Paklotas pirmas laimikis per trečią sezono medžioklę – lapinas

Minint  praėjusią Šv. Huberto dieną, kuria nuo seno prasidėdavo medžioklės sezonas, „Palangos tilto“ korespondentui buvo suteikta reta proga apsilankyti Šventosios medžiotojų klubo organizuojamoje šeštadieninėje medžioklėje. Nuobodžiauti ten nebuvo kada: baimė paklysti miške, „prarėkta“ gerklė ir pirmas šį sezoną grobis – tai tik dalis šeštadieninės medžioklės įspūdžių.

Išrikiuoti kaip kareiviai

Aštunta valanda ir aš – jau vietoje. Vietoje, kur medžiotojai susirenka prieš medžioklę. Kaip man vėliau pranešė vienas iš medžiotojų, pamindžikavęs, to nežinodamas, atlikau „rytinę pasisveikinimo tradiciją“. Pastoviniavęs išgirdau kaip vyrai juokauja. „Viskas aišku – diena bus linksma“, – šmėstelėjo. Tarp  susirinkusių medžiotojų tvyrojo pakyli nuotaika, o aš jau nekantravau pradėti medžioklę. „Ne taip greitai“, – stabdė mane vienas medžiotojas. – Iki devintos valandos dar yra laiko“.  Klausydamasis linksmų vyrų pokalbių, pagaliau sulaukiau TOS akimirkos. Medžioklės vadovas Juozas Skališius, pasveikinęs visus medžiotojus, instruktavo visus, ką šauti tądien buvo galima, o ką – draudžiama. Išrikiavęs visus kaip kareivius jis tarė: „Visi varovai – man už nugaros, medžiotojai stokite į eilę“. 

Po kelių šimtų metrų beveik užkimau

Nutariau ir aš savo kailiu įsitikinti kas yra „varymas“. Varovai, užėmę pozicijas tam tikrame miško plote, šūkaudami baidė žvėris, nukreipdami juos link medžiotojų laukiančių kitame miško ploto gale. Mikliai išklausęs kolegos medžiotojo nurodymų, kaip ir ko nedaryti, stojau į savo vietą pasiruošęs šaukti iš visos sveikatos. Išgirdęs šūksnį „Varom!“, pasileidau į priekį. Tik dar neįtariau, kad po pirmų kelių šimtų metrų galimybės šūkauti tiesiog nebeturėsiu.  „Paukšt!“ – šūvis kažkur toli, jį išgirdau labai netikėtai.

Balsas tiesiog „džeržgė“, tačiau šiaip ne taip pasiekiau pirmo varymo pabaigą. Kai visi susirinkome, pajuokavome su prašovusiu medžiotoju. Nieko nelaukdami, išvažiavome į kitą, kiek atokesnį medžioklės plotą.

Pagalvojau, kad seniai nemačiau tokių gražių laukų: pievos padengtos rūku, šalia – Lazdininkų ežeras, žvejai su katamaranu, duobėti bei vingiuoti keliukai ir mes – jau vietoje.

Procedūra jau man žinoma – medžiotojai ištraukia numeriukus, medžioklės vadovas pagal numeriuką paskiria stovėjimo poziciją. Šįkart nutariau pakeisti „frontą“  ir nebevaryti gyvūnų, o laukti jų „medžioklės linijoje“. Šnektelėjęs su atbėgančių žvėrių laukiančiu medžiotoju, suklusau, kai jis į mane sužiuro ir sušnabždėjo: „Žiūrėk, stirna ateina link mūsų, bet jaučia, kad mes čia – nebėga“. Tik gaila, jog nieko nurodyta kryptimi nemačiau. Neišlavinta dar mano akis, norėjau pasakyti medžiotojui, bet neapsivertė liežuvis. Ir vėl, kaip perkūnas netikėtai – „Paukšt!“. Abu net krūptelėjome, mat buvome įsistebeiliję į netoliese stovinčią stirną. Vėl „Paukšt!”. Einame žiūrėti. Nieko! Šūvis – pro šalį.

 „Užteks. Laikas pietauti“, – girdžiu tariant medžiotojus. Visi išsitraukė termosus su karšta arbata, daržoves bei sumuštinius. Aš taip pat buvau gerokai išalkęs. Vyrai aplink juokavo bei kalbėjo apie dienos šūvius. Nutariau pabendrauti su medžioklės vadovu Juozu Skališiumi.

 „Nors vadovauti medžioklei tenka kas keturias savaites, tačiau medžiotojai vadovaujančio medžiotojo tikrai noriai klauso. Suvaldyti juos vis tik reikia sugebėti“, – sakė p. Juozas. Naudodamasis proga pakalbinau ir Algimantą Norkų, Šventosios medžioklės klubo vadovą. Paklaustas, ar dar liko miškuose žvėrių, Algimantas šyptelėjęs sakė: „Žvėrių miškuose dar yra. Visose šėryklose grūdai būna suėsti, vadinasi mes tiesiog nepataikome pasirinkti medžioklės plotų. O mes jų turime apie 8 tūkst. hektarų. Tai nemaži plotai“, – teigė A. Norkus. Anot jo, medžiotojų būrelio užuomazgos pradėjo formuotis dar 1962 metais keleto medžiotojų iniciatyva. Vėliau būrelis didėjo – prie jo prisijungė medžiotojai iš Palangos medžiotojų  klubo, taip pat jų atvyko iš Laukžemės“, – medžioklės klubo istoriją prisiminė pašnekovas.

„Palangoje šiuo metu yra du medžioklės klubai: pensininkų medžiotojų klubas ir paprastas klubas. Kalbant apie Šventosios medžiotojų klubą, šiuo metu turime daugiau norinčiųjų į jį įstoti negu galime priimti. Būrelyje susitarėme, jog narių skaičius neviršys 45 medžiotojų. Kol kas šis skaičius neviršytas, tačiau greitu metu galime pasiekti ribą, todėl nesiekiame pritraukti į savo ratą kuo daugiau medžiotojų. Mūsų medžiotojai dar jauni, pačiame jėgų žydėjime“, – teigė medžiotojų klubo vadovas.

Vėliau kalbintas ne vienas medžiotojas teigė, jog žvėrių šiais metais miškuose sumažėjo – per šį su varovais medžioklės (medžioklių buvo jau dvi) sezoną nebuvo sumedžiotas nė vienas gyvūnas. Išgirdau ir nuomonių, jog medžioklę reikėtų atidėti iki kitų metų, siekiant, jog gyvūnijos skaičius miškuose atsistatytų.

Sulaukiau pylos, kad pasiklydau

Po pietų buvo antras varymas. Medžiotojai manimi pasitikėjo – leido pabūti varovo kailyje, tik šįkart sudėtingesniame varyme. Prisipažinsiu: truputį nuklydau, dėl ko gavau pylos iš laukti turėjusių medžiotojų. Pasijutau šiek tiek nepatogiai, tačiau nepraradau optimizmo ir spėriai žygiavau toliau. Dar vienas „Paukšt!“ ir dingtelėjo: „Kertu lažybų, kad pataikė!“ Tik baigus varymą galėjau įsitikinti, kad nuojauta manęs neapgavo. Lapinas „paklotas“! Sveikinimai lapiną paklojusiam medžiotojui – pirmam laimikiui per trečią sezono medžioklę. Likę du varymai sekėsi sunkiai, kol pagaliau grupelė medžiotojų suvirto ant kalvelės netoli varymo ploto. Medžioklė jau beveik baigėsi, vyrų juokai išblėso, diena jau ėjo vakarop. Nė gyvos dvasios aplink! Vis tik medžiotojai paliko medžioklės plotus gerai nusiteikę.

Galbūt daliai visuomenės medžioklė kelia slogius pojūčius, bet tiems prieš medžioklę nusiteikusiems žmonėms reikėtų žinoti, kad medžiotojai stato šėryklas, rūpinasi, kad gyvūnai nepakliūtų brakonieriams. Man medžioklė, žinau, taps įdomiu hobiu. Neabejoju: į mišką aš dar sugrįšiu!