Lietuvą užvaldė viršininkų baimė

Neduok Dieve Lietuvoje didesnei nelaimei įvykti savaitgalio dienomis ir dar pavakare. Tuomet į bėdą patekusių žmonių nebelieka kam gelbėti. Už tai atsakingi ir skubių veiksmų turintys imtis pareigūnai nebežino ką daryti, nes jų viršininkai nedirba ir pasiklausti nėra ko. O jei dar tie, sprendimus priimti galintys viršininkai tuo metu jau miega, visiškas krachas, nes pavaldiniai bijo juos žadinti.
Ir tuomet tampa visiškai nesvarbu kokio masto nelaimė įvykusi. Iniciatyvos bijantys imtis ir dėl savo darbo vietų drebantys valstybės pareigūnai gerai žino viena – miegančių viršininkų pykdyti nevalia.
Tokia karti tiesa paaiškėjo praėjusį šeštadienį įvykus kraupiai nelaimei, kai į Baltijos jūrą nukrito iš Švedijos į Klaipėdą skridęs orlaivis „An-2“. Visą savaitę Lietuvos visuomenė kraupsta sužinojusi faktus, kaip buvo mėginama gelbėti lėktuvu skridusius du pilotus.
Kad lėktuvą yra ištikusi nelaimė, kad juo skridę pilotai nebeatsiliepia radijo ryšiu, tapo aišku dar prieš 17 valandą. Tačiau gelbėjimo jūroje techniką turinčios institucijos apie tai sužino tik 18 valandą, o sraigės greičiu plaukiantis laivas į galimą nelaimės vietą iš Klaipėdos uosto išplaukia tik po 4 valandų. Ir tas pats Baltijos jūros vidurį, kur pradingo orlaivis, gali pasiekti tik po 9 valandų.
Nereikia nė abejoti, kad gelbėti pilotų būtų išsiruošta gerokai greičiau ir visai kitomis pajėgomis, jei apie nelaimę visuomenei būtų pranešta iš karto. Tuomet ir žaibiškus sprendimus galintys priimti viršininkai nebūtų dar atgulę miegoti.
Tačiau mūsuose vis dar gaji sovietmečio laikų liga – kuo ilgiau slėpti žinią apie nelaimę. Kuo ji baisesnė, tuo ilgiau slepiama. Slėpynės su visuomene vyko Černobylio katastrofos atveju, kai apie virš Rytų Europos pakibusį radiacijos debesį buvo slepiama, kol jo neužfiksavo švedai. Keletą dienų kažko Rusijoje buvo laukiama, kai ant dugno atgulė atominis povandeninis laivas „Kursk“, kuriame dar buvo gyvi jūrininkai.
Lietuvoje sovietmetį skiria 25 metai. Per tą laiką išaugo nauja karta, kuri dabar dirba atsakinguose valstybės postuose, tačiau supratimas apie viešumo poreikį nėra pasikeitęs. Į Baltijos jūrą jau seniai buvo išsiųstas gelbėjimo laivas, o Lietuvai apie tai kas įvyko, nebuvo užsiminta nė žodeliu.
Maža to, iki pat vidurnakčio Palangoje sklandė gandai, kad į jūrą įkrito šventės metu virš kurorto pramogautojus skraidinęs toks pat lėktuvas. Apie 23 valandą šią klaidingą žinią dar turėjo Palangos meras Šarūnas Vaitkus. Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio teisybės nežinojo ir vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis.
Apie nelaimę išgirdęs ir prieš vidurnaktį visuomenei pirmasis pranešęs „Lietuvos rytas“ šią informaciją bandė tikslintis Palangos oro uoste. Tačiau klaidingus gandus paneigti ir bent trumpai paaiškinti, kas gi įvyko, galėjęs oro uostas tai padaryti pabūgo.
Naktį oro uosto informacijos telefonu atsiliepusi darbuotoja, tarytum robotas, kartojo, kad informaciją gali suteikti tik Palangos oro uosto direktorius, kuriam būtų galima skambinti tik sekmadienį. Direktoriaus mobilaus telefono numerio ji pasakyti negalinti, o pati vidurnaktį vadovui neskambins. Nors prasitarusi, kad nukrito „ne iš Palangos oro uosto pakilęs lėktuvas“, oro uosto darbuotoja teisybę jau žinojo.
Kas kad nelaimės šešėlis tuomet krito ant Palangos oro uosto, o klaidingi gandai, kad buvo pasiekę net šalies Vyriausybės vadovus. Tačiau viršininko baimė pasirodė esanti didesnė už sveiką protą, jei jo jaunos merginos galvoje dar nėra išstūmusios absurdiškos instrukcijos ir ilgam įskiepyta baimė nieko pačiai nespręsti, nes už ją viską nuspręs viršininkas.
Kas virš Baltijos jūros įvyko iš tiesų, naktį po kruopelę informaciją rinkdami žurnalistai visuomenei pateikė jau po vidurnakčio. Tačiau ar dar pavakare gelbėjimo operaciją pradėjusios valstybinės institucijos neprivalėjo oficialiu pranešimu visuomenės informuoti jau 18 valandą? Gal tuomet tiesą žinančios visuomenės spaudimas krašto apsaugos ministrą būtų privertęs viską mesti ir dar šeštadienį duoti skubius nurodymus, kurių buvo imtasi tik antradienį?
Deja, baimė be vadovų leidimo visuomenei pranešti blogas žinias yra užvaldžiusi ne tik ministerijų žinybas, bet ir Palangos savivaldybę.
Antai, per kurorto šventę žadėtas muzikinio fontano atidarymas visuomenei nieko neaiškinant netrukus iš šventės programos išnyko. Tik po keletos dienų paaiškėjo, kad tai dienai fontanas nebuvo baigtas, nes iš atostogaujančios Graikijos neatvežti jo paleidimui reikalingi įrengimai. Kodėl to nebuvo galima viešai paaiškinti dar prieš šventę? Valdžios darbdavio – visuomenės nebereikia gerbti, nes rinkimai jau praėjo?
Anądien skambinu už paveldosaugą atsakingam savivaldybės darbuotojui ir teiraujuosi, ar į Vilnių Kultūros paveldo departamentui jau išsiųsti pačios savivaldybės užsakyti ir apmokėti tyrimai dėl „Bangos“ kavinės pastato paveldosauginio įvertinimo. Tačiau valstybės tarnautojas pamokančiu tonu aiškina, kad jis neprivalo ką nors sakyti ir siunčia pas savivaldybės atstovę spaudai. Ar ji geriau žino už dokumentus turėjusį valdininką?
Aš juk neklausiu kieno nurodymu tie dokumentai nebuvo išsiųsti (nuo tokio klausimo savo šešėlio bijantį valdininką, matyt, apopleksija ištiktų). Norėjau tik pasitikslinti, ar jie buvo išsiųsti? Tačiau jo kompetencijai priskirtą informaciją visuomenei privalantis suteikti valstybės tarnautojas tai daryti bijo. Tad kieno jis tarnautojas? Savo viršininkų ar valstybės?
Tačiau baisiausia, kad apie tai sužinoję miesto vadovai pavaldinį gynė teigdami, kad tokia savivaldybėje esanti tvarka. Tai – betvarkė, o ne tvarka. Lygiai tokia pati betvarkė, kai pavaldiniai nežino, ką sakyti nelaimės atveju, jei viršininkai miega.