Vila „Anapilis“: praeitis, dabartis, ateitis

Pabaiga. Pradžia 2013 m. kovo 22 „Palangos tilto“ Nr. 22

Vila „Anapilis“ – vienas medinės architektūros poilsio pastatų Palangoje, išlikusių iki šių dienų. Ne paslaptis, kad šis paskutinį kartą tarybiniais metais paremontuotas respublikinės reikšmės kultūros paminklas verkiant prašosi restauravimo. Ir, tikimasi, jo sulauks: šiuo metu baigiamas rengti vilos restauravimo ir pritaikymo visuomenės poreikiams investicinis projektas, kuris bus teikiamas Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programai „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“. Paskaičiuota, kad atgaivinti „Anapilį“ kainuotų apie 5,5 mln. Lt.

Kapitalinio remonto nematė
Kaip jau minėjome, senosios vilos ,,Anapilis“, esančios Palangoje, Birutės al. 34A, istorinė pažyma, kurią parengė istorikė Morta Baužienė, buvo viena iš šaltinių, kuriais naudojantis „Anapilio“ restauravimo ir pritaikymo kultūros poreikiams konstrukcinius tyrimus UAB „Šiltas namas“ užsakymu atliko specialistai. Tyrimų tikslas – nustatyti vilas laikančių konstrukcijų ir atitvarų – tiek išlikusių autentiškų, tiek anksčiau rekonstruotųjų – būklę, defektų priežastis bei pateikti pasiūlymus tvarkybos, statybos ir paminklosaugos darbams.
Specialistai mini, jog XIX a. pabaigoje pastatytoji ir aukšta medine tvora apsupta vila „Sofija“ buvusi vieno – dviejų aukštų, su trijų aukštų bokšteliu ir mūriniu cokoliu. Po pirmojo pasaulinio karo, apie 1930 m., pastatas buvo rekonstruotas, šiaurinėje jo dalyje pristatytas antrasis aukštas.
Sovietmečiu, apie 1950-uosius metus, vila dar kartą rekonstruota: įrengta 120 vietų karkasinė dengta salė – veranda, gaisriniai įėjimai. Tikėtina, kad tuo metu dalis medinių cokolio perdangų pakeistos gelžbetoninėmis, iš vidaus sienos apkaltos drožlių plokštėmis.
Vėliau buvo atliekami tik einamieji pastato remonto darbai, o kapitalinio remonto vila nematė.

Nuo geros iki avarinės
Atlikę viso vilos pagrindinio konstruktyvo analizę, specialistai nustatė, jog kai kurių pastato dalių būklė – gera bei patenkinama, kai kurių – nepatenkinama ar net avarinė.
Patenkinamos būklės yra cokolis, nors atskiros jo plytos bei lauko sienų vidaus tinkas eroduoti, yra įtrūkimų sąramose, kolona po pagrindiniais laiptais yra pasvirusi apie 5 cm. Nuogranda daugelyje vietų susmukusi, atšokusi nuo cokolio ir netvarkinga.
Sienų karkaso būklė esanti gera, tačiau vertikalus apkalas visur – išskyrus autentiškąją verandą – pažeistas ir keistinas. Horizontalus apkalas yra pažeistas atskirose drėgmės „pagraužtose“ vietose.
Pastate esančių keturių rūšių perdangų būklė ne pati prasčiausia. Medinės perdangos su uždengtomis sijomis problemos – įtrūkimai lubose bei normas viršijantis vadinamasis svirumas. Medinės perdangos su atviromis sijomis, lygių lubų perdangos bei metalinių sijų su betoniniais skliautukais rūsyje būklė gera.
Stogo būklė prastesnė: vandens pratekėjimų vietose papuvę gegnių galai, ties frontonais papuvęs laikantis karkasas, rekonstrukcijos metu buvo pašalinti zenitinis langas bei centrinis stiebas virš bokštelio, be to, sovietmečiu atlikto remonto metu uždengtoji cinkuotos skardos stogo danga surūdijusi ir nehermetiška.
Prasčiausia – tiesiog avarinė – esanti bokštelio balkono turėklų, kurių išliko tik fragmentai, būklė. Kiti balkonai – tiek statybos metu įrengtieji, tiek 1930 m. pristatyti, tiek sovietmečio darbo mediniai laiptai į vieną iš balkonų – yra patenkinamos būklės. Tačiau kiti tarybiniais metais pastatyti laiptai yra menkos vertės ir prastos būklės, todėl būtina juos pakeisti.
Pagrindinė autentiškoji veranda buvo remontuota tarybiniais metais, pakeistos kolonų apatinės dalys. Cinkuotos skardos jos stogo danga yra laidi vandeniui ir turi būti pakeista. Verandos aptvėrimas buvo pakeistas paprastai: tiesiog apkalta lentomis. O dėl pratekėjimų gegnių sudūrimų vietose yra defektų, kurie reikalauja protezavimo.

Ateity – muziejus
Kas ir kaip toliau bus siūloma daryti su „Anapiliu“, UAB „Šiltas namas“ architektai neatskleidė: iki techninio rekonstrukcijos projekto dar toli. O investicinio projekto, kuris bus teikiamas anksčiau minėtiems fondams, rengėjai jau žino, kas būtų „Anapilyje“, jeigu pavyktų gauti reikalingas lėšas jo rekonstrukcijai.
Kaip sakė už paveldosaugą atsakinga Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Litvinienė, kuri, kartu su Palangos kultūros centro direktoriumi Žilvinu Kažiu, Savivaldybės administracijos direktore Akvile Kilijoniene, Kultūros skyriaus vedėju Vygantu Rekašiumi ir Ekonominės plėtros skyriaus vedėja Irena Šatkauskiene, yra šio projekto rengimo grupėje, vilos „Anapilis“ restauravimo ir pritaikymo visuomenės poreikiams investiciniame projekte numatyta, jog čia įsikurs Palangos kurorto muziejus.
Kuo gi grindžiamas šis į investicinį projektą atgulęs pasiūlymas?
Visų pirma, primenama pati tokio muziejaus reikalingumo bei bandymo jį steigti istorija.
„Palangos bendruomenės poreikis ir aktyvumas dalyvauti kultūrinėje veikloje – didžiulis. Pajūrio gamta patraukli gyventi brandesnio amžiaus žmonėms. Ne vasaros sezono metu aktyviausi norėdami turiningai leisti laiką pasigenda įdomesnių užsiėmimų, – rašoma investiciniame projekte. – Nuo XX a. antros pusės visame pasaulyje ženkliai pagausėjo ir vis tebegausėja kultūros institucijų bei priemonių, laisvalaikio praleidimo vietų ir formų, tarp jų ir visuomenei prieinamų muziejų.
Palangos savivaldybės teritorijoje veikia trys muziejai: 1963 m. įkurtas Gintaro muziejus, Lietuvos dailės muziejaus padalinys, 1989 m. dr. Jono Šliūpo memorialinė sodyba (dabartinis pavadinimas), esantis Lietuvos nacionalinio muziejaus struktūroje, ir A. Mončio namai-muziejus, kurio vienas iš trijų steigėjų yra miesto savivaldybė.
Atrodytų, kad miestui, kurio teritorijoje gyvena 17,6 tūkst. gyventojų, lyg ir pakaktų šių muziejų, tačiau Palanga neturi savo krašto muziejaus, kaip, pavyzdžiui, Kretingos muziejus, Gargždų krašto muziejus ir panašiai“.

Vietos ieškojo nuo 1969-ųjų
Apie būtinybę steigti Palangos krašto muziejų kalbėta ir 2008-aisiais gegužę vykusioje konferencijoje „Palangos kultūros paveldas: būti ar nebūti?“, šviesios atminties Audra Lukauskytė tada skaitytame pranešime „Palangos krašto muziejus: vizija ar būtinybė?“ sakė: „Palanga – vienas didžiausių Lietuvos kurortų, kuriame nemažai turistų traukos objektų, tačiau lig šiol neturi muziejaus, kuriame būtų prisiminta, surinkta, sukaupta, susigrąžinta, išsaugota, pateikta tai, kas sudaro Palangos krašto savastį: žvejai ir žvejyba, uostai ir jų istorija, muitinė ir pasienis, paribio kultūros reliktai, kurorto kūrėjai ir šeimininkai, kurorto svečiai, knygnešiai, vaidintojai, garsioji Palangos progimnazija ir jos auklėtiniai, žmonės, išėję iš Palangos ar suaugę su ja savo darbais, kūryba, idėjomis, ir t.t.
Kraštotyros muziejaus idėja gimė 1969 m. gegužės 7 d., kai miesto kraštotyrininkai aptarė pirmąją kraštotyrinių darbų parodą. Tų pačių metų liepos 15 d. įvyko Palangos miesto Vykdomojo komiteto posėdis „Dėl kultūros paminklų apsaugos įstatymo vykdymo mieste“, kuris be kitų darbų priėmė sprendimą rūpintis etnografinio muziejaus įsteigimu mieste.
Mintis apie Palangos krašto istorijos muziejų negimė tuščioje vietoje. Dar 1900 metais susibūrusi „Palangos mylėtojų draugija“ savo veikloje kėlė tikslą steigti muziejų. Prie šios minties ne kartą buvo sugrįžtama, tačiau vis nebuvo paskiriamas pastatas, kuriame būtų galima įkurti muziejų ir patalpinti eksponatus, kuriuos kraštotyrininkė Emilija Adiklienė ir jos suburti palangiškiai aktyviai ieškojo ir rinko jau nuo 1969 m.“

Apsispręsta 2012-aisiais
2011 m. spalio 19 d. konferencijos „Ar turėsime Palangos krašto muziejų?“ dalyviai, mokslo atstovai, palangiškiai, muziejininkai pasirašė rezoliuciją, kurioje rekomenduojama Palangos kurorto muziejų steigti viloje „Anapilis“.
2012 m. kovo 29 d. Palangos miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą „Dėl Palangos kurorto muziejaus steigimo ir nuostatų patvirtinimo“, kuriame minima, jog Palangos kurorto muziejaus tikslas – kaupti, saugoti, tirti, konservuoti, restauruoti, eksponuoti bei populiarinti Palangos kurorto istoriją ir kultūrą atspindinčias dvasines bei materialines vertybes ir susieti Palangos kurorto istorijos bei kultūros vertybių apsaugą su gyventojų kultūros, švietimo poreikiais ir kultūros paslaugų teikimu.
Ilgai ieškojus, kur įkurti Palangos kurorto muziejų nuspręsta, jog tinkamiausia vieta būtų viena iš pirmųjų grafų Tiškevičių statytų vilų – medinė vila „Anapilis“. Tačiau dabartinė vilos būklė visiškai netenkina sąlygų, būtinų muziejaus veiklai, – patalpos susidėvėjusios, šildomos tik žiemą renginių metu, visiškai nepritaikytos muziejinių vertybių laikymui ir eksponavimui.
„Gavus finansavimą iš Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programos „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“, restauruota architektūriniu pobūdžiu ne tik Palangai, bet ir Lietuvai, svarbi vila „Anapilis“ ir joje įkurtas Palangos kurorto muziejus būtų puikus pavyzdys tiek vietos gyventojams, tiek kurorto svečiams, kaip galima daugiau nei šimtą metų turintį medinį pastatą pritaikyti viešiesiems poreikiams ir taip išsaugoti jį ateities kartoms“, – pabrėžė K. Litvinienė.

„Palangos tiltas” vykdo Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo projektą „Palangos kultūros paveldo vertybės.