Kaip mes su Algiu rašėme laišką „draugui Nikitai Chruščiovui“

Mano kartos nugyventasis laikmetis, Būtasis laikas lygintinas su Upe, kuria plaukti sykiu link Jūros (arba Ateities gerovės) lengva, paprasta ir gera atrodė tik iš pirmo žvilgsnio.

Jokia upė, kaip ir moteris, išsyk gelmių nerodo. Gelmių, kuriose tūno, glūdi plika akimi nuo žvejo kranto nepastebimi akmeniniai rieduliai, į kuriuos atsitrenkus, gerai, kad sudaužysi tik valtį, bet dar yra ir klastingi duburiai, sukūriai, į kuriuos patekus, Likimo šėtonas gali taip susukti galvelę, kad, kaip tartų anūkėlė Beatričė, „tik murkt – ir „ba – ba“, nėra senelio“.

Nėra ir... Taškas be kablelio. Gali būti, bet nėra. Nėra tavęs viešojoje erdvėje, nes tu nežinai „didžiųjų žaidimų taisyklių“, kai žymėtosios kortos yra rankose tų, kuriose ir turi būti, ir „vsio zakonno“, kaip tartų visų mūsų prisimenamas LR Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. O kai tau – 14-16 metų... Mažas esi ir suprasti nieko negali.

Ne visose upėse LTSR ir net dabar Lietuvoje yra nužymėtas laivų, garlaivių plaukimo kelias. Navigacinius ženklų bakenus – plūdurus su medine piramide ir žibintukais gali matyti tik Nemune. Didupėje. O naiviam, nepatyrusiam plaukikui taip rūpi pasiekti jūrą. Dar gerai nežinant ir neįvertinant savo jėgų. Bet plaukimas vilioja, masina – o kam nesinori būti galiūnu, pirmeiviu Gagarinu ar Čiurlioniu? Kai nežinai – tai ir plauki. Kai nebijai – tai ir nenuskęsti. Tik būk smalsus, bet atsargus. Nes: argi būtina be laiko nuskęsti? Todėl niekur, o niekur nepasimesk ir net karščiausiose, ekstremaliausiose situacijose nepamesk, neprarask, sąmoningai neprisikrėsk nesąmonių ar paprasčiausiai nepragerk šalto Proto, kad netektų ašaroti. Nuplauksi iki savo jūros ir dar kitą išgelbėsi.

Ak, žmogaus Tuštybės duburys!

Gal nieko nenustebinsiu, 2014-ųjų balandį viešai garsindamas teisybę, jog tos teisybės pasaulyje – ne prūdai, „Laiminantį Kristų“ Palangoje greičiau prieisi. Tikėk tuo, ką meluoji ir tikrinkis, ar tiesa, ką pliurpia kiti. Niekur pasaulyje, jokioje politinėje formacijoje nebuvo taip tobulai „pudrinamos smegenys“, taip surėdyti tikrumoje nepatikrinti, melagingi, menami, neteisingi visuomenės gyvenimo faktai tobulos valstybės ideologijos naudai, kaip mano jau „perpėduotais“ dešimtmečiais nuo 1962–1988... Nuo keturiolikmečio iki keturiasdešimtmečio. „Sistema“ dirbo idealiai, ypač provincijoje. Svarbiausia, jog viskuo šventai tikėjome ir neabejojome. Leonido Brežnevo laikus LTSR žmonės masiškai ir patraukliai, šviesiai piešia ir šiandien. O 1962-aisiais karo ir pokario, sunkių kolektyvinių darbų išvarginti tarybiniai lietuviai vieningai tvirtino: „Vistiek prieš vėją nepapūsi“. Pakirstos nacionalinės šaknys. Tada ir pradedančiam literatui, žurnalistui, jaunajam korespondentui gerai rašyti nereikėjo. Nebūtina. Reikėjo rašyti gražiai. Vaizdžiai. Tada spausdins, pagirs, apdovanos net auksiniu laikrodžiu, „pakapeikins – parubliuos“ didėlesnį, užtat garantuotą honorarą, už kurį gali nusipirkti net dviratį raudonom padangom. Ir – prašau! – tu, nors beūsis, savo miestelyje – tarp iškiliausių Šaukėnų žmonių. Kaip tatybinio ūkio direktorius Rakauskas. Kaip mokyklos direktorius Šteinas, kuris ne tik cigaretę, bet ir vyno pasiūlo, sykiu iki pusryčių, kaip vyr. gydytojas Grebliauskas, kuriam malonios visos moterys. Tikrai smagu gyventi toje „mūsų Tarybų Lietuvoje“. Smagu girdėti: „Ale tas Geduks neblogai rašo, visi Respublikoje žino Šaukėnus, su juo visi skaitosi, gal tik matematikė purkštauja, bet ir ana bus pritildyta“. Augo „sparnai ir apetitas“, garsintis masino, kaip vaiką tortas. Jėga? Visagalystė? Tuštybė. Bet 1965 m. taip nemaniau. Korespondencijas iš Šaukėnų noriai ir entuziastingai spausdino ne tik Užvenčio, po to Kelmės rajonų laikraščiai, jomis, kaip šieno prėslais „užverčiau“ Vilniaus redakcijas, paskui supratęs, kad be klaidų rašau rusiškai, ėmiau bendrauti ir su Maskvoje leidžiamo žurnalo „Junyj naturalist“ redakcija, net ten laimėjau sąjunginiam konkurse trečią vietą. Kapitalizmas irgi daug kur nejautrus, net labai abejingas eiliniam „skruzdėliukui“ – dirbančiam žmogui. Daug „mėšlo“. Mano karta tai sotaus egoisto gyvensenai neparuošta. Tada mes daug kas nesupratom, kad dykų pietų nebūna. Tarybų valdžios statytiniai visada atidžiai išklausydavo kiekvieną besiskundžiantį ar bent jau vaidino, kad klausosi, bet... Pagal išgales ir redakcijų darbuotojai, ir visas „partinis – tarybinis aktyvas“ stengėsi padėti darbo žmogui: senutei įvesdavo elektrą, patogiau pakoreguodavo autobuso maršrutą, pažvyruodavo duobėtą kaimo kelią. „Ką, bloga valdžia? Jei nereaguosi, kolūkio pirmininke, į eilinio žemdirbio nusiskundimus, greit pakliūsi ant raudono kilimo pasiaiškinti draugui Leinartui Kelmėje“. Jei nereaguosi į kritiką – neteksi kėdės ir... visų vadovaujančio rango teikiamų privilegijų. Gailėsies. Kas mes visi tikrumoje? Sotaus „pilvo patriotai“. Malonumų geidėjai ir ragautojai. Turto kaupėjai. Nepaisant partiškumo, religijų, tautybių. Įsakinėti rūpi daug kam ir... turtėti kito tarno sąskaita, todėl čia daug kas prasilenkia su etika, logika, elementariausio mandagumo normomis. „Lipk per draugų, net giminių, net brolių galvas ir nesismulkink dėl tokio nieko, kaip sąžinė. Sąžinę galima nutylėti, nupirkti, čia problema – tik kainoje“, – kuždėjo ir kužda raudonspalvis bei žaliaspalvis šėtonai. Ideologinė prekė visada šėtono pagardų pilna, jai skiriamos kosminės investicijos, šventyklos didumo pinigų maišai – ir ne tik TSRS, visur, ir ne tik Tarybų Sąjungos vegetavimo metais, bet ir dabar. Materija formuoja sąmonę. „Verslo centrai“ – ak, žmogau, jie visur... kur eini ne tik apsipirkt, prisidengt, pamaitint savo visad griešną, melagingą kūną, bet ir... melstis. Laimi tas, kas talentingiau, įtikinamiau meluoja. Kaip kavalierius panai. Kol gauna. „Nekombinuosi – negyvensi“. Tai seniai suprato vyresnieji, gyvenimo vėtrų, karų, žeminimo grūdinti kantrieji lietuviai. „Kolektyvizuoti“ suvokė, kad 60-70 procentų netiesos spausdina pagrindiniai LUP CK, LLUJS „organai“ – „Tiesa“ ir „Komjaunimo Tiesa“.

Mamos mama, mūsų kasdieninė pagalbininkė ir pietų virėja, mūsų viską skaitydavusi tik ne su kiekviena tiesa sutikdavusi senelė Ona Ulendrienė ilgokai stebėjo mano žurnalistinę – „makulatūrinę“ veiklą ir galų gale tiesiai viską išrėžė, ką galvoja. Ypač supyko, kai „Lietuvos pionierius“ 1961 metų gruodį išspausdino mano „fantastišką“ (man ir mokyklai) tekstą „Ateities miestas“: „Durnius tu, Geduk. Rašai taip, kad aš visai tarybiniais laikraščiais netikiu ir jų daugiau neskaitysiu, nenešk. Yra rimtesnių darbų. Melagis – ne profesija. Geriau studijuok mediciną ar būk mokytoju, ar net šoferiu, bent neprivalėsi niekam meluoti. Doras lietuvis dirba dorus darbus, doras žmogus geriau badauja, bet nevergauja savo tautos neišdavinėja ir sau nemeluoja. Meluoja partiniai, tinginiai ir girtuokliai, vagys, veidmaniai, kaip tavo tėvas, kuriam net trys sūnūs nerūpi, slapstosi nuo alimentų, mama viena, kaip kupranugarė nuo aušros iki aušros žemaičių dantis taiso, duonai uždirbinėja. Šiandien galvok 50 metų į priekį. Nedaryk iš gyvenimo tvarto bent tu. Gal neliks tos valdžios, tos santvarkos, kaip melavęs sendamas sau ir vaikams į akis pažiūrėsi? Pastovumo žiūrėk. Šeimą saugok. Žmonos laikykis ir gerbk. Ne politikus. Garbingas mano Smetonos laikų lietuvis prie Jurbarko, Dainiuose, katalikas Stalino komunistams rūros nelaižytų“, – taip ir panašiai stiprino mano ideologinius pamatus, draskė „rožines iliuzijas“ Senoji. Bet genetika manęs nedomino. Man rūpėjo galimybės spausdinti Šaukėnų darbo žmonių ir savo miniatiūras spaudos leidiniuose – laikraščiuose, žurnaluose, kad Šaukėnus ir mokyklą žinotų visi – ne tik Kelmėje, bet ir Vilniuje, net Maskvoje, net Arteke. Man 50 metų prireikė atrasti pagrindinę gyvenimo tiesą: „viskas yra teatrinė studija“. Buvau visiškas ideologinis daltonikas. Aš, Žuvis, patekau ant Tuštybės kablio – o ar ko kito siekė valdančioji tuomet L. Brežnevo CK ideologija? Pasak išmintingai sarkastiško Grigorijaus Kanovičiaus, „rašau aš be kablelių, be taškų, apie visatą, apie gimtą sodžių ir jeigu, brol, nereiktų pinigų, galėčiau aš rašyti ir be žodžių“. Ir aš tada komjaunuoliškai „kaifavau“ – ar yra žemėje geresnė santvarka?

Štai tas mano istorinis straipsnis, „ateities miestas“, kurį išspausdinus „Lietuvos pionieriuje“ Šaukėnuose senoji močiutė Ona Ulendrienė (1896–1969) liovėsi skaityti bet kokius tarybinius laikraščius:

„ATEITIES MIESTAS

...Eina 1995 metai. Grįžtu kartą vakare namo iš kosmonautų būrelio užsiėmimo. Gatvėje tylu. Tik retkarčiais praūžia atominis traukinys. Kažkur toli, rakedrome leidžiasi paskutinis raketinis laivas, skraidąs maršrutu „Šaukėnai – Vilnius“. Tai aš prieinu tiltą per gimtąją upę Venta. Jis irgi nepaprastas – pagamintas iš medžiagos, nebijančios ugnies. Užeinu ant tilto, įsitveriu į turėklus ir valandėlę grožiuosi mielais Šaukėnais.

Tai ne tie čia Šaukėnai, kurie buvo prie 30 metų. Pamenu, dar būdamas aštuntoje klasėje. Skaičiau su draugais naująją TSKP Programą – komunistinės visuomenės pastatymo Programą. Kiek tada buvo su jais ginčų!.. Ypač tuomet ginčijausi su savo draugu Algiu, kuris labai norėjo tapti kosmonautu. O kadangi Algis mokėsi viena klase už mane žemiau, tai aš jam ir paaiškinau, jog komunizme jis tikrai juo taps ir skraidys reisu „Šaukėnai – Mėnulis“. Ir jūs, turbūt, dabar nepatikėsit, jog Algis – kosmonautas, kol kas skraidąs maršrutu „Šaukėnai – Vilnius“. Tikriausiai jis ir dabar savo raketa grįžo iš Vilniaus. Poryt jis vyks maršrutu „Šaukėnai – Mėnulis“, kadangi vakar išlaikė egzaminus kosmonautikos klasei gauti. O mums, komunizmo žmonėms, seniai nebe najiena kelionės į mėnulį. Na, jau per ilgai aš apsistojau ties tuo Algiu. Jums dar visų savo įspūdžių nepapasakojau.

Štai dabar žiūriu į Šaukėnus, matau didelę dienos šviesos jūrą: visas miestas skendi joje. Lipu nuo tilto ir einu šaligatviu. Ne, kam aš sakau einu?.. Šaligatvis pats mane neša. Mat, po juo yra įtaisyti požeminiai elektriniai laidai, kurie elektros energijos varomi juda ir tuo būdu varo šaligatvį. Štai šaligatvis priveža mane prie didelio kaproninio bokšto. Aš paspaudžiu mygtuką ties užrašu „Vakarinės naujienos“. Ir ką gi? Iškrenta naujausias „Vakarinių naujienų“ numeris... Matote, šis laikraštis išeina ir komunizme! „Važiuoju“ toliau. Dairausi į šalis, grožiuosiu elektriniu keliu, kurio valdomos tingiai juda paskutinės mašinos ir... pasuku į atominių traukinių fabriką, kuriame aš dirbu. Ten turiu vakarinei pamainai paleisti dirbti šeštąjį automatinį, mano reguliuojamą cechą, kuris atominiam traukiniui gamina ratus. Štai automatai įjungti, ir aš skubu namo. Taip, draugai, namo, nes rytoj reikės laikyti egzaminus iš kosmonautikos. Aš, kaip ir Algis, labai ją mėgstu.

Didelis, oi didelis mano miestas Šaukėnai. Nebuvo jo dar prieš 30 metų. Viskas jame – komunistiška. Tai – komunizmo mietas! Dabar, kai komunizmas įgyvendintas, noriu priminti dar šią TSKP Programos skiltelę: „Komunizme išnyks skirtumas tarp miestų ir kaimų“. Taip, jau dabar tai yra. Jei Šaukėnai seniau buvo beveik nežinomi, tai dabar jie žymūs visoje Tarybų Sąjungoje. Šiame mūsų komunizmo mieste nėra dūmų, visur švaru, viską valdo automatai. Visų pasikeitimų jokiu būdu neišpasakosiu. Pasakyti galiu tik tiek: mes gyvename komunizmo mieste. Jį sukūrėme mes, tarybiniai žmonės, savo atliktu darbu, darbščiomis rankomis. Sunkumų buvo daug, bet užtat pergalė dar džiugesnė!..

Gediminas Griškevičius,

VIII klasės mokinys

Užvenčio rajonas,

Šaukėnų vidurinė mokykla

Štai tokia buvo mano – mūsų tarybinės – nelietuviškos mokyklos Šaukėnuose ideologija, kol 2007 metais jai suteiktas Vlado Putvio vardas.

O man tos šlovės buvo maža. Su bendraamžiais – bendraminčiais Šaukėnuose pasijutome nerealiai... galingi. Ko norėt – „sintetinė sėkla gimdė „sintetinį“ narodą“.

Nenuostabu, kad visai dar neseniai viena Palangos politikė žurnalistui be užuolankų pasakė, kirste įkirto: „Aš galvosiu taip, kaip jūs parašysit“. Štai kas yra viešieji ryšiai ir „liaudies masių valdymas“, kur visi valdo, o kuklus tarnas – mažasis žmogus visad... chaose. Svarbu – įtikinamai liežuviu malti, nemąstant apie jokį vidinį padorumą“.

Ogi su kuo sutapsi – tokiu ir pats tapsi. Net ir latrai baivių nemėgsta. Tad štai prieš 50 metų Šaukėnuose, giliai sujaudinti ir įkvėpti galingo pirmojo kosmonauto Jurijaus Gagarino, jo draugų Germano Titovo, Valentinos Tereškovos ir kitų skrydžių kosminiais laivais, su Algiu Laurenčiku surašėme rusišką laišką „pačiam – pačiam – pačiam“ aukščiausiam vadovui Tarybų Sąjungos Komunistų partijos pirmajam sekretoriui, šalį iki 1964 metų spalio 14 d. valdžiusiam Nikitai Chruščiovui tiesiai į Maskvą. Tam laiške – mokinių klausimas: „O kodėl į kosmonautus nepriima lietuvių?“ Girdėjom, kad „pro Vilnių gali nepraleisti“. Tad su Algiu Laurenčiku, zakristijono sūnum, gromatą perdavėm traukinio „Kaliningradas – Maskva“ keleviui, kad įmestų tiesiai į pašto dėželę prie CK pastato Maskvos centre. Laukiam. Mėnesį. Antrą... Ogi, kad atbildėjo bene keturi tuomet Užvenčio rajono partijos veikėjai ir pats saugumo šefas Visockas. Dar ir Šaukėnų milicijos įgaliotinis Liudas Vitauskas šalia. Mokyklos direktorius „spurda“: „kas bus, ką tie šėtonai čia vėl iškrėtė?“ Dvi valandas vyresniųjų klasių mokiniams „politvalandėlę“ vedė. Ir ką jūs manot? Ne tik, kad nebarė, net gyrė už drąsą, ryžtingumą ir raštingumą Šaukėnų jaunuosius korespondentus, pokalbio pabaigoje, žinoma, primindami, kad Tarybų sąjungos kosmonautų miestelyje ir būryje, – tai akcentavo pats Nikita Sergejevičius Chruščiovas – laukiami visų TSRS tautų atstovai, taip pat ir lietuviai, o tarp jų gali būti ir bet kuris jaunuolis iš Šaukėnų ar Užvenčio. Kiekvienas iš mūsų. O laišką Griškevičiui ir Laurenčikui gal geriau reikėję iš karto pasiųsti vietos laikraščio redakcijai. Žinom tas kalbas. Kaip žlugo Romos imperija. Ideologinę terapiją. Šūkius. Vizijas. Melo raštus, kurie anksčiau ar vėliau miršta su kūrusiais.