Kaip jie mus teisė. Marija Tiškevičiūtė

1941 m. birželio 14 d. okupacinio sovietinio režimo įvykdytos represijos, kai iš Lietuvos į tremtį ir koncentracijos stovyklas Sibire, be teismo, gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta per 17 tūkst. įvairių tautybių šalies žmonių – nuo kūdikių iki garbaus amžiaus senolių, tapo didžiule tautos tragedija.
Išvežtieji buvo marinami badu, nepakeliamu darbu ir sunkiomis gyvenimo sąlygomis. Žmonių naikinimas, išvežant juos į netinkamas gyventi vietoves ir konclagerius, vertinamas kaip nusikaltimas žmoniškumui.
Viena šio nusikaltimo aukų tapo kretingiškė grafaitė Marija Tiškevičiūtė. Lietuvos ypatingajame archyve saugoma sovietinių represinių organų jai sudaryta baudžiamoji byla suteikia mums daug naujų nežinomų jos gyvenimo faktų ir parodo sovietinio-stalininio režimo nusikaltimus teisingumui bei žmoniškumui.
Marija Tiškevičiūtė gimė 1871 m. lapkričio 22 d. Lentvaryje, grafų Sofijos (1837–1919 m.) ir Juozapo (1835–1891 m.) Tiškevičių šeimoje. Jie 1875 m. iš Lentvario persikraustė arčiau Baltijos jūros, į naujai įsigytą Kretingos dvarą. S. Tiškevičienė pagimdė 12 vaikų, iš kurių 5 sūnūs ir 3 dukros užaugo ir savo veikla bei darbais garsino Tiškevičių giminę. Grafienė, giliai tikėdama Dievą, tikėjimo, doros bei gailestingumo mokė ir savo vaikus. Užsiimdama labdaringa veikla prie Kretingos dvaro ligoninės įkūrė ir išlaikė našlaičių, senelių bei invalidų prieglaudą, rūpinosi vargšais ir elgetomis.
Ji nuo pat mažens prie labdaringos veiklos pratino ir savo dukras. Grafaitės prižiūrėjo ir slaugė dvaro ligoninėje gydomus ligonius, dvaro prieglaudos globotinius, materialiai remdavo miesto varguolius, mokė jų vaikus skaityti ir rašyti. Dukros buvo auginamos namuose, jas auklėjo ir mokė iš užsienio atvykusios guvernantės. Grafienei Sofijai svarbu buvo jų intelektas, išsilavinimas, mokėjimas bendrauti, kai grafui svarbus buvo ir jų išorinis grožis. 1887 m. iš Didžiosios Britanijos pas Tiškevičius į Kretingos dvarą atvyko vienos Škotijos mokyklų rektoriaus dukra Margarita Senkler (Margaret Saint-Clair, 1865–1924 m.), mokiusi jų dukras anglų kalbos ir matematikos. Netrukus M. Senkler tapo ne tik M. Tiškevičiūtės mokytoja, bet ir jos gera bičiule, juolab kad amžiaus skirtumas tarp jų tebuvo šešeri metai. Tikėtina, kad jos pastangomis M. Tiškevičiūtė tapo šviesia ir tauria asmenybe, nusprendusia savo gyvenimą pašvęsti ne šeimai ir vaikams, bet visuomeninei, kultūrinei ir labdaringai veiklai. Jos abi 4 kartus kartu apsilankė D. Britanijoje ir Airijoje, viešėdamos pas M. Senkler tėvus. Po dvejų metų ji išvyko namo, bet merginų tolesnis bendravimas ir jų dvasinis ryšys išliko toks stiprus, kad 1898 m., po abiejų tėvų mirties, ji visam laikui atvyko į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, kur buvo įsikūręs M. Tiškevičiūtės brolis, stambus pramonininkas Antanas Tiškevičius (1866–1920 m.). Sulaukusi pilnametystės M. Tiškevičiūtė kartu su savo bičiule M. Senkler Vilniuje už savo lėšas atidarė ambulatoriją, kuriai ji ir vadovavo. Jos bičiulė čia dirbo medicinos seserimi, padedama samdomam gydytojui. Deja, jų veikla tęsėsi neilgai, nes miesto valdžiai įkūrus savo ambulatoriją, savąją teko uždaryti. Kiek vėliau jos abi ėmėsi labdaringos veiklos Vilniuje įkūrusios prieglaudą, kurioje gyveno nedidelį atlygį gaudavusios ir dėl to savo būsto negalinčios įsigyti bei nuomotis moterys. M. Tiškevičiūtė prie Kretingos dvaro ligoninėje veikusios senelių ir našlaičių prieglaudos 1898 m. atidarė pirmąjį lietuvišką vaikų darželį, kuriame per lauko darbų sezoną prieglobstį rasdavo ikimokyklinio amžiaus dvaro kumečių vaikai. M. Tiškevičiūtė jau jaunystėje buvo stipri, atkakliai siekianti tikslo, visapusiškai išsilavinusi asmenybė. Ji mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, anglų kalbas, suprato lietuviškai. Mėgo grožinę literatūrą, poeziją, XIX a. pab.–XX a. pr. prisidėjo prie caro valdžios uždraustos lietuviškos spaudos ir knygų platinimo, savo karietoje iš Klaipėdos į Kretingą ir Palangą parveždavo draudžiamos spaudos siuntas, nes jos karietos carinio režimo žandarai ir pasienio sargybiniai netikrindavo. Bendradarbiavo katalikiškame mėnesiniame žurnale „Tėvynės sargas“, 1896 m. Laumės Lelivaitės slapyvardžiu jame paskelbė istorinę apysaką „Viskantas“, kuri buvo išversta į lietuvių kalbą.
Kadangi XX a. pradžioje Palangoje vasaromis ilsėdavosi daug žymių kultūros ir meno žmonių iš Lenkijos ir Lietuvos, čia vyko turiningas kultūrinis gyvenimas, kuriame aktyviai dalyvavo ir grafaitė Marija. Jos skleidžiamos nepaprastos dvasinės energijos, meilės žirgams ir jodinėjimui sužavėtas lietuvių poetas, kunigas Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932 m.), vasaras praleisdavęs Palangoje, 1904 m. jai dedikavo savo vienintelę lenkų kalba parašytą poemą „Nuo Birutės kalno“ („Znad Biruty“), kurios pagrindinės herojės Celinos prototipas ir buvo pati Marija. Apie jos apsisprendimą tarnauti žmonėms poetas rašė: „...Jos širdį pažadins tik tas, kurs to vertas. O gal jos gerumas žmonėms besutvertas...“ (vertė Viktoras Katilius). Yra išlikęs M. Tiškevičiūtės laiškas Maironiui, kurį ji pasirašo kaip Celina ir jame mini bendrus prisiminimus. Ji 1908 m. buvo išvykusi studijoms į Miuncheno universitetą, bet po 3 mėnesių vėl sugrįžo į Lietuvą. Grafaitė 1919 m., mirus jos motinai, paveldėjo Jazdų palivarką su 80 ha žemės, 3 gyvenamaisiais pastatais ir ūkiniais trobesiais, taip pat 3 namus Palangoje, tarp jų ir garsiąją „Baltąją“ vilą, kuriuos nuomodavo poilsiautojams ir kur tarpukariu mėgdavo apsistoti prezidentas Antanas Smetona. Tai tapo jos pragyvenimo šaltiniu, kas leido užsiimti mėgstama veikla.
1924 m. staiga mirus jos bičiulei M. Senkler, kuri buvo pirmoji palaidota Tiškevičių šeimos kapavietėje Palangos kapinėse, M. Tiškevičiūtė labai išgyveno, ją ištiko dvasinė krizė. Jai įveikti grafaitė išvyko į Prancūzijos Strasbūro miestą, kur 2 metus praleido užsidariusi moterų vienuolyne. 1926 m. grįžusi į Lietuvą, vasarodavo Palangoje, žiemas leisdama pas savo brolius Feliksą Palangoje ir Aleksandrą Kretingoje. 1940 m. Lietuvą okupavus sovietinei kariuomenei, didžioji dalis dvarininkų turto buvo nacionalizuota, jie neteko pajamų šaltinio.
1940 m. birželio 9 d. jos brolio Felikso jauniausiajam sūnui Alfredui Marijai Tiškevičiui (1913–2008 m.), Lietuvos–Vokietijos pasienyje suimtam ir patekusiam į nacių kalėjimą, ji tapo vienintele šios giminės atstove Palangoje, gyvenusi senajame Tiškevičių dvaro pastate, stovėjusiame Vytauto g. 91, prie Ronžės upelio, dabartinio kino teatro „Naglis“ vietoje. Tuo metu kilmingi, išsilavinę ir turintieji nuosavybės žmonės buvo laikomi pavojingais Sovietų Sąjungos valstybei ir jos politinei santvarkai. Tad tokių žmonių, kaip M. Tiškevičiūtė, likimas, nepaisant jos garbaus amžiaus, jau buvo nulemtas. 1941 m. birželio 7 d. Kretingos NKGB viršininko Petrušenko pasirašytame nutarime nutarta M. Tiškevičiūtę, kaip dvarininkę, turėjusią 80 ha žemės, 9 arklius, 15 karvių, 8 kiaules, ūkio trobesius, žemės ūkio padargų bei technikos, suimti, nors jai priklausęs Jazdų palivarkas buvo nacionalizuotas dar 1940 m., netrukus po sovietinės okupacijos. Kartu su ginkluotais saugumiečiais 1941 m. birželio 14 d. ankstų rytą apie 3 val. suimant ir atliekant kratą dalyvavo Kretingos rajono vykdomojo komiteto sekretorius Bražinskas ir M. Tiškevičiūtės namų tvarkytoja Zuzana Piekaitė, savo parašu patvirtinusi, kad visą namuose buvusį surašytą turtą: 7 spintas, 18 paveikslų, 2 didelius veidrodžius, kėdes, krėslus, stalus, kilimus, vieną medinę lovą, indus, krištolines vazas, 460 knygų, 20 fotoalbumų su fotografijomis ir kitą turtą ji realizuos per 10 dienų, o gautus pinigus persiųs NKGB nurodytu adresu šių daiktų savininkui.
Kadangi netrukus, birželio 22 d., prasidėjo SSSR–Vokietijos karas, tikėtina, kad šis turtas nebuvo realizuotas, o pasisavintas ar išgrobstytas. O gal nors nedidelę jo dalį tebesaugo senieji palangiškiai ar jų palikuonys?
Kratos protokole pažymėta, kad jos metu paimti du asmeniniai antspaudai, įvairūs laiškai, užrašai, taip pat M. Tiškevičiūtės pasas, o ji pati pristatyta į „pakrovimo“ stotį Darbėnuose, kur perduota į traukinį. Prieš tai ji buvo apklausta Kretingos NKGB pareigūnų, kuriuos domino, kas iš M. Tiškevičiūtės giminių gyvena užsienyje ir su kuo palaiko ryšius. O ypač juos domino paskutinio Palangos rūmų valdytojo A. Tiškevičiaus ir jo žmonos Liudvikos buvimo vieta. Jų būtų laukęs M. Tiškevičiūtės likimas. Laimei, iš nacių kalėjimo išlaisvintas A. Tiškevičius 1940 m. rudenį Bajoruose, padedant vietiniam ūkininkui Eitavičiui, sugebėjo savo žmoną su 7 mėnesių sūneliu pervesti į Vokietijos pusę, vėliau jie kartu pasiekė Lenkiją.
M. Tiškevičiūtė po ilgos, varginančios, beveik mėnesį trukusios kelionės antisanitarinėse sąlygose gyvuliniuose vagonuose iš Darbėnų per Naująją Vilnią į Rešiotų koncentracijos stovyklą Nižnij Ingašo rajone Krasnojarsko krašte atvyko liepos pradžioje. Jos byloje išlikęs liepos 6 d. rašytas raštelis, kuriame išvardinti iš M. Tiškevičiūtės paimti vertingi ir pinigine išraiška rubliais įvertinti daiktai: asmeninis antspaudas su rankenėle, žirklės, elektrinis žibintuvėlis, žadintuvas, 3 kišeniniai sidabriniai šveicariški laikrodžiai, kuriuos savo parašu saugoti priėmė lagerio buhalteris. M. Tiškevičiūtė buvo įkalinta Kraslago lagerių sistemos Belniakų lageryje, kur buvo kalinamos moterys su vaikais. Kaip savo atsiminimuose rašė čia kalėjusi Danutė Graužinytė-Toropova (gim. 1921 m.), šiame lageryje kalėjo apie 800 įvairiausių tautybių moterų su vaikais, tarp kurių buvo ir naujagimių. Galinčios dirbti moterys dirbo miško darbus, vaikus palikdavusios pagyvenusių moterų globai, kurios dėl savo amžiaus ir sveikatos, į darbus nebuvo siunčiamos. Po kurio laiko vaikai iš jų buvo atimti ir išskirstyti po vaikų namus. Čia tarp kalėjusių moterų buvo daug mokytojų, inteligenčių, dvarininkių. M. Tiškevičiūtė, kuri dėl savo amžiaus ir nusilpimo į darbus nebuvo varoma, dėvėjo ilgą juodą suknelę, nešiojo juodo gintaro karolius, su savimi visada turėjo maldaknygę, nors byloje rastoje nuotraukoje ji nufotografuota dėvinti kalinio drabužius. Dėl prasto maitinimo dažnai kaliniai negalėdavo ir atsisėsti, nes dubens kaulai pradurdavo odą.
Represinė stalininė sistema be teismo įkalinusi žmones koncentracijos stovyklose jų „teisti“ neskubėjo, nors ir tardytojai, prokurorai bei „teisėjai“ buvo čia pat – lageryje. Svarbu, kad čia buvo kalinių, kuriems galima buvo pritaikyti bet kokį garsiojo 58 RSFSR baudžiamojo kodekso straipsnį su jo 14 punktų, trumpai apibūdinančiais padarytą „nusikaltimą“. M. Tiškevičiūtės baudžiamoji byla buvo pradėta tik 1942 m. kovo 30 dieną po apklausos, kurioje ji sąžiningai atsakė į visus tardytojo užduodamus klausimus. O balandžio 29 d. jai buvo surašyta kaltinamoji išvada, kurioje ji buvo kaltinama tuo, kad būdama dvarininkė turėjo 80 ha žemės su trobesiais ir gyvuliais, žemės ūkio technikos, savo ūkyje naudojo samdomą darbą, buvo lojali Lietuvos Respublikos valdžiai, aukojo valstybės gynimo fondui, laiku mokėjo mokesčius ir prievoles maisto produktais, prižiūrėjo ir tvarkė jos žemėje buvusius kelius, tuo padarydama nusikaltimą pagal 58 straipsnio 4 punktą: pagalba tarptautinei buržuazijai nuversti komunizmą, už kurį NKVD tardytojas pareikalavo jai skirti 8 metus lagerio su turto konfiskavimu, nors 1942 m. kovo 29 d. lagerio medicininė komisija M. Tiškevičiūtę dėl jos amžiaus pripažino „visišku invalidu“. Nuosprendis jai, kaip socialiai pavojingam visuomenės elementui, Ypatingojo Pasitarimo (OSO) buvo paskelbtas tik 1943 m. sausio 13 d., kuriuo už akių buvo nuteista 3 metams kalėti, kalinimo laiką skaičiuojant nuo 1941 m. birželio 14-osios, jos suėmimo dienos.
Mirė M. Tiškevičiūtė 1943 m. vasario 15 d. nuo dizenterijos, nors byloje jos mirties faktas ir nepatvirtintas, o paskutinis įrašas atliktas 1943 m. vasario 19 d. Sovietinėse koncentracijos stovyklose mirę ar nužudyti kaliniai būdavo užkasami laukuose ar pamiškėse šalia stovyklų, jų kapai nežinomi. Būtų simboliška, artėjant M. Tiškevičiūtės 150 metų gimimo jubiliejui, pagerbti šią vieną žymiausių Lietuvos XIX a. pab.–XX a. pr. nepelnytai užmirštų asmenybių – moterį, savo gyvenimą paskyrusią kilniems tikslams – šelpti ir remti varginguosius. Būtų labai simboliška, kad M. Tiškevičiūtės simbolinis kapas-kenotafas atsirastų Tiškevičių šeimos kapavietėje Palangos kapinėse, šalia jos anglų kalbos mokytojos ir bičiulės M. Senkler kapo. Čia pat palaidotas A. Tiškevičius yra minėjęs, kad jo teta Marija norėjo, jog jos amžinojo poilsio vieta būtų šalia savo bičiulės, tam ji buvo pasidariusi ir antkapį su kukliu užrašu.
Ne savo valia palikusi savo tėvynę Lietuvą ir tapusi stalininio režimo represijų auka, M. Tiškevičiūtė turėtų vėl sugrįžti namo nors simboliškai, įvykdant jos išreikštą valią.

Romualdas BENIUŠIS
(Straipsnis buvo spausdintas Kretingos rajono laikraštyje „Pajūrio naujienos“)