Apie kultinį Jurgį Kunčiną ir kitus mirusius, kurie ... nemiršta

Nors Žemėje galioja „Sniego dėsniai“ („čia – yra, čia – nėra“), nė velnio nenumirė nė vienas mano jaunų dienų Vilniaus bohemiškojo „RetroFliukso“ palaidaburnis – literatas ar „liter`latras“, mergageidys ar taip ir nesuvokęs, ką turi TIK moteris. Priešingai: menui, kaip ir Kipšui atsidavusieji yra gajūs, tarsi pajūrio driežai, apie kuriuos atsiminimai vejasi ne tik bendrų taurelių skambesiu, ne tik jų vaikais, bet, – vertingiausia! – jų kūrybinėmis, ilgaamžėmis pėdomis – knygomis, paveikslais, simfonijomis ar E. Kučinsko dainos žodžiais. Kūrybinio – dvasinio palikimo vertės pinigine išraiška neapsakysi!
Nemarus yra ir Sausio tryliktąją šį pasaulį atradęs mano kartos bendraplunksnis, kultiniu (lot. „cultus“ – garbinimas“) seniai tapęs, tikras savo vidiniu laisvumu prozininkas ir poetas Jurgis Kunčinas (1947 m. sausio 13 d. – 2002 m. gruodžio 13 d.). Prisimenate populiarų Povilo Gasiulio išverstą J. Salingerio romaną „Rugiuose prie bedugnės“? Tai fantazuojantis, bet sau nemeluojantis J. Kunčinas savąja „Tūla“ ir visa menine kūryba daugelio vadinamas „lietuviškuoju Selindžeriu“. Ne veltui Alytuje ir biblioteka J. Kunčino vardu, kur vyksta novelių „Imbiero“ vakarai. Visai nesvarbu dabar, kiek kibirų vyno išplempėme sykiu su J. Kunčinu, Paulium Širviu, Jonu Strielkūnu, Leonidu Jacinevičium, Rimu Kasparu, Ervinu Vinkleriu, Vytautu Skripka, Petru Dirgėla, Vladu Vaitkevičium, Algirdu Verba, Eduardu Selelioniu, Vytautu Misevičium ir kitais sostinės „Naručio“ valgykloje, Rašytojų sąjungos „Literatų“ kavinėse ar prie Vilnelės, kiek moteriškų krūtų atglostėme, (net ant Lietuvos radijo – televizijos komiteto stogo), – visa tai veda tik artyn Viešpaties!
Visa tai yra kūrėjo, rašytojo meninė patirtis, kūrybinis kraujas, sielotyra:
„Maestro iš pokario smuklės –
Šarmotos šalnos smilkiniais,
Paimkit smičių ir truktelkit,
Pagriežkit, ką griežėt seniai...“
 (Jurgis Kunčinas, eil. „Maestro“, 1985).
Gėrėm. Lakėm. Gėrėm. Giliau pažindami save, nes juk gyvenimas žavus ir prasmingas tik pažinimu.
Šokiai jūros lygyje! „Džiazavom“, užmigdami net ant fortepijono dangčio Lentupyje, Baltarusijoje, o rytą ėjom į Švenčionis, žvalgydamiesi pakelės pievose rūgštynių. Gyvenimas – tarp smuklių ir bažnyčių. Įdomu! Tačiau „baliaunos“ burnos maža, norint, kad pripažintų rašytoju. Greičiau tampama neuždirbtų pinigų prašytoju. Gėdos vergu, nes „Latro etika“ patikima, kol dar bent lašas taurelėje. Jam skirta visa „Pagirių diplomatija“. Metras iki ugnikalnio kraterio. Pragarmė. Plikledis. „Šizogran“ ar „Paskutinė poilsinė“. Gerbiu visus bendragerklius, kurie nenusigėrė iki kapų ar kažką vertingesnio parašė, net ir latraudami, nemeluodami sau nei skaitytojams. Tarp šio „kalibro“ gerbtinų vyrų – mano laimingo gyvenimo prakeleiviai J. Kunčinas Vilniuje, o Klaipėdoje – Vytautas Brencius. Tada, kai nebuvo svarbu, kur nakvosim... Šieno kaugėje Gedimino priepilio pievutėje ar „Tauro“ bendrabutyje.
„Likimas, ką gi – moka duoklę
Širdingiems ir geriems draugams,
O šildos pas negyvą guolį,
Nes abejingas pinigams.
Nei jis išburtas, nei atspėtas.
Jį pats imi ir augini,
Globoji, tarsi daiktą mėtai
Ir nuo savęs paties gini“.
(Jurgis Kunčinas, eil. „Fatum II, 1984).
Tris dešimtis su puse metų pažinojau, pasak P. Širvio, „šaunų vaikyną“ J. Kunčiną, kuriam kai kurie „debilaujantys bendrapiliečiai“ gyvam nepaskyrė Nacionalinės premijos neabejotinai tik iš piktavališko pavydo. Nes nėra niekur tiek gyvatiškos klastos, kaip „elitinių meninykų“ pasąmonės labirintuose, – ak, kaip mes nekenčiame vienas kito!”. Gaila kai kurių „intelšizų“. „Valkataujantys poetai yra poetaujantys valkatos“, – skaudžiai smeigė viena filosofe save laikanti ar su filosofijos daktarais pergulėjusi komjaunimo lyderė – senmergė Vilniaus universitete, kai J. Kunčiną už „antisovietizmus“ – elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento etika ir vakarietišką intelektą išbraukė iš „tarybinių studentų“ sąrašų. Kūrybai tai tik ... padėjo. Tikri bičiuliai supratom J. Kunčiną. Menu, kaip 1967 metais pats tuometinis „Tarybinio studento“, o dabar – „Gairių“ leidinio redaktorius Algis Kusta, spausdinęs mūsų literatūrinę kūrybą, palikdavo pravirą redakcijos langą į universiteto kiemą, nes pro jį įlips parėjęs iš miesto Jurgis, kuris nakvoja mūsų fotolaboratorijoje. „TAIP REIKIA“. „Ar jūs galvojate studijuoti ar studentauti?“ – menu, teiravosi manęs ir kurso draugų – lituanistų kurso vadovas, lietuviškosios stilistikos karalius Juozas Pikčilingis, suuodęs apie orgijas studentiškose krikštynose dar 1965 metų rudenį universiteto kavinėje, kur dalyvavo ir germanistas J. Kunčinas.
Ir dabar matau kiaurai persmelkiantį, „radiacinį“ J. Pikčilingio žvilgsnį – persergėjimą: „Nenusilakit. Atsargiai su ugnimi“. Tylėjome, nors ir šiandien profesoriui paliudyčiau, jog „literatūrinės patirties nėra be gyvenimiškosios, be žaizdotų aistrų, kurių lengvai neišsižadama, nes kam čia smagu pabėgti iš „Malonumų hipodromo?“ Kai mus gyvenimas dulkina, mes nuo to tik stipresni“, – girdžiu poeto Antano Stanevičiaus balsą Klaipėdoje ir 2011 metų sausį. Jis irgi gerai pažino „Jurgio Kunčino Konstituciją“. „Je!“ – patvirtinu žemaitiškai.
2001 metais į Palangą paskambino visada geraširdė bendrų kūrybinių takų ir idėjų skatintoja, žinoma lietuvių literatūroje tekstologė, redaktorė Vanda Grebnickaitė-Šatkuvienė: „Labai gerai, kad tu dabar neturi darbo. Aš dirbu socialinių problemų žurnale „Esu“ ir prašau mums atsiųsti satyrinių eilėraščių, epigramų. Mums daug eiliuoja J. Kunčinas, duoda Alma Karosaitė, duok ir tu – mes dar netgi honorarą mokame!” – nudžiugino giedrabalsė bičiulė, beje, dievinanti pajūrį ties Juodkrante, o ypatingai – jame surastus „širdies akmenėlius“. (Dabar daug kas sergam „akmenlige“ – aut.).
Savo žodį Vanda tęsėjo. Eiliavau aistringai, „binkiškai“ ar „mekiškai“, bet jaučiausi labai oriai ir garbingai, kai rasdavau savo tekstus viename puslapyje šalia J. Kunčino satyrų.
„Ak, satyra – kai ašaros byra...“ Iš tų tekstukų, irgi V. Šatkuvienei skatinant, 2002 metais sudariau knygą „Būrai ir strasbūrai“. Jos 42 puslapyje yra 10 posmelių satyrinis eilėraštis „Pasaulis a‘la Kunčinų Jurgį“, kur, be kita ko, yra tokios eilutės:
„...Kol dar gali daryt vaikus,
Pasaulis liūdnas, bet puikus!
Kol dar gali... gerai žinai:
Linksmiausi būna patinai.
Laimingi ubagai – vienišiai,
Lengvai jų laisvės neužriši“.
Kaip Kunčinas – kol būni jaunas
Juk „vsio ravno“, kur Vilnius, Kaunas.
Meiliausiai viskas susipynę
Bendrabutėlyje, Stuokynėj...“
Palangiškis Juozas Griušys, vienas iš talentingiausių Lietuvos karikatūristų, nupiešė masyvų paminklinį postamentą „1990 – 2001“, o ant jo – tarsi legendinį Poną Plevėsą iš „Dvylikos kėdžių“... lyg ir Jurgį, lyg ir ne...
2002 m. spalio 7 dieną su sūnumi – politologu-žurnalistu-emigrantu Mindaugu „Esu“ redakcijoje Vilniuje susitikome su rekomendaciją mano minėtai knygai valstybės poilsio namams „Baltija“ rašiusia bičiuliškąja V. Šatkuviene, o ši, – žybt-žybt! – iš redakcijos susuko mobiliuoju J. Kunčino namų Žvėryne numerį: „Čia tu, Gedka Griškevičiuk? Knygą leidi? Įdedi eilių, skirtų bičiuliui? O‘key! Esu tau dėkingas už kūrybinę reklamą. Gaila, kad negalim dabar sykiu pabūti arba Vilniaus centre, kavinukėje, arba su kavos puoduku rankose, – atsimeni? Sykiu palesinti Palangos antis prie Ronžės. Dabar šnapso vėl negeriu. Perduok linkėjimus žmonai, vaikams ir Baltijos jūrai. Myliu. Myliu. Myliu“.
Gruodžio 14-ąją į Palangą vėl paskambino V. Šatkuvienė. „Nebėra Jurgio... Jaučiau, kad taip bus... Ar paliekam tavo knygoje eilėraštį, skirtą Jurgiui Kunčinui?..“ „Jurgis įsižeistų, jeigu verktume ir pamirštume šypsenas. Jis – šypsenos tarnas“, – atsakiau ir viskas liko, kaip buvę. „...Jurgi, Jurgi,... Tu man gyvas visada, aš jau tau – gal niekada?“