Gediminas Griškevičius: „Nesu suvaikėjęs, nors rašau vaikams“

Jeigu turėtumėte apibūdinti patį geriausią draugą, kokius žodžius jam skirtumėte? Rūpestingas? Ištikimas? Išklausantis bei patariantis? Pats pačiausias? Lygiai taip apibūdinčiau palangiškį iki kaulų smegenų (nors širdyje jis iki šiolei Gelgaudiškis), poetą, žurnalistą Gediminą Griškevičių, kurį gatvėje atpažįsta net mažieji kurorto pypliai. „Žmogaus gyvenimo kokybė priklauso nuo to, kiek saulės esama kiekvieno iš mūsų širdyje ir ar sugebame savuoju spindulėliu nudžiuginti, sušildyti greta esantį. Tokia mūsų buvimo čia prasmė“, – tikina Gediminas.

Šeimyniniam gyvenimui paskatino tėvo klaidos

Gediminas valandų valandas galėtų pasakoti apie savo šeimą: žmoną, vaikus, anūkę. Netgi apie savo šunytę Litą turėtų ką gražaus pasakyti. Visa tai – tėvo dėka, kuris, kaip prisipažino pašnekovas, šeimoje buvo retas svečias: „Tėvukas visą gyvenimą skeptiškai ir ironiškai žvelgė ne tik į provinciją, bet ir atatupstas traukėsi nuo šeimos, žmonos, vaikų, darbo. Geriausi draugai jam buvo smuklių lankytojai. Į balių kaleidoskopą jis bandė įtraukti ir mano motiną, visų gerbiamą miestelio stomatologę, tačiau šeimyninis jų gyvenimas tolo tolo ir nutolo, kol galiausiai 1962 metais tėvai išsiskyrė oficialiai. Bet!... Tėvo klaidos paskatino mane kuo rimčiausiam šeimyniniam gyvenimui“.

Kalbėdamas apie savo vaikystę, Gediminas išlieka atviras: „Mane auklėjo gatvė. Motinai buvo sudėtinga vienai dirbti, rūpintis namais ir dviem vaikais. Tačiau nuo didesnių gyvenimo klaidų mane gelbėjo ne tik bažnyčia, knygos, ar mamos įpirštas... siuvinėjimas, bet ir įžvalgi psichologė, humanistė Gelgaudiškio mokytoja Birutė Zakarevičienė“.

Ši lituanistė dar 1960 metais klasėje vaizdingai perskaitė G. Griškevičiaus rašinį apie vakarais namuose aižomas pupas bei įvertino jį pirmuoju literatūriniu penketu. „Ji pirmoji manyje atrado poeziją. To lieso, dulkėto panemunių vaiko sieloje įžvelgė didelę širdį“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas bei prisipažino, kad Gelgaudiškį ir jo žmones, žaliuosius panemunius, vaikystės takus, gal kiek išdykusius, bet labai saulėtus, mintimis aplanko kas savaitę.

Pirmieji literatūriniai bandymai

Kurti G. Griškevičių skatino ne tik B. Zakarevičienė, mama, bet ir pirmasis laiškas, išspausdintas vietiniame Šakių rajono laikraštyje. „Tai be diržų ir erškėčiuotų žodžių užbaigė audringiausią paauglystės laikotarpį. Aš, svajodamas apie žurnalistiką ir literatūrinę kūrybą, pasitraukiau iš vaikiškų „šautuvėlių“ mūšių, jau nebesvajojau būti tik „šoferiu“ ar autobuso vairuotoju“, – teigė G. Griškevičius.

Taigi 1965-1971 m. Gediminas studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą bei žurnalistiką. Jam dėstė Juozas Pikčilingis, Jurgis Lebedys, Donatas Sauka. Literatas didžiuojasi studijų draugo Petro Dirgėlos 2003 m. gauta Nacionaline premija, laukia naujų bendrakursių Aloyzo Tendzegolskio, Algio Krapavicko, Marytės Kontrimaitės, Violetos Sagaitytės knygų, dažnai prisimena jau mus palikusius Antaną Kalanavičių, Danutę Paulauskaitę, Onę Baliukonę, Viktorą Brazauską.

Tik dėl sunkios ligos G. Griškevičius studijų universitete nebaigė. Dirbo Vilniaus radijo vaikų valandėlių „Žvaigždutė“ redaktoriumi. „Jaunytės dienos Vilniuje – tai ieškojimų metas. Su Jurgiu Kunčinu, kaip ir su Rimu Kasparu, Antanu Kalanavičiumi, Algiu Verba, Vidu Marcinkevičiumi, Vitu Žvirdausku, Petru Dirgėla, Alvydu Pocevičiumi, Viktoru Brazausku, Vytautu Skripka, Leonidu Šimoliūnu ir šimtais kitų ieškojome savęs Vilniaus gatvėse, „Stuokynėje“ ir „Taure“ tarp svetimų – smuklių savų“, – pasakojo pašnekovas.

Vėliau žurnalistas dirbo Kelmės rajono laikraštyje „Komunistinis žodis“, Klaipėdos laikraščiuose „Tarybinė Klaipėda“, „Vakarų ekspresas“, „Lietuvos žvejys“, 1991-1992 m. – „Palangos“ laikraščio redaktoriumi, vėliau – darbas „Palangos naujienų“ laikraščio redakcijoje. Nuo 1994 m. Gediminas – Lietuvos žurnalistų sąjungos narys: „Žurnalistika man asocijuojasi su povandenine archeologija, sielos potyriais. Tyrinėju, kokie gražūs lietuviai“, – sako G. Griškevičius.

Vaikai valstybėje – kaip šapas akyje

Vaikų rašytojas – geras vaikų draugas, kuriam rūpi jų ateitis. Tad jis turi ką pasakyti ir kaip juos apsaugoti nuo neigiamos aplinkos įtakos: „Buvo laikai, kai kultūros institucijos privalėdavo atsiskaityti Kultūros ministerijai už darbą su vaikais – už teatrų spektaklius, koncertines programas. Ne tik buvo palaikoma kompozitorių, dramaturgų kūryba vaikams, bet ir reikalaujama naujų darbų. Šitai jau pamiršta. Net knygas vaikams su puikiais dailininkų darbais sunku išleisti, o daugeliui leidėjų „mikimausinė“ produkcija tampa vis patrauklesnė“.

G. Griškevičius pritaria savo kurso draugės Vilniaus universitete, poetės Marytės Kontrimaitės mintims apie tai, kad mūsuose yra sunaikintas moralinis autoritetas: „Tarybinis buvo netikras. Visi praktikavome dvigubą moralę. Dabar pasikeitė gyvenimo šeimoje principai. Kai Lietuvoje nutrūkome nuo grandinės, pasijutome kaip gyvulėliai – laigant į visas puses, visada pasidaroma žalos. Tokia palaidumo, bet ne laisvės situacija. Vaisius ir matome. Kol kažkas susiformuos, turi būti griežti įstatymai, dirbamas dar didesnis auklėjamasis darbas. Negaliu suprasti, kodėl švietimo sistemoje nenorima įvesti kryptingo auklėjimo. Turėtų būti mokoma tyrinėti žiniasklaidą. Vaikas nuo mažens turėtų būti mokomas atpažinti, kas tiesa, kas netiesa, kaip reaguoti į įvairią informaciją, kaip elgtis su žurnalistais: ką jiems pasakoti, o ko ne. Danijoje tai yra praktikuojama“.

Pasivyti vaikystės upę

Kurti vaikams Gediminą drąsino poetai Jonas Šiožinys, Martynas Vainilaitis, Vytautas Barauskas, Alvydas Pocevičius: „Juk savo laimę atranda tik einantys“.

Supratingiausia autoriaus gyvenimo karaliene galima pavadinti jo žmoną – Vladą Mariją, kuri visais (asmeniniais ir valstybiniais) „kriziniais“ laikais leido „žaisti“ ir artėti prie pasaulio ir gyvenimo paslapčių. „Literatūros labirintuose piniginis atlygis taip toli, kaip nuo Palangos tilto iki už 28 kilometrų esančio Papės žvejų švyturio Latvijoje. Tačiau tikiu, kad takas anksčiau ar vėliau parodys gulbių kelią – tik žvalgykis“, – sakė literatas.

Vienoje savo knygelėje vaikams, G. Griškevičius parašė laišką, kaip gimsta jo poezija.

„Kai aš buvau vos vos didesnis už kėdutę, manęs klausdavo vardo, pavardės, kuo norėčiau būti. Visiems klausėjams atsakydavau: „Esu Miminas Kakačius, turiu šimtą mėlynų, žalių, raudonų reikalų. Man labai patinka pasakų knygos, todėl kai aš pasivysiu Dubysą, kai sužinosiu, kur įteka ji, kur įteka Nemunas, kaip ir kas gyvena prie Baltijos jūros Palangoje, kokia jūros gyventojų karalystė, tada būsiu pasakų rašytojas. Ėjau krantais, ėjau daug metų... Ėjau, žvalgiausi – mat, esu smalsi žuvis žirafos akimis. Užsirašinėjau ne tik linksmus vaikų ir ne visada liūdnus jų tėvelių darbus, rūpėjo (ir rūpi) viskas, visi dangaus burtai – žemės ir jos turtai. Ir priėjau Palangą, kur žaizdas gydo net stebuklingas smėlis, o ašaras visiems nušluosto jūra...“ – šitaip gimė penkios, dabar jau ir šešta, eilėraščių knygelės vaikams. Bet  Gediminas ir toliau skuba pajūriais, teberašo pasakėles. Jis tiki, kad Palanga pati yra nuostabi Gyvenimo pasaka! Ir nori ją palikti vaikams, nes „...danguje vaikų akių pasaulio tikrumu tikiu“.

Svajonės pinigų nekainuoja

„O be pinigų ir batų nesutaisysi, jų reikia, kad gyvenimas mūsų nežemintų“, – pabrėžė pašnekovas bei dėkojo Palangos miesto savivaldybės administracijai, kultūros skyriui, jog nuo 2007 metų geranoriškai rėmė kelių poeto knygų vaikams leidybą.

„2013-aisiais Lietuvos kultūros sostine tampančiai Palangai, jos gyventojams, tarp kurių – ir 28 metai yra mūsų šeimos nariai, kurorto svečiams norėčiau išleisti meninių apybraižų knygą „Nauji Palangos portretai“ ir vaikams – poezijos knygelę (iliustruotą Palangos vaikų piešiniais), „Palangos Debesiukas“, – gražiais planais dalijosi G. Griškevičius. 

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".