Domas Nazarovas: „Laivas – atskira valstybė“

Nuolat nukreiptas akylas žvilgsnis į horizontą, kirbanti baimė širdyje dėl siaučiančių piratų ir mėnesiams bėgant didėjantis ilgesys – tokia palangiškio Domo Nazarovo, antrojo laivo kapitono padėjėjo, realybė. Jaunas vyras, visuomet svajojęs apie tokią profesiją, po penkerių metų studijų ją įgyvendino. Nors palangiškis džiaugiasi galėdamas atitrūkti nuo darbo, visgi savo gyvenimo be laivų neįsivaizduoja, todėl drąsiai teigia, kad baigęs plaukioti save realizuos dirbdamas uoste.

Technikos stebuklas

Kaip pasakojo D.Nazarovas, jį nuo mažens domino geležinkelis, tačiau susižavėjimą laivais sužadino pirmoji kelionė laivu. Tuomet būsimas šturmanas dar būdamas paauglys su mama keliavo į Vokietiją. „Mane sužavėjo laivo dydis, įranga, man tuomet jis pasirodė kaip technikos stebuklas“, - itin giliais prisiminimais pasidalijo D.Nazarovas. Baigęs mokyklą palangiškis ėmė mokytis jūrų laivavedybos, taip pat ir transporto inžinerijos, galiausiai išklausė karinio jūrų laivyno kursus. Visapusiškai pasiruošęs netrukus įsidarbino laive, kuriame studijų metu atlikinėjo praktiką. Jo darbo vieta – 3200 tonų ir 106 metrų ilgio laivas.

Aplankyta daugelis šalių

Laivu, kuriame dirba D.Nazarovas, teko pabuvoti daugelyje pasaulio šalių bei regėti beveik visų vandenynų siunčiamus išbandymus. „Nebuvau tik Antarktidos žemyne, tačiau labai norėčiau ten nuvykti, taip pat neplaukiau Arkties vandenynu. Kartais labai nusibosta toks didžiulis karštis, tad norisi kur šalčiau“, - teigė vaikinas. Jam išvardinti, kur dar nebuvo kur kas paprasčiau, nei kur buvo. Kaip teigė šturmanas, jam gražiausias kraštas – Mikronezija, savotiškai gražus ir Iranas, o Meksika labai egzotiška. „Visada manydavau, kad Havajuose bus laukinė gamta, tačiau labai klydau, ten pristatyta pilna dangoraižių“, - apie žmogaus didžiulę įtaką gamtai papasakojo jūreivis. Nepamirštami susitikimai – ir su egzotiškąja gyvūnija. „Mačiau banginį, jo dydis padarė didžiulį įspūdį, taip pat jūrinių vėžlių ir jūrų liūtų, pastarieji labai įdomiai plauko, didieji apsupę mažuosius“, - regėtomis akimirkomis pasidalino palangiškis. Su pavojingaisiais gyvūnais, kaip rykliai ar krokodilai, laimei, šturmanui neteko susidurti.

Pažintis su tradicijomis

Šalis aplankyti jūreiviai gali tuomet, kai iškraunamas krovinys. „Net ir būdami uostuose nelabai galim poilsiauti, tačiau vis tiek lengviau, nei būnant jūroje“, - pasakojo D.Nazarovas. kartais tenka pabūti savaitę, kol iškraunama šaldyta žuvis, tad laiko atsiranda ir nedidelėms ekskursijoms. Pasak palangiškio, dažnai sudomina kitų kraštų tradicinis maistas, tad mielai lietuviai skuba jais ir pasivaišinti, o ir egzotišką aplinką įdomu pamatyti bei ja pasigrožėti. Gabendami šaldytą produkciją į slegiančiu karščiu pasižyminčias šalis, jūreiviai patyrė kaip sunku ją iškrauti, mat temperatūros skirtumas didžiulis – iš lauke tvyrančio karščio tenka eiti į šaltį.  

Svarbiausia – saugumas

Pasak D.Nazarovo, šiuo metu laive dirba 14 žmonių, tačiau anksčiau buvo 19. Darbuotojų mažinimas neaplenkė ir laivų įgulų, tad kiekvienam kolektyvo nariui teko prisiimti daugiau pareigų. „Saugumas – svarbiausia“, - pagrindinę taisyklę išsakė palangiškis. Kaip jis pats pasakojo, jam tenka prižiūrėti laivo priešgaisrines, gelbėjimo priemones, navigaciją, taip pat maitinimą, o 8 valandas per parą veda laivą, tačiau nei dėl vienų pareigų nesiskundžia, atvirkščiai, imlus vaikinas džiaugiasi galėdamas kasdien tobulėti ir mėgautis pasirinkta profesija. „Aš pats savarankiškai studijuoju konvencijas, man tai labai įdomu. Apskritai, džiaugiuosi, kad dar kažkas domina, manau, kad blogiausia būtų, jei į laivą žengčiau kaip į priverstinį darbą“, - pasakojo vaikinas patvirtindamas, kad konvencijų yra labai daug, o tai skatina nenustoti domėtis.

Tykantys pavojai

„Laivas yra atskira valstybė, visi turim atlikti savo pareigas, nes dėl vienos klaidos kentės visi“, - teigė veržlus vaikinas, pridurdamas, kad dreifuoti vandenyne yra nepavydėtina situacija. Šiuolaikinis laivo valdymas palengvina jūreivių gyvenimą, tačiau kaip patvirtino D.Nazarovas, išsijungus visiems kompiuteriams niekas nebežinotų ką daryti, visi pasidarytų bejėgiai. „Kartą į mūsų laivą buvo trenkęs žaibas, o ten jie labai pavojingi, tad buvo keletas kompiuterių atsisakę dirbti, bet pavyko pataisyti“, - papasakojo šturmanas apie netikėtas nelaimes. Didžiausia baimė slegia, kuomet tenka plaukioti aplink Afriką, ten ypatingai siaučia piratai, nes jiems priklausančiuose vandenyse suteiktos visos teisės, o apsiginti nėra būdų. Jūreiviams draudžiama turėti savigynai skirtus ginklus. „Mes kasdien gauname pranešimus apie užpuolimus. Dažniausiai yra puolami tankeriai“, - su bauginančia realybe supažindino antrasis kapitono padėjėjas, dėl šios priežasties labiausiai ir nesinori jūreiviams plaukioti po šias vietas.

Jau pakankamai įgudęs valdyti laivą D.Nazarovas įprato žvelgti į horizontą ir iš karto numatyti kliūtis. „Reikia iš anksto numatyti visus posūkius, nes laivas taip nereaguoja kaip mašina, praeina 10 sekundžių, kol jis pradeda suktis, tačiau tik pradeda“, - valdymo sunkumais pasidalino laivo šturmanas. Vandenynuose – labai griežti keliai, visi privalo laikytis taisyklių, kaip teigė jaunasis jūreivis, tik aplink Afriką plaukiojantys laivai nelinkę laikytis jokių taisyklių, jiems tai negalioja.

Taršos šaltinis

„Didžiausias taršos šaltinis yra laivas, tai visuomet girdėdavom ir studijų metu“, - teigė palangiškis, pasakodamas apie daromą laivų žalą. Pasak jo, daugelis gyvūnijos rūšių dėl laivų išnyko, o kitos atsirado, sunaikinusios ankstesnes. „Viena atsiradusi krabų rūšis išnaikino dvi buvusias ir dėl šių pokyčių kalti laivai“, - pasakojo apie pakitusią gyvūniją palangiškis.

Didžiulis artimųjų ilgesys

„Didžiausias minusas – atitrūkimas nuo šeimos“, - įvardino vienintelį neigiamą dalyką D.Nazarovas, tačiau kaip jis pats pripažino, laikas greitai eina, nespėjama kalendoriuje braukyti dienų, mat laive visuomet užtenka veiklos. Pasak jo, laivo priežiūra – nenutrūkstamas procesas. „Kartą galvojau, kiek jau esu nuplaukęs jūrmylių ir apskaičiavau, kad maždaug apkeliavau aplink pasaulį“, - švytinčiom akim pripažino palangiškis. Įžvelgdamas vienintelį trūkumą, tai, kad ilgimasi artimųjų, dėl kurių paskutinės kelionės dienos itin išsitęsia, vaikinas džiaugiasi įgyvendinęs savo svajonę ir atradęs savo vietą.