Algirdas Venckus – grįžimai knygomis

2017 metų pačioje pabaigoje pasirodė net dvi kraštiečio poeto Algirdo Venckaus knygos. Abi skirtos pajūrio kraštų lyrikai ir dainoms. Viena jų vadinasi „Sutemų bangos“, kita – „Aidas atėjo iš jūros“. Jose daug Palangos. Ypač tarpukarinės – žvejų vaiko, gyvenimo atspindžių.
A. Venckus gimė tarpukario Palangoje, žvejo Stepono ir Viktorijos Venckų šeimoje. Sakosi, kad Palangos valgume. Taip vadinta prieplauka, atsiradusi visai šalia tilto į jūrą, pastatyto grafų Tiškevičių 1882 metais. Anuomet tiltas buvo skirtas jūra gabenamiems kroviniams išdėstyti, pavyzdžiui, garlaiviu plukdyti Vilimiškės plytinės produkciją, todėl juo buvo nutiestas arklinis siaurasis geležinkelis. Tik vasaromis šiek tiek apstodavę darbai. XIX amžiaus pabaigoje, susidarius seklumoms, bandyta nesėkmingai prailginti. Nutrūkus ambicingiems planams, tilto funkcija liko tik pramoginė, tačiau tai netrukdė į jūrą žuvauti plaukti mažiems žvejų laiveliams. O pavadinimas tarp vietos gyventojų taip ir liko iš lūpų į lūpas perduodamas. Žinia, pavadinimai lieka ilgiau negu reiškiniai kitąsyk. Taip nutiko ir su valgumo, dargi, prieplaukos pavadinimu.
Tėvai Algirdui sakė, kad pasaulį jis pasveikino 1924 metų birželio 18 dieną, tačiau Metrikose esą suklysta, įrašyta birželio 29 diena: „Neva, klebonui tais laikais nelabai sekėsi su datomis“. Neklydo kunigas A. Staniulis: Lietuvoje kelissyk keitėsi laiko skaičiavimo matas – kalendorius. Pagal Grigaliaus kalendorių skaičiuojama – vienaip, pagal Julijaus – kitaip. Štai ir visas skirtumas dienų. Algirdo krikšto tėvais tapo Antanas Kairys su Marijona Kairyte. Šeimoje dar augo du vaikai – sesuo ir brolis.
Augta ir mokytasi Palangoje. Darželis, nors trumpai, tačiau lankytas krikščioniškas. Algirdo sūnėnas Gytis Venckus užsiminė, kad močiutė labai norėjusi, jog Algirdas kunigu būtų užaugęs, todėl ir pasirūpinusi tokiu darželiu anūkui, kur vienuolės ugdė ikimokyklinio amžiaus vaikus. Pirmoji mokykla, kaip ir visų palangiškių, – daraktorės, rašytojos Stasės Paulauskaitės-Vaineikienės 1922 metais atkurta, praktiškai naujai sukurta, per pirmą pasaulinį karą išblaškyta Tiškevičių progimnazija. Mokykliniame suole ir prasidėjo A. Venckaus poetinis kelias. Kūryba retsykiais pasirodydavo ateitininkų krikščioniškame žurnale „Ateitis“, dienraščiuose „Lietuvos aidas“, „XX amžius“. Kaip pats A. Venckus sako, jo eilės buvo skirtos Mūzai, tačiau: „Profesorius A. Užpurvis susižavėjo mano „Alyvų žiedais“ ir parašė tom eilėm muziką. Tas ir paskatino mane kopti kopomis ir ieškoti ko tai nerandamo“. Balti alyvų žiedai poeto eilėraštyje tampa jaunystės metafora. Ritmiškas ir dainingas rimas susidaro iš pasikartojančių „balta“ ir „graži“ motyvų. Jie ir tampa jungtimi. Melodingas formos lengvumas traukia dainuoti.
Nežinia, kaip būtų susiklostęs jaunuolio poetiškas kelias, jei ne antrasis pasaulinis karas. Baigęs mokyklą Palangoje buvo įstojęs į Telšių kunigų seminariją, bet mokslų taip ir nebaigė, atsidūrė Vokietijos karo laivyne. 1944 metų rudenį, iš antro karto, motorine žvejo valtimi, tada vadinta „kuteriu“, pasiekė Gotlando salą, netrukus Švedijoje rado ir prieglobstį. Įstojo mokytis ekonomikos. Vedęs Gertie Ulla-Brit, susilaukė dviejų vaikų. Vėliau išvyko dirbti ir gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten ir liko. Teko A. Venckui dirbti abejų kraštų pramonės ir prekybos finansų sektoriuose – „General Motors Corporation“, „Motorola“, „Farbenfabriken Dayer Aktiengesellschaft“, „Bayer“ filiale Švedijoje, tačiau ilgesys stiprėjo, geležinė uždanga niekaip neprasivėrė ir gimtą Palangą nuolat bandyta užrašyti menišku žodžiu. Eilėraščių pluoštas didėjo ir 2009 m. savomis lėšomis išleista nedidelė poezijos knygelė „Pėdos smėly”, kurios vienas egzempliorius yra saugomas Palangos miesto viešosios bibliotekos kraštotyros skaityklos fonde. Spaudoje žurnalistas Mindaugas Klusas yra minėjęs: „Knygos „Pėdos kopose“ sudarytojas, žurnalo „Liuteronų balsas“ redaktorius, liuteronų kunigas Povilas Endriejus Pukys su A.Venckumi mokėsi vienoje klasėje. Abu baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją, kuri, į Klaipėdos kraštą slenkant Hitlerio kariuomenei, buvo perkelta į Palangą“. Taigi, galima sakyti, knyga – dviejų klasės bičiulių kraštiečių pastangomis išleista.
Pirmojoje knygoje dominuoja eilėraščiai, skirti motinai, namams, žvejiškai būčiai, jūrai, vaikystės Palangai: „Ir viskas kaip seniau: / Smaluotos valtys, tėvo pasaka. / Margis neramus būdoj. / Girdžiu, girdžiu. Žinau, mes niekad nesiskirsim. / Net ir tada, kai rankos svetimos kapan nuneš.“ (p. 79). Smaluotos valtys ir gimtojo valgumo dienos – tokie pat dažni motyvai, kaip ir romiai tekanti Ronžės upelė, žilvičiais apaugusi, bei kopos, pajūrio paukščiai. Žinoma, esama ir Palangos kraštui svarbių mitologinių motyvų – ne vienąsyk sušmėžuoja „Eglės – žalčių karalienės“ pasakos motyvai. Kalbama apie Naglio kalno legendą.
Antroji pasirodė po kelerių metų pertraukos – 2012, trečioji – 2013 metais. Abi knygas sudarė P. E. Pukys. Eilėraščių rinktinė „Lūžusios bangos“ dedikuota poetui Antanui Miškiniui, nukankintam vyskupui Vincui Borisevičiui ir tiems, kurie iš Vorkutos kančių kelio negrįžo, o „Smėlio laivai“ – Palangos Vytauto Didžiojo gimnazijai, jos direktoriui Emiliui Nauburui, bendramoksliams (gyviems, žuvusiems, mirusiems), su kuriais kadaise šios gimnazijos suolai trinti. Atitinkamai pagal dedikacijas surinkti ir eilėraščiai. Vieni ryškesnių eilėraščių – skirti bendraklasio partizano Vytauto Griciaus žūčiai. Šiose rinktinėse daug išjausta Palangos istorijos įvykių, persvarstyta atmintis, jos ženklai.
2017 metais išleistos net dvi poezijos knygos. Abi turi paantraštes: „Pajūrio lyrika ir dainos“, taip nurodant skaitytojui knygos temą. Leidinys „Aidas atėjo iš jūros“ iliustruotas gerai žinomos Lietuvoje poetės, dailininkės Daivos Molytės-Lukauskienės fotografijomis, o „Sutemų bangos“ jau paties A. Venckaus nuotraukomis. Abejose naujausiose knygose, daugiau negu pirmojoje, pasikartoja išnyrantys epigrafai: R. M. Rilkė, R. Dehmel, J. W. Gėtė, F. Hölderlin, P. Schifferli, H. Hesse, T. S. Elliot ar S. Nėris, J. Aistis, A. Miškinis bei švedų ar lietuvių dainos čia tampa vienodai svarbūs akcentai ir lengvomis minčių sąsajomis susipina su autoriaus žodžių srautu. Vis tik, pajūrio lyrika, tai ne tik lyrika apie Palangą, nors ir josios riboženklių, vandenvardžių, vietovardžių čia daug, esama ir eilėraščių švedų kalba. Pajūris A. Venckui ¬– Klaipėda, Šventoji, Ryga, ir Švedijos krantai. Išsiplėtusi knygos geografija neišplečia motyvų. Elegiškai rašoma apie ilgesį, vis apie namus: „Užkopy paskendęs kaimas / Miega slėnyje beržų, / Šneka dienos tokia laime, / Tokiu ilgesiu savu...“ (p. 180) lyg atminties inkliuze siekiant užkoduoti, kas negrįžtamai palikta.
Šios knygos turėtų patikti tiems, kurie mėgsta vakarais atsiversti S. Nėries, J. Aisčio ar A. Miškinio poeziją. Dainiškojo stiliaus tradicijos tąsa, artimumas liaudies dainai savo forma, ritmu, intonacija leidžia ramiai mėgautis elegija, Palangos krašto istorinio tarpsnio ženklais, mitologiniais krašto motyvais.

Parengė Dainora KANIAVIENĖ
Palangos miesto viešoji biblioteka