Mielaveidis Palangos Alfredas, kuris laimę rado pajūryje

Regis, dar vakar palangiškis Alfredas Pumpulis skubėjo į Palangos senąją gimnaziją, o po pamokų ar pertraukas atskuosdavo į „Palangos tilto“ redakciją. Po abitūros, kitaip nei nemažai kitų jo bendraklasių, Alfredas nepakėlė sparnų į užsienį, o liko pajūryje, įsitikinęs, kad, kryptingai ir daug dirbant, sėkmės paukštį galima prisijaukinti ir gimtoje žemėje. Jis jau nutūpė ant Alfredo peties.

Sėdi savo „rogėse“

„Kai matau, kai mano bendraamžiai aplink keičia, meta savo specialybes ir trenkia mokyklos durimis, aš net neturiu tokios minties. Jaučiuosi savo rogėse 100 procentų“, – džiaugėsi Alfredas.

Vos ne per galvą kūliais, kad visur suspėtų, besiverčiantis vaikinas sakė, kad pastaruoju metu itin daug dėmesio skiriąs savo naujojo verslo – kompiuterių priežiūros, taisymo ir programų instaliavimo – „įsukimui“.

„Vos prieš metus, prisipažinsiu, gan mažai išmaniau apie kompiuterius. Pradėjęs jais domėtis „užsidegiau“ ir šiandien apie juos, ko gero, žinau ne mažiau nei gerokai labiau patyręs kompiuterių meistras“, – prisipažino A. Pumpulis.

„Pirmiausia pasižvalgiau, kokios yra panašių paslaugų kainos Palangoje. Ir buvau apstulbintas: jos tokios aukštos. Aš siūlau gerokai mažesnes kainas už kokybišką paslaugą. Dėl to ypač orientuojuosi į mažiau pasiturinčius žmones, ypač senjorus“, – pasakojo vos dvidešimtmetį perkopęs palangiškis.

Jo giminaitis, už kompiuterio pataisymą sumokėjęs vienoje didelėje Palangos „kontoroje“ šimtą litų, buvo maloniai nustebęs, kad Alfredas būtų paprašęs keliskart mažiau.

„Man dabar svarbiausia susikurti gerą kompiuterių meistro „nebrangininko“ vardą“, – sakė studentas.

A. Pumpulis ne tik taiso kompiuterių gedimus, bet ir įdiegia naujas operacines sistemas, net gali sukurti interneto tinklapį.

Kam jau teko bendrauti su jaunu kompiuterių meistru, jau pamilo jį už labai šiltą asmeninį dėmesį, kokybiškai atliktą darbą. „Jis – labai mielas, ir už kompiuterio gedimo pašalinimą paėmė labai simboliškai. Alfredas – man kaip anūkas“, – gyrė meistrą Vytauto gatvės gyventoja.

Alfredas sako, kad šiltas, asmeniškas ryšys su kiekvienu klientu jam itin svarbus. „Kartą net šovė į galvą paskambinti ir paklausti vieno Palangos senjoro, kurio kompiuteryje šalinau gedimą, ar jis liko patenkintas mano darbu. Garbingo amžiaus palangiškis buvo maloniai nustebintas mano skambučio – negalėjo patikėti, kad esama tokių „žmogiškų meistrų“, – šypsojosi A. Pumpulis, kuriam versle padeda ir jo bičiulis. Paslaugas abu teikia ne tik Palangos gyventojams, bet ir klaipėdiečiams, kretingiškiams, net gargždiškiams.

Į konkurentus vaikinas žvelgia ne kaip į kenkėjus, o tą patį duonos kąsnį kremtančius bičiulius. „Su konkurentais noriu bendradarbiauti“, – dėstė vaikinas.

Prekiauja kukurūzų burbuolėmis

Vos spėjantis besisukti vaikinas sezono savaitgalius praleidžia kelyje – į įvairius renginius šalyje išvežioja ir prekiauja kukurūzų burbuolėmis.

„Startuosiu su „kukuruku“ – kukurūzais ant gabaliuko – jau netrukus. Mane žavi, kad darbdavys manimi pasitiki, juk man tenka viską daryti pačiam“, – sako vaikinas.

Pirmaisiais darbo metais jis neretai už pečių išvysdavo ir išdygusį savininką, sukorusį kelią pasižiūrėti, kaip dirba jaunas vaikinas. Užsitarnavęs  jo pasitikėjimą, Alfredas praėjusiais metais darbavosi be kontrolės – vienas.

„Man kartais net keista, bet žmonės į tą amerikietišką dalyką siurbiasi lūpomis kaip pašėlę. Visur – ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miesteliuose, gyvenvietėse, – pasakojo vaikinas. – Į eilutę rikiuojasi ne tik paaugliai, bet ir senjorai“.

Renginių vadybininkas klube

Ne sezono metu, savaitgalio vakarus ir naktis Alfredas praleidžia viename Klaipėdos naktiniame klube, kuriame jis dirba renginių vadybininku.

„Jame irgi savaitgaliais verčiuosi per galvą. Tenka derinti renginius, rūpintis uždarų ir teminių vakarų organizavimu, klubo reklama, ypač plakatų leidyba, iškabinimu mieste“, – pasakojo energija spinduliuojantis vaikinas.

Šiandien A. Pumpulis jau žengė ir pirmuosius žingsnius link nuosavo verslo – kuria viešąją įmonę jaunatviškiems sumanymams įkūnyti.

„Norėtume Klaipėdoje užsiimti tam tikrų kultūrinių renginių organizavimu. Ne „popsinių“, bet gal labiau alternatyvių. Bet dar ne laikas viską atskleisti“, – slapukavo pašnekovas.

Kol studijuoja, vaikinas norėtų aprėpti kiek įmanoma daugiau. „Noriu dalyvauti įvairiose veiklose, įgyti kuo daugiau įvairios patirties, sutikti kuo daugiau įdomesnių žmonių, – sakė A. Pumpulis. – Bet mano veiklos kryptys jau aiškėja: renginių organizavimas, kompiuterių taisymas, viešųjų projektų, skirtų jaunimo bendruomenei, organizavimas“.

Nesėdi ant tėvų sprando

Alfredas prisipažįsta, kad neretai dėl darbų gausos tenka ir mažiau nusnūsti. „Žinau, kad nėra labai gerai, bet neretai miegu vos 4 ar 5valandas, – prisipažino buvęs Senosios gimnazijos auklėtinis. – Jau nuo mokyklos laikų įpratau savo visą laiką planuoti, kad praleisčiau jį prasmingai. Žinau, kad pastangos ir kryptingas darbas vėliau ar anksčiau duos gerų vaisių“.

Draugai vaikinui vis dažniau pataria „apsiraminti“ ir dėmesį sutelkti vienai veiklai. Alfredas sako, kad „ko gero“, pasinaudosiąs patarimu. „Man atrodo, kad mano širdis ateity labiausiai links į visuomeninę-kultūrinę veiklą po viešosios įstaigos vėliava“, – atskleidė palangiškis.

Vaikinas didžiuojasi, kad nuo paskutiniųjų metų Palangos senojoje gimnazijoje jis nesėdįs tėvams „ant sprando“. „Nesu labai pasiturintis studentas, bet ir „biednu“ savęs nelaikyčiau. Savo merginą Aistę galiu kiekvieną savaitgalį į kiniečių restoraną nusivesti“, – juokėsi A. Pumpulis.

Vyrukas  numojo ranka, paprašytas parinkti tinkamiausius žodžius save apibūdinti. „Geriau pasakysiu, kaip draugai mane vadina: mielo veido, draugišku ir šiltu, – sakė Alfredas. – Žinau, kad labiausiai norėčiau atsikratyti... tinginystės“.

Moka arti ir akėti

Savaitgaliais jis skuba į tėvų ūkį Būtingėje. „Moku daug žemės ūkio darbų: skaldyti malkas, arti, akėti, balinti obelis, karpyti tujas, formuoti kraštovaizdį. Bet ūkininkauti nenorėčiau. Man „draivą“ duoda mano anksčiau paminėti darbai, kurie, deja, nelabai susiję su malkų skaldymu, – šypsojosi mielaveidis. – Gal tik po 50 metų, jau seneliukas, sumanyčiau grįžti į kaimą pasiklausyti paukščiukų“.

Asmeninis Alfredo gyvenimas – taip pat „ant sparnų“. „Draugai juokaudami sako, kad mes esame panašūs. Abu draugiški, tolerantiški, besišypsantys, malonūs ir atviri. Žinoma, šventi nesame“, – juokėsi vaikinas.

Bet apie šeimą Alfredas dar nesvajoja. „Vėliau, vėliau apie tai.... – juokėsi A. Pumpulis, jau baigęs antro kurso pavasarinę sesiją. – Dabar svarbiausia rasti vietą savo gyvenime“.

Kad lydi sėkmė, palangiškis dėkoja ir „Palangos tilto“ mokyklai. „Redakcijoje dirba labai ryškūs, spalvingi žmonės. Joje tvyro puiki energija. Pas jus išmokau punktualumo, vykdyti duotą žodį, bendravimo“, – „Palangos tiltui“ pagyrų pažėrė A. Pumpulis.