūsai, bet dar menasi Bebrusai

2007 metų spalio 19-osios dienos „Šeimininkės“ laikraščio numeryje perskaičiau širdžiai malonias ir Palangos 2018-ųjų vasaros smėlynų kaitrose gerbtinos Reginos Stundienės eilutes straipsnyje „Keramikų meilės sakmės Bebrusuose“: „Ežerų akimis besižvalgančio Molėtų krašto gražuolių Bebrusų pakrantė kadaise susemdavo visos šalies žurnalistų šurmulį. Anuomet čia rengtos stovyklos-seminarai, plunksnos brolių ir sesių sambūris būdavo kupinas šviesių potyrių. Per laiką „Privatizavimo škvalas“ nupūtė stovyklos namelius, suprivatizuoti buvo ir žurnalistai, bet Bebrusų pakrantėje klegesys nenurimo...“
„Labas, puikus dangau, virš puikaus ežero...“
Čia aš, tuometis Kelmės redakcijos eilinis, „sufokusuoju“ savą „Retro-papildymą“, prisimenant puikius žmones, kūrybos draugus iš 1975 metų birželio, kai dar LTSR žurnalistų sąjungai-stovyklai vadovavo ekologiškos sielos aukštaitis, žurnalo „Mūsų sodai“ vyriausiasis redaktorius 1967–1993 metais Pranas Keibas (1931–2008). Tai jo ir klaipėdiečio, „Tarybinės Klaipėdos“ redaktoriaus pavaduotojo Jono Taradausko (1929–2012) siūlymu aš ir neužmirštamas Kupiškio krašto dainius Rimantas Urbonas buvom įpareigoti operatyviai išleisti žurnalistinį Bebrusų stovyklos „pletkaraštį“, tik neideologizuotu pavadinimu.
Mus su Rimuku, sąžiningo padorumo niekur ir niekad nepraradusiu vaikinu, išbandytu Vilniaus universiteto Stuokynės bendrabučio 1965–1967 metais vienminčiu, dar ir kolega girdvainiškajame „Tarybiniame studente“, patraukė po lietaus pastebėtas juodmelsvis blizgiavabalis Fabricijus. Tiko. Gal tebuvo paprastas šūdvabalis. Leidom „Karkvabalį“. Jonas Garadauskas taikiai „laimindavo“ mano ir kitų tekstus jau 1986–1989 metais dvikalbiame „Tarybinės Klaipėdos“ dienraštyje, o 1994 metų gruodį mane ir kitus kolegas jau „Vakarų eksprese“ rekomendavo į Lietuvos žurnalistų sąjungą.
Nebijojome juoktis, nei juokinti, o tik vengėme nesišypsančių. Kai kuriuos tekstus „Karkvabaliui“ mums su R. Urbonu Molėtų spaustuvėje padėjo surinkti žinomas žurnalistas ir poetas Remigijus Gražys. Sykiu pasidžiaugdavome gyvenimu ir kilstelėję vyno taurę...
„Klausyk, Griškau, Bebrusų stovykloje daug gražių stirnų. O mes prisigerkim ir nenorėsim svetimų. Nors Elena su zarasiške ir pasvališke siūlė valtimi plaukti į salą. Paslėpk geriau butelioką kur po pušele, už tai mūsų žmonos nebars... Kitaip ta pati puikioji mūsų draugė Elena nežinai kada gali mano žmonai „Bebrusų aistrų poeziją“ atberti... Vyrams vieniems geriau savaime“.
Kitą rytą, menu, gerai nusiteikę mudu su draugu Urbonioku iš Molėtų krašto į Kelmę mano žmonai išsiuntėm telegramą: „Bet vis tiek tave myliu“.
Kolektyvizmo erdvėse buvo ir daug viltingo džiaugsmo. Teisingai, prisimenu, Kelmės redakcijoje šefui V. Pikturnai atsakė tada kražiškis Antanas Rukas: „Juk mūsų darbas – bendravimas su liaudies masėmis“. Spirituotų pažiūrų Rašto žmonės stengėmės neišsiduoti, neišsišokti, išlikti filosofuojančioje, net valdžią anekdotiškai kritikuojančioje „Stebėtojų taryboje“ visose santvarkose – brežnevizme ir landsbergizme.
„Išmintings tyli“, – girdisi Kretingoje ir Telšiuose. Žinoma, kai alų ir vyną laipsniškai keisdavo „EKSTRA“, netikėtai, savaime pratrūkdavo ir ... „Aukštos pušys rems dar dangų – tyliai šilas oš, Tu nelauk, brangi, prie lango, nesugrįšiu aš“ arba „Tau dainą naktis tylioji pakartos“, o poetaujantieji „Reportažų rašytojai“ vis balsiau imdavo viešai deklamuoti garsiąją „Palubio tragediją“ – „Už Raseinių, ant Dubysos yra Petras Palubys“, o R. Urbonas, Vyno dirigentas, prabildavo Kupiškio „abriedukais“: „Vejas uodas mašalėlį, net salala dunda...“
Tarp dešimčių vyrų „galima“ rezerve privaloma turėti vieną-du protingus „negalima“. Ir aš, „išsišėlęs šešėlis“, šiandien baltušiškai manau, kad joks vynas neveiks taip skaudžiai pasirinktos gyvenimui draugės, kaip žinia apie ... apie ... Už atominę bombą šeimai baisiau anoniminis slaptažodis „SANT...“ „Tu vėjo paklausk, tau vėjas atsakys“. Tyla retai skaudina. Tik nekompromituokim sąžinės.
Bebrusų žurnalistinėje stovykloje – 75 pažinau ir šiandien gaiviai savo posmais žaižaruojantį kolegą iš Kauno rajono redakcijos Petrą Žemkauską. Antai žinomas stiliaus tyrinėtojas Jonas Pikčilingis tarstelėjo: „Kiekvienas turim savo niežą, o mano niežas – stilius“.
Už penkminutės nuo suolo seminare strykteli P. Žemkauskas: „Kiekvienas turim savo niežą, tik nežinia, kas pakasys...“ P. Žemkausko, kuriam šiemet, spalio 6-ąją stuktelės 90, epigrama drąsiai pasitiko ir patį Česlovą Juršėną iš CK...
Suartino, išlaisvino ne vieną redakcijų „juodadarbį“ anie susitikimai pasakiškoje Bebrusų „piliavietėje“. Sakiau apie tai mano poetiškam žemiečiui iš Čekiškės apylinkės, padubysių – gerbiamam Apolitui Skridlai, daug energijos įdėjusiam, stiprinant redakcijos ekonominį ūkį, 1978–1990 m. vadovaujant laikraščių ir žurnalų susivienijimui „Periodika“. Smagu, kad poetinė ugnelė širdyje tebedega, daug dainingų posmų skirta jūrai, meilei, Šventajai.
Esminė, ir šiandien remtina išvada – „Kas gera prisiminkime, kas bloga – lai išblės...“ Nepameskime Bebrusų vasarų optimizmo, kuris būtinas ir laikmečio chaose, ir pajūryje, kai vilkais stūgauja Šiaurys.