„Didžiausia bėda, kad mūsų vaikai šiandien nemoka pralaimėti“

Palangos Sambo akademija turi kuo pasigirti: jos auklėtiniai skina laurus tarptautinėse varžybose. Akademijos vadovas, treneris, daugkartinis šalies sambo imtynių nugalėtojas ir prizininkas, 1993 metų Europos sambo imtynių antros vietos laimėtojas, 1996 metų Pasaulio studentų sambo imtynių trečios vietos laimėtojas Ernestas Doržinkevičius tikino, jog, užsiimdami šia sporto šaka, vaikai lavina ne tik kūną, bet ir charakterį. „Išvertus į lietuvių kalbą, sambo – savigyna be ginklo. Tai – savigynos veiksmų sistema, apimanti įvairių pasaulio tautų – Azijos, Japonijos, Kinijos – imtynių gražiausius veiksmus. Šios sistemos taisykles sukūrė dar carinės Rusijos karininkai, kurie keliavo po Azijos šalis, Japoniją“, – sakė nuo dešimties metų su sambo draugaujantis treneris.
Anksčiau pašnekovas gyveno Vilniuje. Iš sostinės į Palangą E. Doržinkevičius su žmona atsikraustė jau po studijų. „Žmonai pasiūlė darbą Palangos prokuratūroje, aš gavau darbą „Mažeikių naftoje“, ir persikraustėme į Palangą. Ir fantastiška, važiuoti iš čia niekur nenoriu – į Vilnių tik per jėgą įkištum. Čia ramu, o sostinėje visi lekia, skuba. Čia net patogiau nei Vilniuje gyventi – gyveni kaip didelėje bendruomenėje“, – susižavėjimo Palanga neslėpė pašnekovas.
Pasakodamas apie šeimą, Ernestas prisipažino, jog ši nesanti sportiška. „Esame labiau aistringi keliautojai“, – prisipažino E. Doržinkevičius.

Naudoja karinės struktūros
E. Doržinkevičius pasakojo, jog sambo imtynės – ne tik sporto šaka, bet ir šalies gynybos dalis.
„Sambo imtynės plačiai naudojamos Lietuvos karinėse struktūrose, tai specialiųjų tarnybų, tokių kaip „Aras“, vadovybės apsaugos departamentas, policijos specialieji padaliniai, krašto apsaugos tarnybos, pamatas. Nieko įdomesnio nesugalvosi: čia mokomasi, kaip apsisaugoti nuo peilio, lazdos, kaip apsiginti be ginklo ir apsaugoti kitus asmenis“, – sakė E. Doržinkevičius, kuris yra baigęs M. Riomerio universitetą.
Anot jo, yra dvi sambo rūšys: sportinė ir kovinė, pirmoji yra pripažinta Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento.
„Kol kas tai yra neolimpinė sporto šaka, tačiau tikimasi, jog netrukus ji bus įtraukta į olimpines sporto žaidynes. Tai turėjo būti padaryta jau anksčiau. Šiuo metu organizuojami Lietuvos, Europos, pasaulio sportinės sambo čempionatai“, – pasakojo E. Doržinkevičius.
Kita sambo rūšis – kovinė – yra labiau specifinė, prieinama tik tam tikrai visuomenės daliai. „Kovinė sambo pateikiama specialiųjų tarnybų struktūroms, krašto apsaugos struktūroms kaip specialaus sportinio pasirengimo bazė. Čia jau reikia turėti didesnį sportinį pasirengimą“, – kalbėjo pašnekovas.

Grūdina charakterį
Prieš leisdami savo vaiką į sambo treniruotes, tėvai turėtų įvertinti atžalos charakterį – mat šios imtynės reikalauja atkaklumo, ištvermės, sugebėjimo nepasiduoti ir mokėjimo pripažinti pralaimėjimą, kas daugeliui šiandienos vaikų yra kietas riešutėlis. Treneris pasakojo, jog nemažai vaikų, pradėjusių lankyti užsiėmimus, vėliau į juos nebeateina. „Tai nėra žaidybinis darbas, todėl čia išlieka vaikai su stipriu charakteriu. Kai aš pats pradėjau sportuoti, iš gal šimto su manimi atėjusių treniruotis vaikų po kurio beliko tik trys. Kurie lieka, tai jau lieka visam gyvenimui“, – sakė pašnekovas.
Užsiiminėjant sambo imtynėmis keičiasi vaiko charakteris. „Vaikams įsiskiepija į pasąmonę, kad jie yra stiprūs. Paprastai būna nepilnavertiškumo kompleksas, tuomet siekiama įrodyti, kad gali kažką priveikti, esi už jį stipresnis, todėl vaikai mušasi – taip įrodinėja savo pranašumą, jėgą. Kai užsiimi sambo nuo vaikystės, to komplekso nebūna, ir to neįrodinėsi, nes tiesiog žinai, kad esi už kitą pranašesnis, kad norėdamas jį galėtum įveikti, o bandydamas tai įrodyti gali kitą traumuoti, todėl to nedarai. Savo pranašumą įrodai ant kilimo rungtynių metu. Aš visuomet taip sakau vaikams, kuriuos treniruoju“, – kalbėjo treneris.

Svoris labai svarbu
Išsiugdyto stipraus charakterio neretai prireikia ir metant svorį, kadangi net ir vienas nereikalingas kilogramas gali lemti daug sunkesnę kovą ir labai apsunkinti kelią į pergalę. Sambo varžybos, kaip ir daugelis kitų kovinių sporto šakų, yra suskirstytos į amžiaus bei svorio kategorijas. Todėl užsiimant šia sporto šaka imtynininkai privalo nuolat stebėti savo svorį.
Sambo imtynėse galioja savos taisyklės, kurių neišmanydamas vargiai gali stebėti dvikovas ar vertinti jų baigtį. „Pergalei pasiekti imtynininkas privalo panaudodamas veiksmų techniką pargriauti priešininką ant kilimo – už tai gauna nuo 1 iki 4 balo įvertinimus, taip pat prispaudžiant priešininką prie kilimo ant nugaros ir išlaikant 20 sekundžių gauni 4 balus, kai skirtumas tarp balų pasiekia 12, tuomet pergalė vadinama „švaria“. „Švarią“ pergalę galima pasiekti ne tik renkant balus už metimus, bet ir atlikus skausmingą veiksmą ant rankos ar kojos, kai priešininkas neištverdamas skausmo pasiduoda. Imtynių laikas yra ribojimas iki 5 minučių“, – taisyklių subtilybes atskleidė sambo imtynių treneris.
Jis tikisi, kad nuo 2016 metų pavyks sukurti tokią varžybų sistemą, kai sportininkai už pergales atstovaujamuose klubuose gaus atlyginimus.

Prievarta nelaiko
Prisijungus prie Samdo akademijos pirmą pusmetį vyksta bendras fizinis pasiruošimas, tobulinama vaikų koordinacija.
„Po monotoniškų veiksmų, kad vaikams labai nenusibostų, mokome vieną ar kitą metimą. Vaikui tai arba patinka, arba ne. Visada sakau, kad nereikia vaiko prievarta laikyti imtynėse – gal jo talentas yra dainuoti, groti, tai leiskime jam eiti į savo sritį“, – įsitikinęs treneris. Pašnekovas tikino nė vieno vaiko prievarta treniruotėse nelaikantis. „Į pirmas treniruotes atėjo apie penkiolika vaikų, ir dauguma jų pasiliko. Nesusidūrėme su nelankymo problema – salės pas mus pilnos. Prievarta nė vieno nelaikome: jei matome, kad vaikas nenori, jam nepatinka, patys pasiūlome pasirinkti kitą sporto šaką“, – sakė treneris.
E. Doržinkevičius apgailestavo, jog dabar veikianti neformaliojo ugdymo sistema neretai skatina trenerius kovoti dėl kiekvieno atėjusio vaiko, jam pataikauti ar įrodinėti, kad yra gabus, nors iš tiesų taip ir nėra. Pašnekovo įsitikinimu, kenčia ir vaikai, kai būrelį gali lankyti ne gabieji, bet tie, kurių tėveliai gali susimokėti. „Aš pats vilnietis, tai pakeičiau gal šešias sporto šakas, kol atradau savąją, – sakė pašnekovas. – Jeigu padarytų neformalaus ugdymo sistemą, kai savivaldybės skirti pinigai keliautų paskui sportuojantį vaiką, o ne į vieną ar kitą biudžetinę įstaigą, manau, būtų gera permaina. Kaip tai padaryti, pateikėme pasiūlymų savivaldybei, tikiu, kad tai daroma ir, manau, bendromis pastangomis tai įgyvendinsime“.
Pasiteiravus, kuo patraukė sambo, E. Doržinkevičius sakė: „Savo individualumu, tuo, kad esi atsakingas pats už save. Treniruotis pradėjau nuo dešimties metų.“
2000 metais pašnekovas atsikraustė į Palangą, o jau po trijų metų įkūrė Sambo akademiją – intensyvi sportininko karjera pasibaigė: „Tačiau įkūrus Palangos sambo akademiją prasidėjo trenerio karjera“.

Traumos retos
Vaikų treneris pasidžiaugė, jog, palyginti su kitomis sporto šakomis, sambo imtynėse traumų pasitaiko labai retai. „Viskas vyksta ant minkšto kilimo, nesmūginė technika, veiksmai, nors skausmingi, bet traumų praktiškai nebūna. Aš savo gyvenime jų nepatyriau – esu daugkartinis šalies sambo imtynių čempionas, Europos vicečempionas, Pasaulio studentų sambo imtynių trečios vietos laimėtojas“, – sakė treneris.
Grįždamas prie sambo įtakos žmogaus charakteriui, treneris sakė, jog ne traumos yra lemiamas veiksnys, retinantis norinčių užsiimti šiomis imtynėmis vaikų gretas. „Ne visi moka pralaimėti. Didžiausia bėda, kad mūsų vaikai nemoka pralaimėti, o šioje sporto šakoje nenukritęs nepakilsi. Lieka tas, kas moka pralaimėti, ramiai su tuo susitaiko, pripažįsta patį pralaimėjimo faktą, išanalizuoja klaidas ir stengiasi jas taisyti. O neretai pasitaiko, kad vaikas pralaimėjo, apsiverkė ir išėjo. Ir daugiau nebeateina. Užsiimant sambo reikia mokėti pakilti: šiandien aš tam varžovui pralaimėjau, bet per kitas rungtynes laimėsiu. Juk paprastai rungtynėse susitinka tie patys varžovai. Ir koks neapsakomas būna jausmas, kai, kokius penkis kartus iš eilės pralaimėjęs vienam iš priešininkų, šeštą kartą jį nugali“, – entuziazmo neslėpė pašnekovas.

Džiaugiasi čempionais
Išmokus nepasiduoti, kovoti iki galo, o pralaimėjus nepalūžti, jau galima siekti rezultatų. „Pagrindiniai mūsų vaikai yra septynerių-keturiolikos metų amžiaus. Kiekvienoje amžiaus grupėje yra čempionų: Rėjus Milvydas, Algirdas Rasimas, Matas Kalvis, Arnas Kleiva, Aironas Prževalskas, Mantas Verseckas ir daug kitų, – sakė treneris. – Turime ir mergaičių, bet jos kol kas varžybose nedalyvauja“.
Džiugina ir jaunųjų sportininkų pasiekimai už šalies ribų. „Važiuojame į tarptautines varžybas. Pernai Austrijos sambo čempionate A. Prževalskas ir R. Milvydas laimėjo antrą vietą ir tapo vicečempionais. Palangos Sambo akademija kiekvienais metais birželio mėnesį rengia tarptautines sambo varžybas „Palangos sambo taurė“, kurias remia Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus. Šiais metais trečioji „Palangos sambo taurė“ vyks birželio 5-6 dienomis universalioje sporto arenoje. Turi užaugti kartos, būtų puiku, kad Palangoje užaugtų karta, kuri vestų jaunąją kartą. Iš įvairių turnyrų grįžtame su medaliais. Vaikai stiprūs, daug sportuoja, atkaklūs – prasimuša žemaitiškas karingas charakteris“, – pasakojo pašnekovas.
Pasmalsavus, kas sunkiau: sportuoti pačiam ar treniruoti kitus, pašnekovas prisipažino, jog trenerio darbas reikalauja daugiau išmanymo. „Gal lengviau sportuoti. Paaiškinti vaikams tai, kas pačiam aišku, yra pakankamai sudėtinga“, – prisipažino E. Doržinkevičius.

Atkeliaus ir į Šventąją
Prisimindamas tuos metus, kai kilo mintis kurorte įkurti Sambo akademiją, E. Doržinkevičius kalbėjo: „Palangoje niekada nebuvo jokių imtynių: nei dziudo, nei sambo. Idėja kurti akademiją kilo man su bokso treneriu Algirdu Rasimu. Ją įgyvendinome spontaniškai. Pradžioje užsiiminėjome moksleivių klube, vėliau – V. Jurgučio pagrindinėje mokykloje, vėliau patys susiremontavome bazę ir įsikūrėme. Nuo praėjusių metų treniruotės vyksta ir lopšelio-darželio „Gintarėlis“ patalpose. Iš dviejų procentų paaukotų lėšų nupirkome kilimą, ir dabar šešiamečiai treniruojasi. Laimėjome konkursą, todėl dabar galime pradėti vesti treniruotes Šventojoje – šiais metais tikimės tai įgyvendinti. Esame vienintelė nebiudžetinė įstaiga Palangoje, laimėjusi konkursą Lietuvos kūno kultūros departamente – gavome finansavimą kilimui įsigyti“.