Jūratė Klovienė: „Mūsų kalba, mūsų papročiai – tai mūsų stiprybė“
Į Palangos viešąją biblioteką, nešinas rankraštiniais tarmiškais eilėraščiais, užsuko medicinos mokslų daktaras Vladas Kusas. Jo rankose – Jūratės Klovienės, žymaus kompozitoriaus, operos „Pilėnai“ autoriaus žmonos, žemaičiavimai apie gimtus namus – Palangą bei ranka rašyti atsiminimai. „Gimiau Palangoje. [...] 1944 metai pakeitė gyvenimą. Artinosi frontas. Įdomi pažintis, dundant patrankoms. Susipažinom, slėpdamiesi nuo šūvių, bunkeryje su jaunuoliu. Tai buvo Vytautas Klova. [...] Žaviuosi lietuvių kalbos tarmėm [...] O kodėl man nepabandžius paeiliuoti gimtąja kalba? Nepretenduoju į rašytojas, poetes, nors šį bei tą rašinėju – plunksnos nepadedu. Kaip man šis „debiutas“ pasisekė – spręskite patys, mieli skaitytojai, jei turėsite kantrybės perskaityti. [...] Linkiu savo kraštiečiams nepamiršti savo išraiškingos tarmės. Kalbėkit! Dainioukėt! Mūsų kalba, mūsų papročiai – tai mūsų stiprybė“, – rašo laiške moteris.
J.Klovienė– istorinės Palangos progimnazijos moksleivio Rapolo Pocevičiaus-Pociaus dukra. R. Pocevičius – itin spalvinga, daug pasiekusi, ryški asmenybė. Vienas svarbesnių jo biografijos bruožų – darbas pas mokslininką-išradėją T. Edisonąinžinieriumi-chemiku ir 1920 metais liepos 17 dieną pateiktas pareiškimas JAV patentų biurui dėl išradimo, kurio esmė – pagerinti fenolio ir panašių chemijos jungčių gamybos metodą. Patentas patvirtintas 1922 metų rugsėjo 26 dieną. Tais pačiais metais grįžo Lietuvon. Nepriklausomoje Lietuvoje galėjo rinktis tarp Vilniaus ir Palangos, pasirinko pastarąją. Muziejininkė-archeologė Viktorija Ziabreva sako, kad iš pradžių Pocevičiai apsigyveno knygnešių, daraktorių Vaineikių kiemo namelyje. 1925 metais gimė dukra Jūratė. O Rapolas įsidarbino mokytoju mokykloje. Vaikus mokė chemijos, fizikos, gamtos mokslų, geografijos. Moksleiviai turėjo galimybę lavintis pas žymų mokslų daktarą. Iškraustytas per miesto gyventojų evakuaciją – 1944 metais, kai Palanga atsidūrė karo pafrontėje. Tie metai daugeliui pakeitė gyvenimus. Pakeitė ir Jūratei – pirmąsyk sutiko būsimą vyrą Vytautą.
Jūratės Pociūtės, vėliau – Klovienės, vaikystė ir jaunystė prabėgo Palangoje. Jos lūpose liko gimtosios tarmės žodžiai. Juos ji išsinešė, kad ir kur begyventų: „Palangiške jaučiuosi ir šiandien, – rašo laiške bičiuliui Vladui. – Nežinau, ar kitais metais benuvyksiu į Palangą. Metrikai rodo įspūdingus skaičius. [...] Niekur neišeinu, bendrauju tik telefonu. Gyvename ant aukšto kalno, slidu, net mašinos ne visada užvažiuoja. Iki pavasario būsiu „užmūryta“ sniego pilyje. Statėmės romantikai – vaizdas į Vilnių, pušys“. Tokiomis žiemomis, Vilniuje, ir gimsta žemaitiški eilėraščiai iš atsiminimų:
Šloutaražouta – Roužės opelės istorija
Gondrasmunipri jūros pakratė
Muotinaužnuoriejevarda Jūratė
Klėbuonssunkesuprata
Juoks kalenduoriustuokevardaneraša
Galėtų būt Uonė ar Petruonė
Vo čia kažkuokėpaguonė
Pro mūsų truoba upelis tekiejė
Roužėsvarda nu sena turiejė
Paupieėivaskvepiejė
Pėivuokvietkelėsžydiejė
Upelis dėdelevingiuotsbova
Dėltuo gal onsėrpražova
Kam tėi vinge reikalingi
Sakė puona galingi
Traktuoriusbraškiedamsatvažiava
Ėrpasoka upeli į nauji rava
Vėituopėivasontruopusierava
Asfaltoutspleciusatsirada
Pradingaėivas, belėkašmuotelispėivas
Lakštingalelis upeli palėka
Juk negeiduos paukštelis priravaplėka
ĖrRoužė sava vardaprarada
Veituo anuos „Ražė“ atsirada
Bet senųjų žemaičių lūpuospalėkaRoužė
Tepsakbova per omžius.
Mona gatvelė
Vingiou opelė Roužė pavadinta
Šalėp anuos siaura gatvelė
Truobomsėrtruobelėms apstatyta.
Maži būdami po užsalusė upelė
Ledžinguomčiužiniejuom,
PaaugėRonžės gatvelė jau į mokyklą skubiejuom.
Panikė būdama ėjau pašaleles, pašaleles
Juk purvyna užteka
Reikiejesauguotėis, kad lakierkas nesusiteptu.
Tepmuniapieminuors prisiminti
Trobelės ėr atmintie atgaivinti
Drebšėrdėsmonakon beišvysiu.
Gal vėituotruobelių mūra išbūdavuoti
Vėituo bijūnų, jurginų, kūlių kopetasumūravuota
Nepažįstamuomskvietkuomsapsvadinta, alpinariumu pavadinta.
Pati pėrmuoji mūsų truobadėdelėglauni
Su stėkla veranda ont verandas balkuons
Tėvelis ontseinaslėntaiškalėna „vila Žemaitis“ pavadėna.
Šėndein vilas neblėka
Neblėka nei balkuona, nei varda
Dėl tuo parėjūnamsėš vėsų pasviešių daugiau vėitasatsirada.
Pryšas mūsų truobaontruopusie gatvelės
ŠimtmetėnėZuzanastruobabova
Bet ir puo še dėinanesugriova.
Vėsesusieda Zuzana gerbė ėrpažinuojė
Ana vėsa gatvelė ratavuojė
Veiziek jau čemuodanieli pasiėmusi lazdele pasiriemusiskubieje,
Žinuok kas nors iš susiedu jau susėrga
Zuzana aplink vaistus ėrlėgas nusimanė
Visuokės žolelės rinkti kuokėmuosti trinti išmanė.
Tuoliautruobasdėdelės ir mažas
Bet kapatsėmėnu
Mon anuos vėsasbova gražės.
Iš pačiuosmažuosės vėsa naktį
Dūma rūkaėrskanekvepieje
VoaukštantProncieškus su traškuončiuoms
Baronkuoms į Klaipiedąskubieje
Vokytkas iš tuolapritorgaus laukė
Ėrvėina po kėtos šaukė
Trauk baronkasnelaukdams
Keik mokiesiem neklausdams
Tuokiųbaronkušėndėina
Ėružsimušdamsjuokiuo „Maksimuo“ nerasi
Išponiejusiemspuonams gal ir tuokiebaronkuskuone nebesuprasti
GlauniPetratruoba
Gatvelepouše, longinyčės baltas
Durys per Petrėnesvainėkas apkaltas
Ėr nieks nesitikieje, kad pazvana
Vidurie vasarasPetrounuskambieje
Pati nusiašaruojusi šaukė
Avėžaspalėka nepjautas.
VuošalėpPetratruobuos
Maža, maža Mareles trobelė
Vuokap į anou įeini nesvietėškspoikoms
Lovelės balta apkluotas
Grindelės austas dekelesiškluotas
Nier minkštų kanapkų
Nier ir mondriųkrieslų, bet ir nereikieje
Kap šeimyna verties niekumetnesibiedavuoje
Gal ėrbovabiedasapstuojė
Toliausgatvelie našlės ėr senas panas gyvena
Pas pana Kazimiera Agnieškakombarielįįnuomava
Mata, sava uoškele kūtele gava.
Duorižmuogelegatvelie gyvena
Jeigo bobelės ėrpasipliuotkavuojė
Dėltuo nieks nesiprovuojė
Vuo pačiame gatvelės gale
Žydelis Šmyrė puodus, bliūduscinavuojė
Duora žydelį, nabagelįneviduona vokiete nukutavuoje
Praėjau pro vėsas trobeles
Kap norėčiau longelie nors vėina
Išvysti pažįstamus veidelius, akeles,
Nebier, nebierniveinasusieda
Gali kėiknuorintmėnavuoti
Vėsė jau kapelius sukavuoti.
Suspiejėsusieda į senusius kapelius sugolti
Nedouk tu sviete į naujusiuspapoltė
Šlėpavuoti akmenys, marmūrašvėit iš tuola
Gėmėnėsvėins už kėta
Baguotesnispasiruoda
Ėrmonamotinelė
Netuolėjkoplyčespakavuota
Šalėp pušelė, uždegsiu žvakelė
Ermyslysiu, myslysiu...
Kraštietės žemaitiškuose eiliavimuose – daug etnokultūros atspindžių. Seniesiems palangiškiams – jų gyvenimo istorijos dalies, naujiesiems – istorinės krašto tapatybės. Skaudžiai išgyvenusi upelės vagos ir pavadinimo pakeitimą, J. Klovienė vaikystės tiesą išsaugoja žodžiuose, surasdama jiems rimą, suteikdama formą. 1922 metais įsteigtos mokyklos Palangoje daugelio dalykų mokytojo, T. Edisono padėjėjo R. Pocevičiaus-Pociaus dukra, žymaus kompozitoriaus Vytauto Klovos žmona rašo apie Palangą, kurios nebėra.
Parengė Dainora KANIAVIENĖ
Palangos viešoji biblioteka
„Palangos tilto“ redakcija
Jūsų komentaras:
Taip pat skaitykite
Valstybės diena – ypatinga šventė, primenanti didingą mūsų tautos istoriją, tradicijas ir vertybes, taip pat – drąsius protėvius, sukūrusius pagrindus mūsų nepriklausomai valstybei. Kartu tai yra ir mūsų rytdienos kūrimo šventė, raginanti drąsiai žvelgti į ateitį bei kurti tokią Lietuvą, kurioje kiekvienas jaustųsi saugus, gerbiamas ir vertinamas.
Kasdien kantriai ir nuoširdžiai vedate mūsų jaunąją kartą mokslo bei žinių keliu, mokote nebijoti iššūkių bei sunkumų, neišsigąsti mažų nesėkmių, o – priešingai – su dar didesniu užsidegimu siekti išsikelto tikslo bei ryžtingai ir užtikrintai eiti link savo svajonės. Žinios, moralinės vertybės, kurias diegiate savo mokiniams, meilė bei rūpestis, kuriais kasdien apgaubiate savo auklėtinius, yra...
Įsivaizduokite, kad einate gatve, stabdote atsitiktinį žmogų ir klausiate, ką jis mano apie Europą. 1950 m. televizijos komanda būtent taip ir padarė, o pagyvenusi ūkininkė atsakė: „Na, jei ji taikai, tai gerai.“ Po šešiasdešimties metų tas pats klausimas buvo užduotas pagyvenusiai ukrainietei. Tai yra 2014 m., „orumo revoliucijos“ savaitėmis. Moteris išdidžiai rodo didžiulį kviečių...
Mielieji, kokie svarbūs ir prasmingi mūsų 32-eji laisvės metai!
2022 03 11 | Rubrika: Miestas
Mielieji, kokie svarbūs ir prasmingi mūsų 32-eji laisvės metai! Tą gerai matome, stebėdami Ukrainos kovą už savo teisę į laisvę. Per tuos metus daug pasiekėme ir patyrėme.
Dėkoju visiems policijos darbuotojams, kad Jūsų dėka šiandien gyvename saugioje ir gražioje mūsų krašto aplinkoje. Angelo sargo vardas – ne tik garbingas titulas, bet didžiulis įsipareigojimas ir atsakomybė kilniems priesakams vykdyti. Šv. Tomas Akvinietis yra pasakęs, kad visuose mūsų geruose darbuose kartu veikia angelai.
Saulius Skvernelis: „Branginkime ir svarbiausia – saugokime Palangą, šį nepaprastą mūsų šalies kampelį, kad ne tik mes, bet ir mūsų ateities kartos galėtų tuo džiaugtis"
"Palangos tilto" informacija, 2021 03 30 | Rubrika: Miestas
Žinomų Palangos sveikintojų šimtmečio proga gretose šiandien, kovo 30-ąją, kuomet Palanga minėjo savo šimtąsias grąžinimo Lietuvai metines, buvo ir buvęs šalies premjeras, dabar – Seimo narys, Seimo opozicijos lyderis Saulius Skvernelis. Jis paliko tokį įrašą savo Facebook paskyroje.
Jūratė Klovienė: „Mūsų kalba, mūsų papročiai – tai mūsų stiprybė“
2018 02 11 | Rubrika: Kultūra
Į Palangos viešąją biblioteką, nešinas rankraštiniais tarmiškais eilėraščiais, užsuko medicinos mokslų daktaras Vladas Kusas. Jo rankose – Jūratės Klovienės, žymaus kompozitoriaus, operos „Pilėnai“ autoriaus žmonos, žemaičiavimai apie gimtus namus – Palangą bei ranka rašyti atsiminimai. „Gimiau Palangoje. [...] 1944 metai...
Stovykla „Žalioji mūsų vasara“ – ir Palangoje
2017 07 03 | Rubrika: Jūros vaikai
Jaunųjų miško bičiulių sambūris, gyvuojantis jau 42 metus, kasmet suburia jaunuosius miško bičiulius iš visos Lietuvos. Aktyviausi konkursuose dalyvavę jaunieji miškininkai kviečiami į stovyklą „Žalioji mūsų vasara“, kurią finansuoja Aplinkos ministerija. Trys Kretingos Marijono Daujoto pagrindinės mokyklos moksleiviai turėjo galimybę dalyvauti...
Kuo mūsų sveikatai kenkia geomagnetinės audros 1
Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014 01 09 | Rubrika: Sveikata
Vakar rytą Lietuvą pasiekė vieno galingiausių Saulės žybsnių „išspjautas“ elektringų dalelių srautas. Jis jau sutrikdė lietuviškų palydovų kelionę į kosmosą, tačiau vertėtų nepamiršti, kad tokių žybsnių sukeliamos geomagnetinės audros itin stipriai veikia mūsų organizmą.
„Čia – mūsų „Žilvinas“ gėlėta širdimi“
Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2012 01 02 | Rubrika: Jūros vaikai
Pačias tikroviškiausias pasakas gyvenime sukuria ne ateiviai iš kitų planetų. Ne rašytojai. Pasaka glūdi kiekvieno žmogaus širdyje, kasdien, ir stebuklinga kantrybė, didžiulis noras, kad džiaugsmu žydėtų mūsų vaikų akys ir gėlės darželiuose. Darbštumas į aukščiausią Šatrijos kalną gali užskraidinti sunkiausią akmenį, į jūrą nuvesti liūdną...
