„Mažvaikiai su Kamasutra“ laimę patiria ir... autokemperyje

2005 metų rugpjūtį „Senjorų prezidiume“ jūros tilto prieigose ant suoliuko, pasak vieno Virgučio, moterų, net šių laikų merginų aistrų galimybes ir techninius reikalus gyvai aptarinėjo trys nesugriūvantys Palangos vyrai – fotografas-operatyvininkas Harvidas, fotografas-portretų laureatas Mangustas ir 80 metų „Berluskonio stiliaus“ palangiškis, seksaltantas Romasis, kuris vyrus tai nesenstančiai „genitalinei kultūrai“ tenai ir užvedė, tardamas: „Vyrai, vyrai, kokį malonumą su savo simpatija iš Panevėžio patyriau praėjusį šeštadienį. Buvau Klaipėdos sekso reikmenų parduotuvėje pirkęs prezervatyvų su dygliukais, kaip žiemines padangas. Mus abu žiauriai gerai dilgina, veikia atsakančiai. Mano senjora vis prašė „Dar... pakartot...“ O ką darysi. Gerai, kad mano širdies šuntai nauji, atlaikiau. Šauniai pasimylėjom, kaip jauni po šokių. Šaukėnų kaime. Juk jeigu moteriai ūkiškai įtrini, tai dar ir mano amžiuje man greit pasirodo „Penio pienas“.

Harvidas, užtikrintas „Lovos Ruonis“, irgi buvo pakiliai nusiteikęs: „Aš visą gyvenimą neatsiginu moterų. Negaliu be jų nė penkių dienų. Tuščia vieta po kiaušiniais nebūna. Fotografija, moterys, pinigai – mano „Sielos sfera“. Moteris vyrui – draugas ir drauge meilužė, daktarė. Kas patink – tai patink. Šūdas – turtai ir dvarai, kai gerai užsivarai. Rusikės labai karštos. Neleid miguot. Matyt, jaunystėj irgi pasigavau savo šefo, vyriausio ligoninės gydytojo virusą. Buvau jo asmeninis šoferis – paslapčių laikytojas. Ans visas nešpėtnas bobikes, kelių rajonų spinduliu Užventis – Šiauliai „apžiūrėdavo“. Tie ryžikai – karšti ypatingai, mėgsta dulkintis, skanauja moteriškes, kaip šernai žiemą bulves. Katros įsigeidė – paims. Lapinai. Va, Gediminui rūpi parsinešt kuprinėj gėlynui akmenis. Jis prisirišo tik prie savo žmonos, prie „Tikslo akmenys“, o anam bledūnui Boriai ir man – smegenis kiaurą parą gręžia „Tikslo moteris“. Kaip paimt. Laukiam kaip vilkai avietyne. Turim pasiekt „žemutinę Teisybę“. Vyrai, aš ir to vyr. gydytojo antrą žmoną – medžiotoją čia, Palangos viešbutyje paėmiau. Vzial! Gyvenime dar nemiegojau vienas lovoj. Grabe prisimiegosiu vienas. Girdžiu, dūsauja to ugniaspalvio daktariuko ištikimoji. „Ar moki liežuvį už dantų laikyt?“ „Moku, moku, aš viską moku“, – sakau. „Tai ateik...“ Matyt ilgai kentė, drugiukai pabambimais krebždėjo. Taip pamalonina moterys iš Kaliningrado, Liepojos, fainos ir ukrainietės. Vyrai, aš kemperį su ratais įsitaisiau, miegamuoju. Liuks!“

Ir tik vienas 74 metų, jogą praktikuojantis Mangustas tą dieną buvo nusiminęs: „Vyrai, jums gerai. O man jau trets mėnuo, kaip manoji neprisileid „palkos numest“. Kaip užprosyta. Visai nervas ima, jau nemiegu“.

O ką mano sekso filosofas?

... „Be reikalo sekso vaidmuo taip sumenkinamas! Žinoma, niekada netapsi subtilus pagal pateiktą receptą. Reikia pačiam spinduliuoti gyvybinę energiją, reikia subrandinti savyje tam tikras mintis ir jausmus. Ir viską (ar bent daugelį dalykų) daryti ne kaip papuola, o aistringai ir beatodairiškai.

Esama sunkiai pastebimo ryšio tarp įvairiausių gyvenimo sferų. Jei žmogus subtilus, tyras, aistringas kokioje nors srityje, jis trokšta būti toks pat ir kitose. Visur jis nori aptikti gelmėse glūdinčius aukso klodus ir pajusti visišką pilnatvę. Seksui čia turėtų būti teikiamas ypatingas vaidmuo. Patyręs kūno pojūčių pilnatvę žmogus įgyja tam tikrą fiziologinį energijos krūvį, be kurio neišsiversi ir kitose gyvenimo sferose. Tai padeda suformuoti „aistringumo idealą“, be kurio neįmanoma kurti gyvenimo poemą.

Tarkime, kad atmintis. Vieni žmonės tik žiūrinėja nuotraukas (jei iš viso tai daro), o kiti nuostabiai aktyviai ir aistringai bando išlaikyti neblėstantį ryšį su praeitimi, savo šaknimis ir t.t. Arba, pavyzdžiui, savęs lavinimas. Tai, ką vienas perima per labai ilgą laiko tarpą, paklusdamas aplinkybių diktuojamam „reikia“, kitas suvokia per valandą, nes degte dega noru viską žinoti. Tas pat tinka ir kūrybai. Sunku įsivaizduoti pilnakraujiškai ir aistringai gyvenantį žmogų, kurio nedegintų alkis. Bent man tokių sutikti neteko. Sutikdavau kitokių. Jie aistringai mylėjo gryną orą, plaukymą, maistą, moteris. Kai sakau „mylėjo moteris“, turiu omeny anaiptol ne mergišius. Kažkodėl įprasta manyti, kad mergišius – aistringas. Ne, jis ne aistringas, jis – tik mergišius. Tikrai aistringam žmogui daugiskaita bet kurią akimirką gali tapti vienintele ir nepakartojama, jei tik likimas dovanoja „jo“ moterį. Beprasmiška malšinti kūno alkį su daugeliu, jei jis pilnavertiškai patenkinamas su viena. Aš nė nekalbu apie meilę, o tik apie tai, kad paprasčiausiai neįmanoma numalšinti alkio su nemylimu žmogumi. Visuomet liks nepilnavertiškumo, nepasisotinimo pojūtis. Pats meilės aktas (geriau jį pavadinkime nemeilės aktu) taps visiškai beprasmis. Bet argi tai reiškia, kad pilnavertiškam artumui visai nereikia „grynojo“ sekso?“ – klausia filosofas ir publicistas Artūras Krigas, labai taikliai akcentuodamas: „Ugnis pavojinga – bet ji taip pat ir sušildo, atpalaiduoja, dovanoja džiaugsmo pojūtį. Tik reikia, kad ji būtų krosnyje, židinyje, o ne įsižiebtų namuose, kur pakliuvo“.

„Netikėkite tais, kurie jus gąsdina – sudegs namas; tais, kurie nori, kad jūsų gyvenimas slinktų šaltame ir nykiame būste. Pati savaime ugnis nėra baisi. Nuogo, bedvasio pašlemėko neatskirsi nuo nuogo Bethoveno. Bet pašlemėkas nesukurs IX simfonijos. Levas Tolstojus turėjo daug vaikų. Dar daugiau jų buvo Johano Sebastiano Bacho šeimoje. Dvasiškasis ir kūniškasis pradas tarp savęs suderinami. Nebijokite būti kūnu: nebijokite kalbėti apie kūną, žiūrėkite į jį. Netikėkite puritonais. Nuogas kūnas – tai dar ne ištvirkavimas. Tik visur ieškokite saiko ir išmokite pajausti situaciją. Tyrų, dvasingų žmonių nesugadins pokalbiai apie seksą ir pornofilmus. O kiek atsiras bedvasių, niurzgančių asmenybių tarp nuobodžių ir negyvybingų puritonų! Būkite kitokie nei puritonai, mylėkite gyvenimą ir jaunystę. Tam, kas dvasingas, nebaisu būti kūnu. Bet be dvasios neišaukštins nei seksualinė drąsa, nei sekso baimė. Norėčiau patarti: pradėkite nuo meilės Bethovenui – kad kūniškuose orgazmuose pasijustų dieviškų, muzikinių orgazmų dvasia. Moterys dainuoja voniose, dušuose. Kas dainuoja jose – kūnas ar dvasia? Dainuokite ir jūs, kai teiksite malonumą savo kūnui, iš jo susijaudinimo išgausite dvasinę prasmę“, – skaitėme ir Palangos jaunimėlio pamėgtoje dar 1995 metais Vilniuje, „Politikos“ išleistoje turiningoje ir visaip meniškoje, taktiškoje knygoje „Vyras, moteris ir meilė“. „Genitalinio protelio“ vasarotojai.

Gaila, svajingai nepavyko užbaigti šio „vieno įkvėpio“ mano teksto.

Liepos 18-osios pavakarę, eidamas atgal į Palangą nuo Vilimiškės renovuoto viaduko, kur dabar jau puikuojasi net keturių krypčių aukšti „dobilai“ be lenktyninių mašinų gausmo 1000 km lenktynėse prieplenčio dviračių take išgirdau riaumojant: „Kur motoras – ten merga, nes pati merga – Motoras. Tegyvuoja Inga Papinga... ant kapoto! Spauskim „gazą“ do „otkaza“. Praeiviai sužiuro, bet nei vienas neperrėkėme, o „davėm durniui kelią“, nors vienas vyras su mažamečiais vaikais murmėjo: „Kad tau, juodašikni, bukaproti, kas nors liežuvį nukapotų...“

Anas greit neataušo: „Žąsine, skelete, ko vėpsai, „pūsk, žertva, nafik!“ Blevyzgos irgi turi ribas, bet tegul policija gano „Alaus inkliuzus“, kurių vasarą Palangoje – tiek ir tiek, kaip akmenukų žvyrkelyje. Kam susifekalinti nuotaiką, jei galima tyliai apeiti? „Galingas“, kaip jam pačiam prispangus atrodo, šių dienų – XXI amžiaus „Europitbulis“, kuriam ir „palankaujant“, viešumoje, visur, tarp visų ir viskas – „dzin“. O gal iš visų to gerklingojo provincialiojo vyrioko organų jau ir telikęs tik liežuvis? Tikrojo „a‘la Impotentiko – Alkoholiko?“

Juk kokiais kiekiais Palangoje vasarą geriama – komunalininkai po kelias dešimtis traktorinių priekabų plastmasinių bambalinių išgabena vien iš smėlynų... O dar karšta saulė – „gyvoji šizofrenija“. Vasaros „kurortinio ugnikalnio“ chaose – jokios etikos nei logikos. Vien „tūsas“. Daugelis taip atsipalaiduoja... visais „galais“.

Kaip tartų Lietuvos žurnalistų kūrybinėje stovykloje prie Bebrusų ežero Molėtų rajone dar 1975 metų vasarą mano pažintas labai populiarus, šmaikštus satyrikas Petras Žemkauskas, – „kiekvienas turim savo niežą. Tik nežinia, kas pakasys?“ Arba epigramų virtuozas, jau pripažintas ir prozininkas, bičiuliškas rašytojas iš Tytuvėnų Vladas Kalvaitis: „Gyvenime visi save suranda, vienas – vėzdą paėmęs, kitas – gavęs per sprandą“.

Taigi, nusiraminkim. Anksčiau ar vėliau gaus nuo savo „Lazerinės Zosės“ ir tasai Vilimiškėje sutiktas suchamėjęs 30-metis dvikojis „Pitbulis“, kuris, pastebėjau, autolenktynėse Palangoje staipėsi, šūkaliojo, mūvėdamas vestuvinį žiedą: „Kur motoras – ten merga, nes merga – Motoras“.

Apie panašius – toks anekdotėlis:

„Vyras – žmonai:

– To maisto, kurį pagaminai, net šuo neėda.

– Ne šuniui ir gaminau.“

Šia proga, atidusis „Palangos tilto“ skaitytojau, sykiu pabandykime atspėti, kuo vienas nuo kito skiriasi du žodžiai – „muzikalumas“ ir „mužikalumas“?

Panašiai, kaip ir automobilių lenktynėse, esu pastebėjęs maloniai džiūgaujančių rajoninių „ekskursantų“ ir moterų pliažo pusėje: „Vau, Sachara, kiek daug, blyn, čia nuogų – ot pasidūktume, tipo, savaitę neišeičiau“... Etika panašių kurortautojų neliečia. „Ša, separatiste, nevisproti! Vėl šūdą mali. Tavęs visai į Palangą vežtis negalima. Atsirado galiūnas – alum myžantis karalius. Ką tu gali – gaila man tavęs“, – pusgarsiai auklėja savo simpatiją žmona. „Karalienė“ valdo mieliausiojo kiaušpinigius, ji žino, ką šneka. Bloga karalienė – ne ragana. Nes „mužikalumo“ švelnumu neišgydysi.

Baigiant šios dienos „seksuarus“, dar atkreipčiau dėmesį į kitą „Mėnulio pusę“.

Man savaip net labai patinka stebėti, kaip moterys kai kada išsako, net iššaukia (!) savo neapykantą vyrams. Nes tai yra puiku, tai yra pati tikriausia meilės formulė! Nemeluotos širdies balsas. Knygoje „Tibo šeima“, būdamas dar dešimtoje klasėje Šaukėnuose 1964 m. perskaičiau: „Jei moteris kalba apie vyrą su baisia neapykanta, vadinasi jis ją tvirtai laiko savo rankose“. Moterims gal atrodo kitaip. Tačiau meilė be aštresnės „rykštės“ (geriausia – žodžiais! – aut.) tikrai neišgyventų. Moteris savo valdinguosius pranašumus gal ir pateikia nuolat, stabiliai, prikišamai ūdydama savo vyrą, žaibiškai sureaguodama ir parodydama jo ydas, nedorybes, „netobulumą“?

„Kokia pati didžiausia moterų klaida?

– Visos jos tikisi, kad vyras pasikeis.

– O vyrų?

– Jie mano, kad jų moteris niekuomet nepasikeis“, – klausia ir atsako net Anekdotas.

Visa tai tikriausiai gimsta gal iš nesaugaus pojūčio ar pavydo prarasti tą savo „netobuląjį idiotą“, bepinigį pažaduką, „Civilizacijos stabdį“. Gal ir iš pavydo, kad jos vyras garsiai nesigundytų vasarą atostogaudamas viso Palangos pliažo nuogalėmis, pasimiršęs patinas, kad gražiausias Pasaulio Ievos kūnas priklauso Jo vienintelei, vieninteliausiai Žmonai. O senelis šia tema tartų: „Atmink, anūkėli. Gyvenime svarbiausi yra trys dalykai: neerzink šuns, nesiginčyk su moterimi, neglostyk krokodilo ir – labai tavęs prašau – nesupainiok tų dalykų“. Fenomenalus moters protingumas – būti tik tiek protingai, kiek to nori vyras. „Bet tai – senamadiška“, – sako 2014-ųjų monstrės. Štai iš kur visi tie sutuoktinių „persibarimai – persižodžiavimai“, ūdijimai, „Botago pedagogika“, kuri vis tiek nurimsta ant vienos pagalvės. Diena – neurotiška, naktis – erotiška. Žmonos diplomatiškai greit įrodo, kas iš tiesų yra TIKRASIS Gyvenimo motoras. Gerbkime galutinį rezultatą. Tarsi vėl matau 1983 metais Kelmėje, ant Gaisrininkų draugijos arba rajoninio laikraščio redakcijos laiptukų, arba Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijoje šeimyninio gyvenimo temoms daug jaunatviškų eilučių paskyrusį ir šiandien kūrybiškai tebesišypsantį Vladą Kalvaitį: „Tavo žvilgsnio, tavo rankų nepamiršiu niekados... Panašiai šuva pripranta prie grandinės, būdos“.

Arba „žmonai“.

„Galėčiau pasakyti jai ne vieną gerą žodį. Bet ji ir šiandien man, deja, neleidžia prasižioti“.